Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Juozas Ruzgas1934-2018
Lietuvos skulptorius monumentalistas, kino režisierius ir operatorius, žurnalistas. Menininko kurtos skulptūros puošia Kauną, Nidą ir kitus Lietuvos miestus.
Juozas Ruzgas1934-2018
Lietuvos skulptorius monumentalistas, kino režisierius ir operatorius, žurnalistas. Menininko kurtos skulptūros puošia Kauną, Nidą ir kitus Lietuvos miestus.
Biografija ir kūryba

Juozas Ruzgas (g. 1934 m. sausio 23 d. Kaune) – Lietuvos skulptorius monumentalistas, kino režisierius ir operatorius, žurnalistas.

1954 – 1960 m. J.Ruzgas studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar Lietuvos dailės akademija), nuo 1956 m. kūrė kino filmus, dalyvavo fotografijos parodose. 1963 m. pirmą kartą viešoje erdvėje pastatyta menininko kurta skulptūra, po kurios sekė daugiau nei per 50 metų sukurtų skulptūrų virtinė, išsibarščiusi po įvairius šalies miestus. Visgi daugiausiai darbų papuošė menininko gimtąjį miestą Kauną – čia stovi trylika monumentalių darbų, tarp jų – gerai žinomi „Perkūnas“ (1967), „Šiluma“ (1973), „Palangos Juzė“ (1978), „Merkurijus“ (1983), „Hermis“ (1994), „Vytautas Didysis“ (1997), „Gabija“ (2006) ir kitos. J.Ruzgo skulptūros puošia ir Lietuvos pajūrį – 1963 metais Nidoje pastatyta bronzinė skulptūra „Svajoklė“,  o 2014 metais Neringoje pastatytas vienas įspūdingesnių kūrėjo pastarojo meto darbų – trijų metrų bronzinė skulptūra „Neringa“, vaizduojanti jūros keterą pasikinkiusią mitologinę milžinę.

J.Ruzgo indėlis į Lietuvos meną – ne tik įspūdingos skulptūros, bet ir fotografijos pasiekimai, kino filmai. Menininko darytos nuotraukos sulaukė pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje, o 1956 metais J.Ruzgo įkurtas ir 4 metus veikęs kino-foto mėgėjų būrelis paskatino Fotografijos ir medijos meno katedros įkūrimą. Menininkas taip pat sukūrė filmus „Stipendija juokiasi“ (1956), „Kartais pavasarį“ (1956), „Po Sausio 13-osios“ (1998), buvo pirmosios Lietuvos televizijos komandos narys ir operatorius.

Prof. dr. Algis Uždavinys apie J.Ruzgo kūrybą:

„Skulptoriaus kūrybinį kelią galėtume apibūdinti kaip nenuilstamą mėginimą atskleisti tobulą grožį tikint, kad grožis išreiškia tiesą, išorinę ir vidinę būties esmę. Toks romantiškas ir kartu atsakingas požiūris į tikrovę liudija menininko pastangas pasaulį regėti kaip fizinio ir dvasinio prado vienybę, kurioje dominuoja idealaus kūno formų sužadintas estetinis jausmas. Autorių žavi „amžinos jaunystės“ mitas, todėl „grįžimas į pradžią“ jam reiškia grįžimą prie begaline palaima dvelkiančio moters kūno, kuris tampa savotišku nesibaigiančio gyvenimo simboliu. Šitaip efemeriškas reiškinių pobūdis ir trapumas įgyja meninę prasmę, kurią įkūnija fiksuota ir stilizuota forma, tampanti dinamišku vizualiniu ženklu“.