Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. gruodžio 10 d. 18:59
Galingieji Mikėnai: apdainuoti Homero, pastatyti kiklopų?

Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Įsiklausykite – Mikėnai. Skamba labai lietuviškai. Ir ne veltui: Lietuvoje yra net trys kaimai tokiu pačiu pavadinimu. Kas žino – galbūt senųjų Mikėnų šlovei įamžinti? O tokios kadaise tikrai būta: Peloponeso pusiasalyje XVI-XII a. pr. Kr. klestėjęs miestas žavi ne tik savo istorija, bet ir architektūriniais sprendimais, kurių dalis išliko iki šiandien. Nuostabiausia, kad po šį, vos 90 kilometrų nuo Atėnų nutolusį miestą galima pasivaikščioti: čia tūkstančius metų skaičiuoja kapavietės, gynybiniai įtvirtinimai ir net puošnūs miesto vartai su pirmosiomis arkų užuomazgomis.

Apdainuoti Homero

Kad suprastume miesto, kurį lankome, svarbą, reikia įvertinti pačios civilizacijos, kurioje jis suklestėjo, reikšmę. Mikėnų civilizacija buvo pirmoji europinė, kontinentinė savarankiškų miestų-karalysčių civilizacija. Toje pačioje vietoje jau vėliau suklestėjo ir klasikinė Graikija. Patys Mikėnai – svarbiausias Mikėnų civilizacijos miestas, daręs įtaką ne tik Peloponeso pusiasaliui, bet ir visai Viduržemio jūros pakrantei. Tai buvo ir svarbiausias pietų Graikijos gynybinis centras: manoma, kad Mikėnų civilizacija, perėmusi dalį Kretoje ir Egėjo pakrantėse klestėjusios Kretos-Mino civilizacijos bruožų, nuo pirmtakės skyrėsi būtent savo kovingumu. Mikėnuose gaminti kardai randami net Gruzijoje, o garsusis graikų poetas Homeras Mikėnų gyventojus, vadintus achėnais, išgarsino savo „Iliadoje“, kurioje aprašė galimas Mikėnų gyventojų kovas dėl Trojos miesto:

„Aibė laivų, kurie su tavim iš Mikėnės atvyko.

 Čia pasiliks kiti mūsų garbiniuotgalviai achajai,

Kol tvirtamūrę Troją išgriausim.

Bet gali, jei nori, Bėgti ir jie laivais į mielą tėviškės šalį.

Mudu paliksim, Stenelas ir aš, ir kariausime tolei, Kol Ilioną paimsi.“

 

Antikinis didmiestis su 100 tonų „plytomis“

Nors šiandien sunku nustatyti buvusio miesto dydį per demografinę prizmę, jo galią galima įsivaizduoti įvertinus Mikėnų karinius pasiekimus (pirmą kartą Mikėnai paminėti Egipto šaltiniuose būtent kariniame kontekste) bei pamačius architektūrinius sprendimus: nemažai Mikėnų sienų suręsta iš iki 100 tonų sveriančių akmens luitų, o gynybinė miesto siena tęsiasi net kilometrą, taigi tokius kompleksus galėjo sukurti tik organizuota ir gausi darbo jėga. Ieškant paaiškinimų, kaip to meto žmonės sugebėjo sutempti tokio dydžio akmenis, šis statybos būdas pramintas „kiklopiniu“ – vienaakių kiklopų garbei, nes manyta, jog tik milžinai galėję kilnoti tokius didžiulius akmenis. Buvusi miesto architektūrinė didybė jaučiasi dar šiandien, todėl Mikėnus drąsiai galima vadinti tų laikų „didmiesčiu“.

Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Pirmosios arkos, masinės kapavietės ir auksinės kaukės

Mikėnų kraštovaizdyje, skirtingai nei daugelyje miestų, dominavo ne šventyklos, o ant kalvos stovėję rūmai bei gynybinis įtvirtinimas (akropolis).  Rūmuose gyveno tik valdančioji klasė, o amatininkai bei prekeiviai kūrėsi už miesto sienų.  Šiandien, vaikštant po miesto griuvėsius, didžiausią įspūdį palieka ne tik gynybiniai įtvirtinimai bei miesto sienos (iš jau minėtų milžiniškų luitų), bet ir kilmingųjų kapinių liekanos. Tai šachtiniai kapai bei kiek vėlesnių laikų vadinamieji „tolai“. Jeigu šachtiniai kapai kiek primena šiuolaikinę laidojimo sistemą (tik kapo duobė formuojama iš akmens), tai tolai labiau asocijuojasi su mauzoliejumi sukrautu iš savotiško akmenų „kupolo“. Didžiausia tokia kapavietė – net 39 kvadratinių metrų.  Keliose kapavietėse rasta ir ypač išskirtinių radinių – auksinių laidotuvių kaukių, kurių tradicija, manoma, atkeliavo iš Egipto.

Na, ir bene žaviausi miesto akcentai – „netikrosios arkos“. Tai specialiu būdu sudėti akmeniniai vartai, kuriuos patobulinus, jau Romos laikais, atsirado „tikrosios arkos“. Vienus iš tokių vartų puošia simboliniai liūtų bareljefai, kurie parodo, kad Mikėnų miestas turėjo ir ambicingų menininkų.

Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Sąsaja su Klaipėda

Vienas garsiausių Mikėnų tyrinėtojų – vokietis Henrikas Šlymanas, taip pat atradęs ir tikslią Trojos miesto vietą bei tam paskyręs keliolika metų darbo. Įdomu tai, kad tyrinėtojas nemažą materialinę bazę savo archeologinėms ekspedicijoms užsidirbo Klaipėdoje – eksportuodamas prekes iš Vokietijos ekonominės blokados Rusijos imperijos metais (1853-1856 m. Krymo karas). Jau netrukus praturtėjęs H. Šlymanas pradėjo mokytis senosios graikų kalbos ir pradėjo įgyvendinti savo istorines svajones.

Seniausias Europos iššifruotas raštas

Mikėnų gyventojai naudojo Linijinį B raštą, kuris yra seniausias iššifruotas raštas Europoje (senesnis yra tik Linijinis A raštas, naudotas Egėjo jūros apylinkėse, tačiau dar neiššifruotas). Mikėnuose rasta 50 molinių lentelių su būtent šiuo raštu: daugiausiai prekių ar pirkėjų sąrašais. Iki šiol tebesiginčijama ir dėl pačio Mikėnų pavadinimo: vienų nuomone, jis kilęs nuo vietinio grybo pavadinimo (mykes), kitų – nuo kardo rankenos termino, o, pasak Homero, miestas taip pavadintas Nimfos Micenės garbei.

Kas atsitiko, kad iš garsios civilizacijos širdies šiandien liko tik fragmentai? Manoma, kad ją nualino keli kritiniai periodai: karai, pilietiniai karai, maisto stygius ar net keliasdešimt metų trukusios seismologinės nelaimės. Šiandien kompleksas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (kodas kultūros vertybių registre: 941) ir pritraukia tūkstančius istorijos mylėtojų.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!