„Horacijų priesaika“, 1785
Neoklasicizmas buvo meninis ir intelektinis judėjimas, nuo XVIII a. iki XIX a. pabaigos vyravęs Europos mene – architektūroje, tapyboje, grafikoje, literatūroje ir muzikoje.
Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 23 d. portale vilniausgalerija.lt
Neoklasicizmas linko į didelį dorovingumą ir net asketizmą, tad vien jau tuo labai skyrėsi nuo prieš tai vyravusio rokoko darbų, kuriais anksčiau siekta puošti ir taip jau ištaigingą visuomenės gyvenimą, stiliaus.
„Marato mirtis“, 1793
Tiesą sakant, neoklasicizmas rėmėsi rokoko neigimu, o susidomėjimas klasikine praeitimi tapo priemone, atvirkščiai, siekti moralinės rimties. Kitaip sakant, neoklasicizmas nebuvo vien stilistinis pasirinkimas klasikinėms temoms vaizduoti, tai buvo siekis kopijuoti romėnų respublikos dorybes.
Tokia pozicija glaudžiai sietina su XVIII a. Švietimo ir Prancūzų revoliucija. Švietimo mąstytojai akcentavo protą ir išmintį, ieškojo universalių tiesų ir vertybių, formavo moralės ir elgesio normas – norėjo sukurti ne tik šiuolaikišką, bet ir dorovingą visuomenę.
Bendrai tariant, Graikijos ir Romos menų tyrinėjimas, būdingas klasikams, vėl tapo aktualus, tačiau, archeologiniai atradimai, susiję su senuoju pasauliu, skatino į tai pažvelgti naujai.
Tarp žymiausių neoklasicizmo atstovų – Žakas Luji Davidas, Baronas Fransua Žeraras, Žanas Ogiustas Dominikas Engras, Pjeras Polis Priudonas, Džeimsas Pradjė, Andželika Kaufman.
Ž. L. Davidas, „Sokrato mirtis“, 1787
