Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Antanas Kmieliauskas1932
Lietuvos dailininkas tapytojas, grafikas, skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas. A. Kmieliausko indėlis į Lietuvos dailę milžiniškas: daugiau nei 70 sukurtų granito ir marmuro skulptūrinių paminklų, 2000 kvadratinių metrų freskų, virš 120 nutapytų portretų ir kt.
Antanas Kmieliauskas1932
Lietuvos dailininkas tapytojas, grafikas, skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas. A. Kmieliausko indėlis į Lietuvos dailę milžiniškas: daugiau nei 70 sukurtų granito ir marmuro skulptūrinių paminklų, 2000 kvadratinių metrų freskų, virš 120 nutapytų portretų ir kt.
Biografija ir kūryba

Antanas Kmieliauskas (g. 1932 m. Olendernėje, Alytaus apskrityje) – Lietuvos dailininkas tapytojas, grafikas, skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas.

1957 m. baigė  tapybos specialybę Lietuvos dailės institute ir tais pačiais metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. 1960 m. buvo iš ten buvo pašalintas už skulptūrą „Šv. Kristoforas“, sukurtą monsinjoro Česlovo Krivaičio prašymu. Septintajame dešimtmetyje, užklupus materialiniams sunkumams, A. Kmieliauskas kūrė antkapines skulptūras pagal individualius užsakymus. 1962–1977 m. dėstė Vilniaus vaikų dailės mokykloje, nuo 1977 m. – Vilniaus dailės akademijoje. 1994 m. jam suteiktas akademijos profesoriaus vardas.

A. Kmieliausko indėlis į Lietuvos dailę milžiniškas: daugiau nei 70 sukurtų granito ir marmuro skulptūrinių paminklų, 2000 kvadratinių metrų freskų (žymiausios iš jų – Vilniaus universitete), 420 ekslibrisų bei lakštinės grafikos darbų, virš 100 nutapytų portretų ir kitų paveikslų. Vis dėlto didžioji autoriaus kūrybos dalis, ypač religinė dailė, sovietmečiu buvo nepelnytai ignoruojama. Nepaisant to, sulaukęs pripažinimo užsienyje, 1994 m. už Rainių Kančios koplyčios freskas įvertintas Lietuvos nacionaline premija, 2007 m. – LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Autorius apie save:

„Esu tradicinės tapybos šalininkas. Labai daug mokiausi iš senųjų meistrų, studijavau jų piešimą, tapybą, skulptūrą. Norint pasiekti tokią meistrystę, kaip Rembrantas, Ticianas, Velaskesas, reikia labai daug dirbti. Visa ko pagrindas yra piešimas, tai sakė dar Leonardas da Vinčis. Piešimas ir man yra visos tradicinės dailės pagrindas.

Perskaičiau daugybę knygų, labai gerai išstudijavau žmogaus anatomiją, vaikščiojau į prozektoriumą, piešiau žmogaus kūną. Žmogus – subtiliausia forma. Norint pasiekti aukštą piešimo lygį, reikia išmokti piešti žmogų. Kaip gramatikoje – pradėti nuo abėcėlės. Išmokus piešti žmogų, dailininkui paskui bus lengva nupiešti bet ką. Nors, aišku, šiuolaikiniame mene žmogaus beveik nerodoma… Lengviau kokį tašką padėti ir sugalvoti tam idėją, kaip pateisinimą. Šiais laikais daugelis vadovaujasi principu, kad kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino. Aš visgi nesutikčiau. Reikia įvaldyti profesiją, kad taptum profesionalu, o tai ne taip lengva.“