Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. rugsėjo 28 d. 20:43
Gojos kapavietė Madride: kodėl menininkas buvo palaidotas be galvos?

Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Franciskas Goja – dailininkas, tapytojas, savo darbais garsinęs Ispaniją visame pasaulyje. Žymusis menininkas palaidotas Madride, o paskutinioji F. Gojos gyvenimo stotelė, Karališkoji Šv. Antano iš Paduvos koplyčia, ne tik liudija dailininko talentą, bet ir primena kuriozinį istorijos epizodą.

Gojos kapavietė Madride. | © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Karališkosios šeimos dailininkas

F. Goja gimė Fuendetodos miestelyje 1746 metais ir šeimoje buvo ketvirtas iš šešių vaikų. Būdamas keturiolikos, F. Goja pradėjo mokytis tapybos pas ispanų dailininkus, tačiau tai neatvėrė durų į prestižines Ispanijos meno mokyklas. F. Gojos talentas buvo pastebėtas kiek vėliau, pastarajam pradėjus kurti karališkųjų gobelenų piešinius. 1789 Ispanijos monarchas Karolis III skyrė F. Gojai dailininko vietą, kuri ilgainiui užtikrino pripažinimą tarp karališkosios šeimos narių.

F. Gojos kūrybos temos apėmė tiek karališkuosius portretus, tiek karo vaizdus ir šventes, o vėlyvaisiais metais jis ėmė tapyti itin tamsius, įniršio ir fantazijos kupinus paveikslus. Kai kurie jo darbai taip pat kritikavo ir šalies politinę bei socialinę situaciją.

Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

F. Goja mirė 1828 metais vizito Prancūzijoje, Bordo mieste, metu, kur ir buvo palaidotas. Vis dėlto vėliau, 1919 metais, jo palaikai perkelti atgal į Ispaniją, į paties dailininko ištapytą bažnyčią.

Palaidotas be galvos

Karališkają Šv. Antano iš Paduvos koplyčią galima rasti centrinėje Madrido dalyje; ją suprojektavo architektas Felipė Fontana. Iš pirmo žvilgsnio ganėtinai kuklūs maldos namai viduje slepia F. Gojos kurtas freskas, puošiančias pastato lubas ir kupolą. Jas F. Goja užbaigė 1798 metais, jau praradęs klausą ir nepaisydamas, tapant dideliame aukštyje, kamavusio galvos svaigimo.

Menininko nutapytose freskose vaizduojami šv. Antano iš Paduvos, Portugalijos vienuolio ir šventojo, daromi stebuklai (centrinėje freskoje jis, pavyzdžiui, iš mirusiųjų prikelia vyrą). Įdomu tai, kad F. Goja šią sceną pasirinko vaizduoti ne viduramžių Lisabonoje (šv. Antano Paduvos gimtame krašte), o tuometiniame Madride. Bet kuriuo atveju, šis darbas – dar vienas dailininko meistriškumo įrodymas, kurį pamatyti tikrai verta viešintiems Ispanijos sostinėje.

Susiję:

1905 metais koplyčia buvo paskelbta nacionaliniu paminklu. 1928-aisiais identiški maldos namai buvo pastatyti šalia, siekiant perkelti pamaldas, o Karališkąją Šv. Antano iš Paduvos koplyčią paversti monumentu čia perlaidotam Gojai. Viskas atrodytų suprantama, jei ne viena detalė – dailininko palaikai iš Prancūzijos atgabenti be galvos.  Istorija byloja, kad į Bordo atvykęs ir Gojos kapą pravėręs Ispanijos konsulas jos paprasčiausiai nerado. Maža to, situaciją raportavęs savo viršenybėms Madride, jis gavo ganėtinai griežtą atsakymą: „Atgabenkite Goją, nesvarbu, su galva ar be jos.“ Taip ir buvo padaryta, o pastarosios dingimo priežastis, nepaisant įvairių teorijų (iš kurių labiausiai tikėtina, kad laikais, kuomet kapų plėšikavimas buvo ganėtinai dažnas dalykas, ją tyrinėjimams pasisavino medicinos atstovai), iki šiol neatskleista.