Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. lapkričio 27 d. 00:28
Miestas, kuriame gimė olimpinės žaidynės ir stovėjo vienas iš septynių pasaulio stebuklų

Olimpija. | Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Olimpija – istorinis Graikijos miestas, įsikūręs vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje. Būtent šiame mieste surengtos pirmosios olimpinės žaidynės, čia kadaise stovėjo ir Dzeuso šventykla, o joje – milžiniška galingiausio Olimpo dievo skulptūra – vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų. Nors šiandien šventyklos vietoje stūkso griuvėsiai, pamatyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 1989 metais įtraukto istorinio miesto centro (kodas kultūros vertybių registre: 517) plūsta turistai iš viso pasaulio.

Olimpinių žaidynių ištakos

Manoma, kad pirmosios sporto žaidynės Olimpijoje vyko 776 metais prieš Kristų. Vėliau jos kas ketverius metus rengtos Dzeuso garbei (senovės Graikijoje žodžiu „olimpiada“ vadintas ketverių metų laikotarpis tarp olimpinių žaidynių; jis naudotas kaip laiko skaičiavimo vienetas). Žaidynių metu būdavo nutraukiami karai, priešingų armijų kariai drauge keliaudavo į Olimpiją šlovinti Dzeuso.

Olimpinėse žaidynėse dalyvauti galėjo visi laisvi šalies piliečiai, tačiau moterų žaidynės rengtos atskirai – jos buvo skirtos deivei Herai. Atletai kovodavo bėgimo, šuolių į tolį, imtynių, bokso, disko metimo, pankrationo (dažnai mirtimi pasibaigdavusios imtynės su bokso elementais) rungtyse. Jų nugalėtojai būdavo apdovanojami paskutinę žaidynių dieną specialios ceremonijos metu netoli Dzeuso šventyklos, vėliau garbinami ir apdainuojami. Visų laikų laimėjimų rekordas iki šiol priklauso imtynininkui Milonui iš Krotono, kuris triumfavo net šešiose olimpinėse žaidynėse iš eilės.

 

Olimpinių žaidynių tradicija tęsėsi iki 393 metų, kuomet, krikščionybę paskelbus vienintele Romos Imperijos (į jos sudėtį pateko ir Graikijos teritorija) religija, ši sporto šventė buvo uždrausta. To priežastis – senųjų dievų garbinimas olimpinių žaidynių metu.

Dzeuso skulptūra – vienas iš septynių pasaulio stebuklų 

Jau minėta Dzeuso šventykla Olimpijoje iškilo V amžiuje prieš Kristų. Įspūdingas statinys tapo svarbiausiu to meto kultūros, religiniu ir sporto centru Graikijoje. Tai buvo pagrindinė Dzeuso, dvylikos Olimpo dievų valdovo, garbinimo vieta, šventyklos centre stovėjo jo skulptūra – didingas, soste sėdintis Dzeusas, galva beveik remiantis aukštas pastato lubas.

 

Skulptūra siekė 13 metrų aukštį, buvo padengta dramblio kaulo plokštėmis ir aukso lakštais, o sostas, ant kurio sėdėjo dievų valdovas, buvo inkrustuotas brangakmeniais. Anot legendos, skulptūros autorius Fidijas, baigęs 12 metų trukusį darbą, paklausė, ar Dzeusas patenkintas kūriniu. Pastarasis tai patvirtino perkūno trenksmu, o grindys prie statulos kojų įskilo.

Deja, skulptūros, kaip ir Dzeuso šventyklos, šiandien pamatyti nebeįmanoma – ji sudegė Konstantinopolio gaisro metu. Apie tai, kaip ji atrodė, sprendžiama iš archeologinių ir istorinių tyrinėjimų (pavyzdžiui, iš statulos ir šventyklos atvaizdų, iškaltų ant anuomet naudotų monetų).

 

Olimpinių žaidynių atgimimas

Pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės surengtos 1896 metų vasarą Atėnuose, Graikijoje (dalyvavo vos 250 sportininkų iš 14 pasaulio šalių), praėjus daugiau nei pusantro tūkstančio metų nuo jų uždraudimo Antikos laikais. Antrosiose žaidynėse, kurios po ketverių metų surengtos Paryžiuje, pirmą kartą dalyvavo ir moterys.

Iš naujo prikelti šią sporto šventę sugalvojo prancūzų baronas Pierras de Coubertinas, kuris tikėjo, kad atgaivinus olimpines žaidynes pasaulyje įsivyraus taika, žmonės ims kovoti ne mūšio lauke, bet sporto varžybose (deja, šis kilnus noras neišsipildė: Olimpiados nebuvo surengtos, vykstant Pasauliniams karams, be to, pasitaikė atvejų, kuomet ir vykstančias žaidynes tam tikros šalys boikotuodavo, taip reikšdamos savo politinę poziciją).

 

Būtent P. Coubertinas sugalvojo ir olimpinių žaidynių simbolį – penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus, jų vieningumą. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. Tuo tarpu žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) buvo paimtas iš prancūzo šventiko Henrio Didono kalbos, pasakytos vienos Prancūzijos mokyklos moksleiviams sporto šventės atidarymo metu 1891 metais.

Olimpinių žaidynių ugnis šiandien uždegama Olimpijoje (pirmą kartą tai padaryta 1936 metais Berlyno olimpinių žaidynių proga), netoli buvusios deivės Heros šventyklos griuvėsių. Tuomet ugnis keliauja į olimpinių žaidynių vietą ir dega aukure iki uždarymo ceremonijos.

Olimpijoje esančiame muziejuje galima rasti ne tik Olimpiados istoriją bylojančių radinių, bet, svarbiausia, ypač gausią meno ir kultūros artefaktų iš priešistorinio, klasikinio ir romėninio laikotarpio kolekciją, įskaitant ir jau aprašytos šventyklos liudijimų. Vienas žymesnių iš jų – marmuro skulptūros fragmentas, datuojamas 470-460 m. pr. Kr., kuriame vaizduojamas vienas iš dvylikos Heraklio žygdarbių.

Epizodas, vaizduojantis, kaip Heraklis buvo siųstas atnešti hesperidžių obuolių: „Tai būta užduoties, kurios net Heraklis negalėjo atlikti. Sykį jis įkalbėjo Atlantą, kuris laikė pečiais parėmęs dangaus skliautą, už jį tai padaryti ir Atlantas sutiko, jei tik Heraklis tuo metu palaikysiąs jo naštą. Šiame reljefe vaizduojamas Atlantas, su aukso obuoliais grįžtąs pas Heraklį, kuris tvirtai stovi po savo didžiule našta. Atėnė, pašaipi visų jo žygių palydovė, pakišo jam ant peties pagalvėlę, kad nors kiek lengviau būtų. Kažkada dešinėje rankoje ji laikė metalinę ietį.“ (E. H. Gombrich, „Meno istorija“, 52 pav.)