Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. lapkričio 15 d. 23:49
Viskas iš gyvenimo. Pokalbis su Vilniaus „Krantinės arkos“ autoriumi V. Urbonavičiumi

Foto koliažas: skulptorius Vladas Urbanavičius (foto: Evgenia Levin) ir „Krantinės arkos“ fragmentas (foto: Tomas Urbelionis/BFL © Baltijos fotografijos linija).

Apie skulptorių Vladą Urbanavičių (g. 1951) plačioji visuomenė daugiausia išgirdo Vilniuje iškilus „Krantinės arkai“. Nors meno pasaulyje jis visad buvo kuklus, nebanalus ir mažakalbis formomis. Skaitytojams siūlome artimesnę pažintį su šiuo menininku, kuris garsus ne tik daug sąmyšio sulaukusiu darbu viešojoje erdvėje, bet ir ankstyvąja minimalistine plastika, liturginiais objektais bei šiuolaikine skulptūra.

– Daug Jūsų kartos menininkų kurdami nuslinko į paribius. Jūsų raidos tiesė atvirkštinė – buvote ir su patylėjimo tarpsniais esate matomas ir aktualus. Kaip Jūs pats sau vadinate praėjusį laiką – etapais ar vis dėlto išgyvenote lūžį? (Turint omenyje tai, kad lūžio menininkais paprastai vadinama jaunesnė nei Jūs karta, kurių kūrybos transformacija sutapo su bendrais Lietuvos gyvenimo pasikeitimais.) Kitaip tariant, ar Jūsų kūrybos raida susijusi su visuotinais išoriniais pasikeitimais, ar atspindi tolygų vidinį procesą? Ar išgyvenote lūžius, ar nuosaikiai vienas kitą keičiančius etapus?

Klaipėdos M. Mažvydo parke, pastačius skulptūrą „Fragmentas“, 1980.

– Atėjo ilgai laukta laisvė. Manau, jog viskas – kad ir kokia forma darytum – iš gyvenimo, aplinkos ir tavo santykio su aplinka. 1988–1989-ųjų laikas buvo labai viltingas. Dėmesys, rūpestis ar interesas persikėlė į viešąjį gyvenimą, į tai, kas jame vyksta, kūryba buvo pasistūmėjusi į šalį. Su kolegomis ir draugais kalbėdavome tik apie tai, kaip viskas klostysis toliau, kiek patys galime dalyvauti. 1988-aisiais vyko mano pirmosios personalinės parodos atidarymas Menininkų rūmuose, o visi susibūrę A. Švažo kabinete aplink televizorių ir niekaip negali jo pradėti, nes A. Brazauskas su kompanija atideda sprendimą dėl Lietuvos savarankiškumo. Taip iš meno svorio centrai persimetė į kitą pusę. Jaunoji karta tikriausiai įvykius vertina truputį kitaip. Ji išėjo į gatves, menas tapo atviresnis, socialiai angažuotas.

1989 metais pirmą kartą išvykau į užsienį. Mes su Petru Mazūru išvykome į Austriją, į Zalcburgo vasaros akademiją. Buvo svarbu pamatyti, kas už tos geležinės uždangos. Vyko pleneras, o mes tapome mokiniais-studentais. Užsiėmimams vadovavo menininkai, aukštųjų mokyklų profesoriai iš Europos. Prisimenu lenkę Magdaleną Więcek, kuri buvo gerokai anksčiau emigravusi į laisvąjį pasaulį. Vėlesnės kelionės nebuvo tokios reikšmingos profesiniu atžvilgiu. Važiavau į Švediją, Gotlando salą, kur vyko pleneras, dar kartą vykau į Austriją. Visa tai buvo asmeniškai naudinga, bet daugiau pažintine prasme. Tai buvo laikas, kai atsivėrė nematytų dalykų, ir godžiai visko sėmiausi.

1992 metais atradau glaudesnį santykį su Bažnyčia. Išnyko formalūs barjerai, to seniai laukiau. Vaidotui Žukui pasiūlius ėmiau aktyviau dalyvauti vienuolijų, ypač pranciškonų, kūrimosi darbuose. Jau seniai troškau padaryti ką nors Bažnyčiai. Sutikau žmonių, kurie padėjo tai įgyvendinti. Visi kiti dalykai tapo antraeiliai. Visada – ir studijų metais Vilniuje, ir tėviškės parapinėje bažnyčioje lankydamasis – mačiau, kaip sunkiai atsinaujina bažnyčių interjerai. Laukiau to laiko, kai mane pakvies padaryti bent kokią smulkmeną.

„Kabantys akmenys“ (2006) Kauno „Skulptūrų zonoje“.

Atsikūrus pranciškonams, darbus pradėjau nuo stalo, suolo. Buvo įdomu prisidėti prie grąžintų erdvių atnaujinimo, pavyzdžiui, zakristijos – buvusios dailės instituto valgyklos, kurioje kadaise valgėme ir triukšmavome… Todėl tą dešimtmetį parodose dalyvaudavau retai. Prasidėjo Kryžių kalno vienuolyno projektavimas ir statybos. Buvau pakviestas tame procese dalyvauti. Tai atrodė kaip Dievo dovana. Kartu su pranciškonais keliavau į Italiją, šv. Pranciškaus vietas ir gilinausi į tą patirtį, aplinką. Esu padaręs pirminį maketą, koks galėtų būti vienuolynas. Bet vėliau viskas pasikeitė, vienuolyną suprojektavo italų architektas.

Kartu tai buvo bandymų dešimtmetis – konkursai Lietuvoje, kai net laimėjusieji konkursą negalėdavo projekto įgyvendinti iki galo. Buvo įdomu dalyvauti, nepaisant konkurso baigties – konkuruodamas save išbandai.

– Būsite pusę brandaus amžiaus nugyvenęs sovietiniais laikais, pusę – laisvoje Lietuvoje. O pati pradžia atmintyje dar gyva? Kada sąmoningai supratote, kad tapsite arba norėtumėte tapti menininku, ar visa tai įvyko savaime?

Jubiliejinių šventųjų metų Prisikėlimo kryžius tremtiniams atminti (2000) Želvoje.

– Gimiau Sibire. Į Lietuvą grįžome 1959-aisiais, į gimtinės namus grįžti nebegalėjome, apsigyvenome Pašiaušės kaime, Kelmės rajone. Man buvo 8-eri. Todėl vienus metus praleidau ir į septynmetės mokyklos, įsikūrusios Pašiaušės dvare, pirmą klasę pradėjau eiti vyresnis. Lietuva iki tol buvo tik svajonių šalis – aš tik girdėdavau apie ją. Visi gyvendami barakuose svajojome apie grįžimą į Lietuvą. O joje mus priėmė labai šaltai. Atrodytų, kad tai gali pajusti tik suaugę žmonės, bet jaučiau ir aš. Nežinau, ar visiems taip, bet turbūt panašiai. Kai grįžti, esi kaltas, kad grįžai, ir visi nepatogiai jaučiasi, nes draudžiama grįžti į jau užimtus namus, gyveni kažkur kitur. Mokykloje taip pat viskas persiduoda iš tėvų vaikams, ir santykis yra slegiantis, diskriminuojantis. Todėl galiu suprasti tautines mažumas, kurios galbūt Lietuvoje jaučia tą patį. Bet man nebuvo baisu, nes mėgau peštis – tokiu būdu turėjau galimybę „atsiskaityti“.

Labai norėjau iš kaimo pabėgti. Mano mokytoja Petrylienė pasiūlė stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Pabandžiau ir išvažiavau. Buvau labai laimingas, nes miesto ir kaimo gyvenimas skyrėsi kaip diena ir naktis. Kaime jaučiausi bendraamžių persekiojamas už tai, kad esu „iš buožių“. Į Vilnių patekau kaip į kitą pasaulį, kur visa tai neegzistuoja. Galbūt čia visko buvo, bet mes nežinojome vieni kitų biografijų. Tik laisvės metais paaiškėjo, kad nemažai mūsų buvo Sibire gimusių – o mokėmės, studijavome drauge, bet nežinojome ir neturėjome progos tuo dalintis. M. K. Čiurlionio mokykloje buvo įdomu, mokė jauni mokytojai – V. Kisarauskas, V. Antanavičius, L. Katinas, R. Gibavičius. Jie patys netoleravo tarybinės tikrovės ir stengėsi apsaugoti mokinius nuo ideologijos. Tačiau nematyti to, kas vyko už durų, buvo neįmanoma.

Nepatekusiems į aukštąją mokyklą vaikinams grėsė treji–ketveri metai „tremties“ sovietų kariuomenėje. Į vieną kursą tepriimdavo tris–keturis studentus. Visa klasė pasiskirstė, kas kur stos, kad vieni su kitais nekonkuruotų. Todėl aš stojau į keramiką, o Juozas Sučila – tiesiai į skulptūrą.

Mokykla buvo pradžia, po kurios svarbus etapas buvo stoti į Dailės institutą. Nepatekusiems į aukštąją mokyklą vaikinams grėsė treji–ketveri metai „tremties“ sovietų kariuomenėje. Į vieną kursą tepriimdavo tris–keturis studentus. Visa klasė pasiskirstė, kas kur stos, kad vieni su kitais nekonkuruotų. Todėl aš stojau į keramiką, o Juozas Sučila – tiesiai į skulptūrą.

– Tai, ką Jūs esate eksponavęs, niekaip nesusiję su realistine daile, nors, sprendžiant iš studijų darbų, buvote puikus piešėjas ir žmogaus anatomiją išmanantis skulptorius. Kaip paaiškintumėte savo programinį kūrinių abstraktumą (tegul ir su realių gamtos formų užuominomis)? Ar akademinės studijos Jums padėjo įvaldyti formą, ar jos būtinos jaunam žmogui?

– Porą metų mokiausi ne skulptūros, o keramikos. Antrais metais ją palikau. Nepatiko, kad ten mažiau piešimo, anatomijos paskaitų. Pakeisti specializaciją nebuvo taip paprasta. Dėstytoja Marija Švažienė mane bandė perkalbėti: juk ir lipdai, ir pieši, o baigęs galėsi daryti, ką nori. Bet aš norėjau pakeisti keramiką į skulptūrą iš karto, neatidėliodamas. Iš pradžių akademinės studijos atrodė kankynė, o penktame kurse pamaniau: kaip blogai, kad kankynė baigiasi, nes šeštas kursas jau buvo laisvas nuo akademinių užsiėmimų. Visas mūsų kursas buvo nusiteikęs maksimaliai išnaudoti duotas studijų galimybes. Tai buvo tikrai naudinga.

„Skulptūra Nr. 11“, 1987-1988

Negaliu kategoriškai teigti, ar reikalinga tai jaunimui, ar nereikalinga. Tuo metu atrodė įdomu. Kol mokaisi, nelabai žinai, kur pasuksi, ko tau prireiks ir kas tave sudomins. Manau, kad papildomos galimybės praverčia: akademinis piešimas ir skulptūra, anatomijos praktika prozektoriume – pabandyti, pamatyti. Turbūt yra įvairių kelių – tikriausiai galima ir be to apsieiti. Nes kai žmogui ko nors prireikia, jis pats susiranda, padaro, pažįsta, kiek jam reikia.

Abstrakčios formos mane domino dar besimokant. Akademiniame piešinyje ir skulptūroje taip pat nekuri aklos kopijos, o laisvai kurdamas viską supresuoji į koncentruotą formą. Viskas susilydo, bet neturi tiesioginio atpažinimo ženklų. Kai viską supili ir sumaišai, gauni išoriškai visai kitą dalyką, bet subtilus ragautojas visada gali pasakyti, ko ten įdėta. Visada to siekiau, bet specialių programų nekūriau. Baigęs institutą ėjau toliau tuo pačiu keliu – parodose su tokiais sprendimais niekas nelaukė. Jei nepriimdavo į parodą, savo nuostatų nekeičiau. Atvirkščiai, tai tik sustiprindavo apsisprendimą.

– Nors Jūsų pirmosios parodos darbų atveju, manau, neišmanydamas žmogaus anatomijos, tokių darbų nesukursi: visi perėjimai, rakursų klausa…

– Žmogaus figūra yra pati sudėtingiausia forma. Teko nemažai pasikankinti ją lipdant. Kiekviena forma turi savo vidinę struktūrą. Ypač tai svarbu skulptūroje. M. Navakas yra gražiai apibūdinęs trimačio daikto privalumus, palyginti su atvaizdu plokštumoje. Gal ta akademinė kankinystė buvo savaip naudinga.

Parodos „Atsidurti skulptūros erdvėje“ Vilniaus „Lietuvos aido“ galerijoje fragmentas, 2006.

– Esate sakęs, kad nesate konceptualizmo šalininkas. Tuomet kuo operuojate savo vadinamuosiuose „skoliniuose“ – medžiaga ir forma, jų balansu? Kokiu raktu sugebate atrakinti duris į šiuolaikiškumą? Juk pokalbis su daiktiška aplinka ar socialumas, Jūsų žodžiais, Jums nėra aktualus. Tuomet kas aktualu?

– Man rūpi įsikurti erdvėje. Tam reikalinga tinkamo mastelio forma, kuri nulemia medžiagos rūšį. Pastaruoju metu dažniausiai renkuosi plieną, nes tai paslankiausia ir pigiausia medžiaga. Jei neįperku naujų geležies gaminių – naudoju metalo laužą. Inžinerinis sumanymas tampa skulptūros atsiradimo priežastimi. Įgyvendinant techninius sprendimus tenka balansuoti ant savo galimybių ribos. Su minimaliu medžiagos kiekiu išsprendžiu ir mastelio, ir finansines problemas. Gal ir Jūsų minėtas šiuolaikiškumas su tuo susijęs, tačiau ar sugebu ką nors atrakinti – ne man spręsti.

Busano bienalės užsakymas – granito kompozicija „Dvi dalys“, 2002.

– Atskirą Jūsų kūrybos dalį sudaro bažnytiniai objektai ir antkapiniai paminklai. Ši sritis turi taikomąją funkciją, užsakovų pageidavimus. Ar tai Jūsų nevaržo?

– Man svarbūs bažnytiniai objektai ir antkapiniai paminklai. Taikomoji funkcija priverčia pagalvoti apie daiktų paskirtį, medžiaginį gaminamų daiktų atsparumą. Šioje srityje įgyta patirtis praverčia konstruojant skulptūras. Su užsakovais didelių problemų neturėjau. Derinimai bei žmogiškasis veiksnys yra visose srityse. Ar užsakovas yra klebonas, ar pasaulietis – žmonės yra žmonės, ir norų bei polinkių būna ir priimtinų, ir nepriimtinų. Būna atvejų, kai nesutinku su užsakovu. Tuomet grįžtu prie savų darbų.

– Jus visad ypač traukė atviros erdvės, plastika viešumoje. Kuo ji tokia patraukli? Juk tai akistata ne tik su kitais masteliais ar stambia forma, bet ir su dantytu sociumu.

– 1989 metais dalyvavau paminklo Vilniaus miesto įkūrimui, vėliau – Sausio 13-osios aukų atminimui skirto paminklo konkurse ir dar vėlesniuose. Traukia viešosios erdvės – norisi konkurse pačiam dalyvauti, o ne tuščiai kritikuoti kitus. Erdvė man labai rūpi, ypač kai balansuoji ant medžiagos ir mastelio galimybių ribos. Dabar netgi į parodą darbo negaliu paprasčiausiai nunešti, nes iškart galvoju, kokia ten erdvė, kas joje atsiranda. Sociumo dantis pajunti, kai pastatai darbą.

 

– Gal dėl to balansavimo ant ribos darbai įgauna tokio šiuolaikiško skambesio? Dabar rizikingi laikai…

– Gyvenime kasdien balansuoji ant ribos pasirinkdamas. Arba ką nors darai, arba ne. Kiekvienam darbui reikia maksimalių pastangų. Jei imi abejoti ir norisi save pataupyti – geriau nedaryti. Tai galioja visai veiklai.

Kai nėra jokių šansų ką nors nuveikti konkrečioje erdvėje, projektus dedu ant lentynos. Būna, jog nutinka stebuklas ir fantastiškiausias sumanymas sulaukia savo erdvės. Svarbiausia, kad tokiam atsitiktinumui būtum pasiruošęs.

„Arka“ – paminklas Sausio 13-os aukoms Antakalnio kapinėse projektas, 1992.

Žurnalui „Kelionė su Bernardinai.lt“ kalbino Birutė Pankūnaitė