Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. lapkričio 14 d. 00:12
I. Bergmano filmas, išgarsinęs sąvoką „vilko valanda“: ką ji reiškia?

Kadras iš filmo.

Švedijoje gimęs Ingmaras Bergmanas laikomas bene žymiausiu minėtos šalies, o neretai – ir geriausiu pasaulio režisieriumi. Labiausiai jį išgarsino tokie filmai, kaip „Fani ir Aleksandras“, „Žemuogių pievelė“, „Persona“ ir ypač „Septintasis atspaudas“, be kurio analizės iki šiol neįmanoma įsivaizduoti jokios rimtesnės kino studijų programos. O štai 1968-ųjų metų režisieriaus filmas netgi išpopuliarino vieną sąvoką, kurią dabar vartoja, ar bent jau yra girdėję, daugelis. Ar žinote, ką reiškia frazė „vilko valanda“?

I. Bergmano filme tuo pačiu pavadinimu ji nusakoma taip: „Vilko valanda – tai laikas tarp nakties pabaigos ir aušros. Metas, kai daugelis žmonių miršta, miegas būna giliausias, o košmariški sapnai patys ryškiausi. Nemigos kamuojamą žmogų tokiu metu apninka baimė, o visokios šmėklos, vaiduokliai ir demonai būna aktyviausi. Per vilko valandą gimsta ir daugiausia vaikų.“

Būtent šią valandą pagrindinis filmo veikėjas – dailininkas Johanas patiria kraupiausius košmarus. Jis kenčia nuo nemigos, šalinasi žmonių, o savo liguistais įsivaizdavimais užkrečia žmoną. Vargšei, padėti negalinčiai moteriai vyras atskleidžia savo vaikystės traumas ir supažindina su vidiniais demonais, kurie neleidžia jam gyventi. Žiūrovas gali kelti klausimą, ar šie demonai yra tamsioji kiekvieno menininko sielos pusė, ar su jais susidurti gali bet kas iš mūsų. Kokia bebūtų režisieriaus intencija, „Vilko valandoje“ kuriamas pagrindinio herojaus portretas koreliuoja su išprotėjusio menininko stereotipu.

Kadras iš filmo.

Įdomu tai, kad sąvoką „vilko valanda“ prietaringi žmonės apipynė nepaaiškinamais įvykiais ir kraupiomis istorijomis, tačiau įrodymų, kad tarp tokių pasakojimų ir specifinio nakties meto egzistuoja tam tikros sąsajos, iki šiol nėra.

„Vilko valanda“ – toli gražu ne vienintelis ganėtinai niūrus, tačiau rimtus klausimus nagrinėjantis I. Bergmano filmas. Labiausiai režisierių dominusios temos visuomet buvo vienatvė, sielvartas, meilė, moters slėpiniai, Dievo ir žmogaus santykis ir kiti egzistenciniai klausimai bei moralinės dilemos. Režisierius kartais sulaukdavo kritikos, kad dėl jo filmų pasaulis Švediją įsivaizduoja kaip neurozės kamuojamą šalį, tačiau didžiosios dalies tėvynainių, suprantama, buvo ir yra ypač vertinamas.

IMDb: 7,7