Kadras iš filmo.

Michelangelo Antonioni – vienas žymiausių visų laikų italų kino kūrėjų, pastatęs apie 20 filmų. Bene garsiausias iš jų – 1966 metų „Fotopadidinimas“ („Blow-up“), kurį pats režisierius laikė geriausia savo kada nors sukurta juosta.

Kiek daugiau nei prieš šimtmetį Italijos miestelyje Ferara gimęs M. Antonioni (1912–2007) save išbandė įvairiose srityse – nuo ekonomikos ir verslo studijų iki kino kritikos, kol pasuko kino režisieriaus keliu. M. Antonioni priklausė dideles tradicijas turinčiai Italijos mokyklai su Federico Felini ir Roberto Rossellini priešakyje, tačiau savo garsiausiuose filmuose atspindėjo ne savo šalies, bet amerikiečių ir britų popkultūros madas. M. Antonioni ypatingą dėmesį skyrė filmo atmosferai, atspindinčiai herojų jauseną, nes pirmiausiai jam rūpėjo žmogus, genamas savo paties baimių.

Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, 7 dešimtmečio pradžioje gimė Antonioni kinui būdingas filmo herojus – asocialus individualistas, kovojantis su egzistencinėmis baimėmis, bėgantis nuo tikrovės eskapistas. „Antonioni dažniausiai juose diagnozuodavo tai, kas gali būti pavadinta sunkiausia modernios visuomenės negalia, – jausmų ligą, pasireiškiančią abejingumu, nesugebėjimu dalytis jausmais, šaltumu“, –  dėsto Ž. Pipinytė.

Kadras iš filmo.

Be jau minėto „Fotopadidinimo“, režisierius sukūrė tokius filmus, kaip „Nuotykis“ („L’Avventura“), „Profesija – reporteris“ („Il reporter“), kuriame vaidina amerikiečių kino žvaigždė Jackas Nicholsonas. Tačiau būtent „Fotopadidinimas“ italui pelnė dvi Oskarų nominacijas ir „Auksinę palmės šakelę“ 1967 metų Kanų kino festivalyje.

Filme Antonioni neprikišamai atskleidžia vaizdo prigimtį: tai, ką jis rodo filme, yra realistiškai tikras Londono gyvenimo dokumentas, bet kartu visas filmas yra metafora apie menininko pastangas užfiksuoti tiesos apie pasaulį akimirką.Kino kritikė Živilė Pipinytė

Pagrindinis dramos veikėjas – jaunas, bet jau įsitvirtinti Londono mados pasaulyje spėjęs fotografas, vardu Tomas, kuris nuolat sukiojasi tarp gražių merginų (veikėjo portretas, manoma, inspiruotas fotografo Davido Bailey, gyvenusio ir kūrusio „svinguojančiame“ 7-ojo dešimtmečio Londone). Kartą, ryškindamas vieną iš savo fotografijų, Tomas pastebi, kad visai atsitiktinai užfiksavo… žmogžudystės momentą.

Priešingai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, „Blow-up“ nėra eilinis detektyvas. „Filme Antonioni neprikišamai atskleidžia vaizdo prigimtį: tai, ką jis rodo filme, yra realistiškai tikras Londono gyvenimo dokumentas, bet kartu visas filmas yra metafora apie menininko pastangas užfiksuoti tiesos apie pasaulį akimirką“, – teigia Ž. Pipinytė.

„Fotopadidinime“ susiduria skirtingos meno rūšys (fotografija, mada), tačiau idėjiniu branduoliu tampa bendrosios meno ir kūrybos idėjos – tapatybės paieškos. Kaip ir kino juostos pasirodymo metais, taip ir dabar, jos ne ką mažiau aktualios, o pats filmas šiomis dienomis tampa ir autentiško ano meto visuomenės liudijimu. Jį labai įdomu žiūrėti tiek dėl filosofinės meno plotmės bei istorinio konteksto atskleidimo, tiek dėl išskirtinės meninės vertės.

IMDb: 7,6