Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. rugsėjo 25 d. 09:35
Leonas Linas Katinas: „Gyvenimas yra malonus apsirikimas“

Dailininkas Linas Katinas. | Foto: Evgenia Levin

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas tapytojas Linas Katinas (g. 1941) garsus savo nenuspėjama kūryba. Po architektūros studijų Lietuvos dailės institute jis daugelį metų dėstė M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje-internate, vėliau – Vilniaus dailės akademijoje.

Menininko kūryboje dera, regis, visiškai skirtingi poliai: budizmo kultūra ir krikščionybė, Rytų ir Vakarų civilizacijos, liaudies meno koloristika ir abstrakcijų kalba, o šalia įvairiausių piktogramų, hieroglifų ir citatų – konceptualaus meno elementai.

Jo kūrybinė biografija vis dar labai intensyvi, nuolat teberengiamos parodos ir tebetapomos drobės. Kas slypi už abstrakčios formos, netikėtų junginių? Kokių ženklų paliko laikmetis menininko kelyje, kas išliko svarbu per visus praėjusius metus?

– Alfonsas Andriuškevičius 1990 m. tekste Jus pavadino eklektiku, o a. a. Juozas Aputis išaiškino, kad esate vaikas. Ar tame matote etikečių klijavimą, ar šie apibūdinimai atspindi ir dalį tiesos?

– Absoliuti tiesa. Šito teksto neatsimenu, bet tai, deja, yra absoliuti tiesa. Aš norėčiau būti vaikas, kaip kiekvienas, sulaukęs daugiau kaip 70-ies. Man tai – didžiulis komplimentas. Su Juozu buvome labai geri draugai, jis man darė didžiulę įtaką. Kas yra eklektika? Daugybės skirtingų dalykų junginys? Galite sakyti, kad suvaikėjo senis. O man tai yra komplimentai ir nemaži. Kadangi su manimi sunku – sako: „Jis – didelis vaikas.“

O su musytėmis buvo labai paprastai: diena, vasara, aš sėdžiu nuo visų konsultantų pabėgęs ir staiga matau, kad tas raudonas mano darbas darosi pilkas. Galvoju: Viešpatie, pasaulio pabaiga. O ten nusileido milijardų milijardai musyčių ant šlapių dažų. Aš jas ir palikau.

– Iš tiesų nepuoselėjate vientiso autorinio stiliaus – po vasaros Labanore prieš kelerius metus pristatėte labai skirtingų meninių formų ieškojimų. Labiausiai įstrigo raudoname daže nuskendusios muselės, liudijančios gamtos šėliojimą – tai taip performatyvu. Taip ir įsivaizduoji: kaitri vasaros diena, saulė, miškas. Ko siekiate pastaruoju metu? Vis dar ieškote?

– Meluoja tie, kurie sako, kad aplinka nedaro poveikio. Man daro milžinišką poveikį. Ne iš kosmoso viskas. Kiekvienas kontaktas lemia. Toks sutapimas, kad visada atsidurdavau, kur reikia. Man didelę įtaką padarė Tibeto studijos. Gavau itin profesionalių mokytojų. Neieškodamas. Tik vėliau, kai atsirado internetas ir visa velniava, tai pasidarė madinga.

O su musytėmis buvo labai paprastai: diena, vasara, aš sėdžiu nuo visų konsultantų pabėgęs ir staiga matau, kad tas raudonas mano darbas darosi pilkas. Galvoju: Viešpatie, pasaulio pabaiga. O ten nusileido milijardų milijardai musyčių ant šlapių dažų. Aš jas ir palikau. Išėjo faktūra – nebereikia dėlioti.

Autorinis stilius bus kapinėse. Jis man visiškai nerūpi ir niekada nerūpėjo. Muzikoje galima groti baroką, o jeigu reikia – ir roką. Bet reikia groti gerai. Daugiau nieko nereikia. „Gerai“ ir yra sunkiausia.

Dailininko Lino Katino darbų ekspozicija „ArtVilnius’16“. | Foto: bernardinai.lt

– Jūs esate išskirtinis tuo, kad į tapybą pasukote po architektūros. Kaip tai nulėmė Jūsų kūrybos formavimąsi? Gal padėjo išvengti lietuviškos tapybos mokyklos stereotipų? Kokį vaidmenį čia atliko tėvo Leono kaip tapytojo įtaka?

– Labai puikiai pasakyta. Į architektūrą pakliuvau prieš tėvo valią. Ir tėvo tapyba man nedarė jokios įtakos. O apie mirusius gerai arba nieko. Bet mes labai nesutarėme. Aš veržiausi į tapybą, paišydavau visur. Jis mano kai kuriuos darbelius pasirašęs parduodavo kaip savo. Užuot man padėjęs žengti į tapybą, jis mane kišo į mediciną. Aš pusėtinai mokiausi, bet nebuvau asilas. Tai man leido išvengti tuometinės Dailės instituto tapybos rusifikacijos – Karatajaus mokyklos, šunuodegiavimo rusų tapybai. Tai buvo baisus laikas, kurį su siaubu prisimenu ir dabar.

Į architektūrą pakliuvau prieš tėvo valią. Ir tėvo tapyba man nedarė jokios įtakos. O apie mirusius gerai arba nieko. Bet mes labai nesutarėme. Aš veržiausi į tapybą, paišydavau visur. Jis mano kai kuriuos darbelius pasirašęs parduodavo kaip savo.

Vaikystėje ir jaunystėje augau sudėtingais laikais. Jeigu leisite – pateiksiu kelis prisiminimus. Tai gūdus miškas, kuriame niekas nesikeičia. Valiuta ta pati – sąžinė. Kad ir kaip keista, ji yra. Prie Jiezno pas dėdę mokyklos direktorių miegodavau su miškiniais, lošdavau kortomis. Jie ateidavo į šokius. Man buvo sunku bręsti, kaip ir visai mūsų pokario kartai. Viena rodė, kita šnekėjo, trečia reikėjo daryti. Ateina stribai ir klausia: „Ar buvo miškiniai?“ – „Buvo.“ – „Ką sakė?“ Sakau, šį raudonplaukį tikrai nugalabys. Jie išeina. Po kelių valandų ateina miškiniai ir klausia: „Ar buvo stribai? Ką sakė?“ – „Kad ketinate užmušti raudonplaukį.“ Tai buvo mano kasdienybė.

Kartą girdžiu kauksmą kaip vilko. Mane vedasi dėdė, sakydamas, kad tik aš čia susikalbėsiu. „Pasakyk tai panelei mokytojai, kad nerėktų.“ O ji prie pečiaus atsiklaupusi ir kaukia. Tada jau buvau išmokęs žmones pažinti, neklausinėti kvailai. O jos Antanioką paklojo Butrimonyse, turguje. Liepė man su ja susikalbėti: „Ateina stribai, mus visus išpleškins, jei ji neužtils.“ Ką užtilt, nuo ko užtilt? Tuo klaikiau man buvo žiūrėti į tėvo socrealistinę kūrybą. Tai vyko šeštajame dešimtmetyje – tais pačiais metais sukurti ir tie baisūs tėvo paveikslai.

„Žvaigždėta naktis pagal Van Goghą“, 1999 (drobė, aliejus, koliažas, 114,5 x 88,5)

Vėliau mane priėmė į architektūrą, buvau neblogas matematikas. Galėjau stoti į fiziką (beveik buvau įstojęs). O čia – architektūra. 7-asis dešimtmetis, kai iš tikrųjų pradėjo griūti Rusijos imperija. Praha ir visi kiti įvykiai… Mano keli draugai, padorūs žmonės, išvažiavo į Rusiją – į šventovę. Ir jie grįžo uždusę nuo socrealizmo. Vienas anglų kritikas (man teko greitai išmokti anglų kalbą) labai gerai pasakė apie rusų kultūrą: pažiūrėkite, kokia panaši Maskvos, komunistų architektūra ir nacių. Tik rusų architektūra – iš kreidos, o vokiečių – iš akmens. Šios dvi kultūros – ir poezijoje, literatūroje – yra akivaizdžiai panašios.

Kiekvieną savaitgalį eidavau į akademijos biblioteką, kur pažįstamos panelės man nešdavo dar šiltų amerikietiškų architektūros žurnalų. Tai chirurginiai dalykai: išklausydavau paskaitas, nupaišydavau gipsines galvas, kurias vadindavau „parikmacheriais“, ir turėdavau atlikti abstrakčias užduotis. Pavyzdžiui, „kosmoso paminklas“, nes tuo metu rusai stipriai reiškėsi kosmose. O mano draugai piešdavo karves, kiaules ir būtinai kolūkių žydėjimą. Be to, buvau priverstas išmokti kalbų. Kieme išmokau laisvai kalbėti lenkiškai: man atsivėrė knygų lenkų kalba lobynas. Prospekte buvo knygynas, kuriame gaudavau tų, kurios pas mus atėjo tik po 20 metų. Mane pažinojo knygyno pardavėjos, sakydavo: „Ateik, kačiuk, tau yra.“ Taip vėrėsi pasaulis. O tuo metu tapybos katedrą dusino visi, kas tik netingėjo, visas komunistinis kombainas…

Keliuotis man padarė labai šaunų tikro poeto, fantasto įspūdį. Jis paklausė: „Ponas Linai, ką skaitai?“ Skaičiau kažką angliškai, amerikiečių literatūrą. Sako: „Ne, Linai, imkis Faulknerio.“ Sakau, man jis per kietas. Atsakė: „Tavo galva per kieta.“

– Bet tapyba traukė?

– Tapyba traukė. Supratau, kad tikrai traukė, kad mano vieta – tikrai ten. Bet daug ko išvengiau. Jei būčiau buvęs Tapybos katedros diplomantas, būčiau nupaišęs 6 kiaules ir t. t. Keli žmonės man tada turėjo didžiulę įtaką, nes pas tėvą lankydavosi iš Sibiro grįžęs Juozas Keliuotis, Antanas Miškinis ir kiti. Keliuotis man padarė labai šaunų tikro poeto, fantasto įspūdį. Jis paklausė: „Ponas Linai, ką skaitai?“ Skaičiau kažką angliškai, amerikiečių literatūrą. Sako: „Ne, Linai, imkis Faulknerio.“ Sakau, man jis per kietas. Atsakė: „Tavo galva per kieta.“

Aš mačiau normalius žmones, kurių ilgėjausi. Jiems savo išsilavinimu neprilygo nei mano tėvas, nei mama. Mano tėvas save ir mamą vadino pusinteligenčiais. Jis buvo Marijampolės karininkas, ji – Marijampolės šaulė. O anie žmonės buvo baigę sorbonas. Klausė manęs: „O kaip Dostojevskis?“ „Didesnio „zanūdos“ nerandu“, – atsakydavau. „Labai teisingai, bet skaityk toliau.“ Kadangi kieme buvau išmokęs ir rusų kalbą, labai žavėjausi Čechovu. Su Apučiu ginčydavomės, tiesiai sakydavau, kad jų nė vieno negaliu skaityti. Ir jis, ir Sigitas Geda bandė įsižeisti. O aš tvirtindavau: „Jūs rašote niekalą.“ Tai buvo už mane įdomesni ir gabesni žmonės, kuriems vertybė buvo žmogus. O kas tai yra – jau Aukščiausiojo reikalas.

Pasigirsiu: parodžiau Keliuočiui savo darbus, o jis man padovanojo paskutinį „Romuvos“ numerį, kurį konfiskavo KGB. Iki šiol turiu. Ten užrašyta: „Jaunam, talentingam Linui Katinui.“ Tėvas pamatęs vos nenualpo. Tuštybės yra visur, kur įpilti galima…

„Mano dirbtuvė“, 1968 (fanera, aliejus, 61 x 61)

– Tibeto kultūros studijos ir dėmesys liaudies meno pasaulėjautai. Kaip tai dera tarpusavyje?

– Absoliučiai. Kaip patogus batas į tą pačią bėgančią koją. Bet bėgančią. Ir vėl čia likimas man buvo labai palankus. Viešpats Dievas mane ir įdėjo į tą batą. Ieškojau draugų amerikiečių, kurie labai stebėjosi: „Pas mus dabar – Rytų kultas, o šitoje kaimo lūšnoje tau įdomu?“ Jie buvo nuoširdžiausiai apstulbę. Prašiau jų siųsti knygų. Buvau perskaitęs toną visokio šlamšto, burtininkų namudininkų (pvz., Blavatskają), o jie man pradėjo siųsti profesionalią orientalistinę literatūrą. Kuo daugiau skaičiau, tuo man darėsi tamsiau. Supratau, kad neužteks muziejų – reikia susirasti gyvą žmogų. Dabar tai paprasta – nusiperki bilietą, ir viskas. O tada sužinojau, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie turi draugų Buriatijoje, Ulan Ude. Pasaulinėje literatūroje aptikau nuo seno susiformavusį geografinį centrą. Rerichas. Ir tikrai, susiradau Antaną Danielių, kuris sužinojo, kad domiuosi budizmu. Jis patarė keliauti į Buriatiją. Taip pakliuvau tarp draugų, kurie pažinojo Rerichus. Nikolajaus Rericho darbų paroda vyko ir pas mus, Rotušėje. O pas mane tada svečiavosi jo draugai iš Maskvos. Paklausė mano nuomonės. Sakiau, kad tai vidutinis dailininkas. Jie nustebo, teigdami, kad pas juos stovėtų kilometrinės eilės. „Bet jis teisus“, – nutarė. N. Rericho brolis Jurijus sudarė pirmą Europoje Tibeto žodyną į rusų kalbą.

 

O dėl liaudies meno. Aš turėjau dviejų cilindrų motociklą. Man susišvietė, kad liaudies meno spalvinį kodą reikia susirasti pačiam. Lakstydavau, kartais pasisodinęs Sigitą Gedą, po Lietuvą. Nuvažiuodavau į kokį kaimą ir klausdavau: „Kur čia Lietuvos audėja?“ Moterys atidarydavo savo skrynią ir pradėdavo prieš mane kloti visą istoriją. Audinių ritmika, spalvinės struktūros, panemuniai, medinė skulptūra… Kur surinkau liaudies skulptūrą? Plėšti, vogti nereikėjo. Valydavo kapines prieš Velykas. Privažiuoji prie vartų. Žmonės nepaprastai mandagūs. O aš žiūriu į rūpintojėlius. Kunigas prieina, klausdamas, ko reikia. Sakau: „Neatsižaviu medine skulptūra, nedeginkite, ar galiu pasiimti?“ – „Kiek tik nori.“ Kažkada vėliau vienas vakarietis stebėjosi, iš kur visa tai, sakydamas, kad tai tik Luvre eksponuojama.

„Autobiografija“, 1971 (kartonas, aliejus, 122 x 100)

– Eksperimentavimo dvasia. Ne tik naudojate koliažus, citatas, įvairius stilius – esate eksponavęs ir labai originalių instaliatyvių darbų. Ar eksperimentai vis dar domina?

– Tai būtina. Kai nebeeksperimentuosi – tave paprasčiausiai užkas. Ir tai nėra joks eksperimentavimas. Jei pasižiūrėtume į tuos pačius smūtkelius, – tai yra abėcėlė. Tik pavadinimas – eksperimentai. Bet tai yra meno abėcėlė. Nežinau, iš kur tai atsiranda. Gyvenimas yra malonus apsirikimas – devynerių metų atsidūriau Vilniuje iš Radviliškio kapinių. Gimiau šalia kapinių, ant jų tvorų bėgiodavau, matydavau, kaip laidoja stribus gretimose kapinėse. Mokytojas, pamatęs, kad neturiu ką skaityti, man įteikė Rabelais knygą „Gargantiua ir Pantagriuelis“.

Tėvas baigė Dailės institutą. Dėstytojai keitėsi: kas – į Sibirą, kas – nušautas. Išlipu Vilniuje, prie Kalvarijų turgaus. Pamatau Jono bokštą. Iki šiol man, pro jį einant, dreba keliai. Tikrai dreba. Gotika, Onos bažnyčia. Vėliau 15 metų ant Vilnelės kranto, prie Bernardinų bažnyčios, gyvenau. Bet išsilavinimo reikia, kad visa tai perskaitytum. Visiškai per apsirikimą pakliuvo man architektūros studijos, kur neblogi dėstytojai kišo į galvą gotiką ir visa kita. Man Vilniaus miestas buvo kaip dar viena keista Dievo dovanota mokykla. Kuo labiau domėjausi, tuo man jis buvo nuostabesnis…

– Aliejus/drobė ir popierius/akvarelė. Ką teikia šios skirtingos technikos?

– Tai yra visiškai aišku – ar sėdi su gitara ir trombonu, ar su trimitu. Čia jau padeda mokykla arba Viešpats Dievas – kas gi daugiau rūpinsis, jis vienintelis… Gali būti ir video, fotografija, kinas. Čia, Dievui leidus, reikia turėti gerą mokytoją, kuris nebūtinai turi būti aukščiausios klasės profesionalas. Pavyzdžiui, moterėlės, liaudies audėjos, „užmušdavo“ mane atsakymais, kai parodydavo naujų gaminių. Į klausimą, kada baigs austi, atsakydavo: kai bulves nuskusiu. Kokie ten įkvėpimai ir kiti kliedesiai? Aišku, tai yra Dievo dovana – kažkas numeta, o tu kaip tik tuo metu kažkodėl eini pro šalį ir randi…

Dailininko Lino Katino studija. | Foto: Evgenia Levin

– Bet kuri technika Jums yra gera?

– Visos. Absoliučiai. Pavyzdžiui, mane kartais „užmuša“ vokalas, opera, siurrealistiniai tekstai joje. Balso vibracija. Aš prarandu žadą. Yra visa Tibeto gerklinio giedojimo kultūra. Man pavyko ją girdėti autentiškai Buriatijoje. Galima sugretinti italų operą ir tibetietišką giedojimą. Man rodos, galas menui yra tada, kai jis pakliūna į rankas verslininkui, darančiam iš jo pinigus. Tai amžina problema: visuomenė, pinigai, menas, asmenybė. Beje, neseniai išleista knyga „Menas ir pinigai“ – tai daug ką pasako apie mūsų laiką.

Esu dirbęs mokykloje. Ten sutikdavau tėvų, kurie trokšdavo, kad jų atžalos taptų menininkais. O aš matau, kad jis neturi vidinės klausos. Atsakydavau: „O jūs norėtumėte, kad jis būtų Čiurlionis?“ – „Taip, labai.“ – „Ir norėtumėte, kad mirtų beprotnamyje, ant sniego?“

Esu dirbęs mokykloje. Ten sutikdavau tėvų, kurie trokšdavo, kad jų atžalos taptų menininkais. O aš matau, kad jis neturi vidinės klausos. Atsakydavau: „O jūs norėtumėte, kad jis būtų Čiurlionis?“ – „Taip, labai.“ – „Ir norėtumėte, kad mirtų beprotnamyje, ant sniego?“

– Lietuvoje esate priskiriamas prie abstrakcionistų, tačiau paveiksluose visada esama užuominų į gamtos, tikrovės, mitologijos motyvus. Kodėl renkatės abstrakčią kalbą? Ar, Jūsų požiūriu, ji tikrai abstrakti?

– Manau, čia yra kalbinis nesusipratimas. Abstrakcija kaip stilius gal dominavo Amerikoje, 3-iajame dešimtmetyje jis buvo ir Rusijoje. Taip pat ir Čiurlionis tapė abstrakcijas. Dabar sako: „Postmodernizmas.“ Lyg tai būtų kažkoks stilius. Talentas – taip. Ir maksimaliai gilios šaknys. Abstrakcija – ne naujiena. Pasižiūrėkite Egipto, Tarpupio kultūras. Klausimas labai platus: žmogaus juslės. Į tai įeina ir religijos, taip pat žmogaus jutimai. Pavyzdžiui, visi vaikai iki 5 metų labai gerai piešia. Vėliau tai baigiasi. Ilgai bevaikščiodamas savo miškuose sukau galvą, kaip čia gali būti. Atviras kaip žvėries jutimas. Vėliau prasideda raštas, mokyklos. O vaikystėje jis – kaip Dievo pateptasis.

Dailininko Lino Katino darbų ekspozicija „ArtVilnius’16“. | Foto: bernardinai.lt

– Ar kurdamas pasikliaujate savo patirtimi, ar pasižvalgote ir po pasaulinės tapybos tyrus?

– Draugas manęs kartą klausė, kaip susigaudau muziejuose. Ką pasirinkti: tą ar kitą? O mane gali paleisti dviračiu, ir aš susirasiu tą, kurio man reikia. Ir tikrai neisiu prie to, apie kurį daugiausia kalbama. Kartą patyriau stiprų išgyvenimą Paryžiuje. Buvo Velykų naktis, o aš gyvenau šalia Notre Dame katedros. Sugalvojau pasivaikščioti. Ir išėjau – man naktimis labai patikdavo vaikščioti. Ateinu prie bažnyčios, žiūriu, – būrys žmonių. Nežinojau, kad vyksta Bernelių Mišios. Atsistojau į eilę, pasirinkęs įėjimą ne turistams, o tikintiesiems. Liturgija vyko 4 valandas. Tai buvo dovana. Man taip paskrebeno širdį…

Man rodos, galas menui yra tada, kai jis pakliūna į rankas verslininkui, darančiam iš jo pinigus. Tai amžina problema: visuomenė, pinigai, menas, asmenybė.

– Kokį vaidmenį Jums atlieka meno pasaulio sociumas? Esate grupės „24“ narys. Ar 1990 m. įstojote į ją genamas laikmečio vėjų, ar Jums svarbi bendrystė su kolegomis bendraminčiais?

– Grupė buvo toks „pūzras“ – visa tai vyko 10-ajame dešimtmetyje. Visi į kažką stojo – ar prieš, ar už. Man, pavyzdžiui, ir mano šeimai didžiausias stojimas buvo Baltijos kelyje. Tai vėl Dievo dovana, kiekviena ląstelė virpėjo ir man, ir vaikams, ir kaimynui.

O Jūsų minima grupė man netgi nelabai patiko. Mene politinis stuburas man kvepia kažkokiu fašizmu, komunizmu. O socialumas, bendravimas? Aš jau daugelį metų bendrauju su 2–3 žmonėmis. Tai yra Alfonsas Andriuškevičius, Raimondas Martinėnas. Esu buvęs teatre, kur visi su visais bendrauja – dirbdamas „Mosfilme“ su Žalakevičiumi mačiau kino visuomenę. Ten taip tik atrodo, kad visi bendrauja, o iš tikrųjų – ne. Menas yra asocialus dalykas. Nukasiu bulves ir tada padarysiu…

Dailininkas Lina Katinas. | Foto: Evgenia Levin

– Vasaromis persikeliate gyventi į Labanorą. Ką Jums tai reiškia?

– Šį klausimą sau užduodu gal jau 50 metų. Esu gana asocialus. Man nepatinka susirinkimai ir ulbavimas. Nors pas mane ten nėra dabar įprastų patogumų. Vabalai, skruzdėlės. Kaimynai į mane žiūri atlaidžiai. Nežinau, ką ten turiu daryti – gal dabar kaip visi pastatyti kokį elektrinį malūną? O aš nekerpu medžių, nepjaunu žolės. Todėl nepatinku. Aš kartais kaimynų klausiu: kada jūs nustosite žolę pjauti? Kiekviena troba turi tris įvairiausias, skirtingo birbimo mašinas – ar prie ežero, ar prie upelio. Kaip Amerikoje…

– O ko dar nepasakėte, bet norėtumėte pasakyti, kas Jus jaudina?

– Žinote, kas mane stulbina blogąja prasme, kas man yra bloga naujiena? Mintis, kad esu prekė. Žiūriu BBC televiziją, kurioje kas trečiame sakinyje kalbama apie kainą. Jūsų nestebina?

– Pas mus dar sakoma, kad stinga meno rinkos.

– Pas mus trūksta idėjų rinkos. Menas čia – trečiaeilis dalykas. Apaštalų mažai – štai kur bėda…

Žurnalui „Kelionė su Bernardinai.lt“ kalbino Birutė Pankūnaitė