Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. vasario 25 d. 23:42
Nijolė Bulotaitė. „Alma mater Vilnensis“: mitai ir istorijos

Kazimieras Bachmatavičius. Vilniaus prisiminimas. Litografija. 1837. Vilniaus universiteto biblioteka

Vilniaus universitetas – didžiausia Lietuvos mokslo ir studijų institucija. Jame glūdi mūsų šalies mokslo, meno, kultūros šaknys. Tai ir vienas seniausių Rytų ir Centrinės Eu­ropos universitetų. Dabartiniai Vilniaus universiteto studentai ir profesoriai, mokslininkai pelnytai didžiuojasi turtingu šios institucijos paveldu, tradicijomis. Kadaise profesorius Vincas Mykolaitis-­Putinas yra sakęs savo studentams: „Aš truputį mistikas ir juntu šiame universitete gyvenančias didžiųjų žmonių dvasias…“ Čia mokėsi ir dėstė daug gar­sių, ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos mokslo pasaulyje žinomų asmenybių, tokių kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, gamtininkas Georgas Forsteris, medikai tėvas ir sūnus Frankai. Štai keletas iš įvairių šaltinių, atsiminimų knygų, pasakojimų surinktų istorijų ir legendų. Jas, matyt, kuriame ir šiandien.

Studentų teatras

Vilniaus jėzuitų akademijoje buvo plėtojama ir muzikinė, teatrinė veikla: statomos pjesės, choreografinės kompozicijos, rengiamos teatralizuotos religinės ir akademinės šventės. Akademijos teatrui pradžią, matyt, davė 1570 metų spalio 18 dieną kolegijos kieme suvaidinta italo Stefano Tucci (XVI a.) komedija „Heraklis“ (lot. Hercules).

Kazimieras Bachmatavičius. Vilniaus prisiminimas. Litografija. 1837. Vilniaus universiteto biblioteka

Vilniaus universitete teatras veikė iki pat jėzuitų ordino panaikinimo 1773 metais. Nuo XVIII amžiaus teatro salė buvo Didžiojo kiemo pietinio pastato trečiame aukšte. Jį lankė ne tik miestiečiai, bet ir karaliai, didikai. Išlikęs pasakojimas, kaip Universiteto gatvėje, karaliui atvykus į teatrą ir palikus karietą, susistumdė karaliaus vežikai su studentais. Miesto valdžia kelis studentus suėmė, o pasipiktinę tokiu autonomijos pažeidimu kiti studentai juos jėga išlaisvino. Universiteto ir miesto valdžia kelerius metus bylinėjosi, bet studentai, atrodo, bausmės išvengė.

Paslaptinga knyga

Vilniaus universiteto biblioteka įkurta 1570 metais. Jos pagrindą sudarė Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto padovanoti rinkiniai. Bibliotekos fonduose saugoma per penkis milijonus knygų, unikali senų spaudinių ir rankraščių kolekcija, įdomus ir turtingas kar­tografijos rinkinys.

Viena Vilniaus legenda pasakoja apie Universiteto bib­liotekoje (dabartinėje Bendrojoje skaitykloje) senovėje sau­gotą grandinėmis prie sienos prirakintą garsiojo burtininko Tvardauskio knygą, atskleidžiančią visas pasaulio paslaptis. Anot Władysławo Zahorskio, kartą Universiteto bibliotekos prefekto padėjėjas, būsimasis rektorius Danielius Butvilas, iki vėlumos dirbęs bibliotekoje, staiga pajuto nenumaldomą norą atsiversti tą knygą ir sužinoti, kas ten parašyta. Kai tik jis pradėjo skaityti, pasigirdo baisus triukšmas, pasklido sie­ros kvapas, į salę prigriuvo visokių baidyklių. Persigandęs Butvilas pabėgo į gretimą kambarį, užsirakino ir visą naktį meldėsi. Rytą bibliotekos salėje tvyrojo baisi netvarka, sieros kvapas, Tvardauskio knygos niekur nesimatė, tik tabalavo grandinės likučiai. O toji burtų knyga „Liber magnus“ po kiek laiko atsirado Krokuvos universiteto bibliotekoje.

Kazimieras Bachmatavičius. Vilniaus prisiminimas. Litografija. 1837. Vilniaus universiteto biblioteka

Vienas studentas buvo girdėjęs, kad kas tą knygą skaitys, tam velnias visus norus išpildys. Naktį jis įsibrovė į biblioteką ir pradėjo skaityti užkeikimus. Kai pasirodė velnias, studentas taip išsigando, kad, užuot prašęs pinigų, paprašė petražolių. Gerai, kad užgiedojo gaidys, nes velnias jau visas duris ir langus buvo užvertęs petražolėmis.

Universiteto profesorius užuodžia ligas

Medicinos mokslas Lietuvoje neatskiriamai susijęs su Johanno Peterio ir jo sūnaus Josepho Frankų vardais. 1804 metais Frankai atvyko į Vilnių iš Vienos. Johannas Peteris Frankas, Getingeno, Pavijos ir Vienos universitetų profeso­rius, 1805 metais išvyko į Peterburgą, pakviestas dirbti caro rūmų gydytoju ir Peterburgo medicinos akademijos rekto­riumi. Jo sūnus Josephas Frankas Vilniuje profesoriavo iki 1823-­iųjų. Jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus medicinos draugija (1805 m.), Medicinos institutas, Vakcinacijos institutas, Motinystės institutas. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar ne­buvo. Frankas daug nuveikė, keldamas bendrą sveikatingumą Vilniuje, rūpinosi labdara, teikdamas pagalbą neturtingiems ligoniams. Profesorius ir jo žmona, garsi Vienos dainininkė Christine Gerhardi, aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Jie rengė labdaringus koncertus, rėmė teatrą. Namas Didžiojoje gatvėje, kuriame gyveno profesorius, ilgą laiką buvo vadinamas Franko namu.

Josephas Frankas vertėsi ir gydytojo praktika, gydė vil­niečius ir garsėjo kaip puikus diagnostikas. Po Vilnių sklandė pasakojimai, jog vos įžengęs į ligonio namus jis jau užuosdavo ligą ir galėdavo numatyti jos baigtį. Tuo įtikėję vilniečiai susispiesdavo prieškambaryje ir iš Franko veido išraiškos bandydavo nuspėti ligonio likimą. Pagal tai planuodavo, kada paveldės mirusiojo turtus, ar ruoštis laidotuvėms.

Kaip VU klinikos prarado vertingus medicinos muziejaus eksponatus

1812 metų birželio 24 dieną Prancūzijos imperatoriaus Napoleono vadovaujama kariuomenė ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir pradėjo karą su Rusijos imperija. Nepatir­dama didesnio rusų kariuomenės pasipriešinimo birželio 28 dieną ji pasiekė Vilnių, netrukus patraukė į Rusijos im­perijos gilumą. Po Borodino mūšio ir Maskvos užėmimo įvykiai pradėjo klostytis jau Napoleono nenaudai. Po kelių pralaimėtų susirėmimų planingas Napoleono kariuomenės atsitraukimas virto bėgimu. Padėtį sunkino alkis ir anksti prasidėję šalčiai. Sušalusi ir išbadėjusi bėglių minia gruo­džio 8–9 dienomis pasiekė Vilnių, kareivinės ir ligoninės buvo perpildytos. Per atsitraukimą Vilniuje žuvo beveik 40 tūkstančių Napoleono armijos karių.

Susiję:

Vilniaus universiteto profesorius Josephas Frankas sa­vo atsiminimuose aprašė porą šiurpių istorijų, susijusių su prancūzų armijos traukimusi per Vilnių. Viena – apie tai, kaip išbadėję kariai, uždaryti viename Vilniaus vienuolyne, sudraskė ir suvalgė užklydusį ten šunį. Kita istorija pasakoja, jog Universiteto klinikose karo metu buvo įrengta ligoni­nė. Ten užklydę prancūzų kareiviai, radę vienoje patalpoje užrakintas duris, nutarė, kad už jų gali būti maisto. O toje salėje buvo saugomi universiteto anatomijos ir fiziologijos kabineto eksponatai. Išbadėję vargšai prarijo visus ekspona­tus, tarp jų ir pilnus akmenų inkstus, išgėrė spiritą, kuriame buvo konservuojami preparatai.

Šv. Jonų bažnyčios angelai

Universiteto Šv. Jonų bažnyčia – viena seniausių Vilniuje, pradėta statyti dar 1387 metais, kai Lietuva buvo pakrikšty­ta. Kaip ir Vilniaus miestas bei universiteto rūmai, bažnyčia daug kartų nukentėjo nuo karų bei gaisrų ir buvo perstati­nėjama, remontuojama. Dabartinę puošnią vėlyvojo baroko išvaizdą ji įgijo po 1737 metų gaisro, perstatyta žymiausio to meto Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico (Johann Christoph Glaubitz).

Rytinis bažnyčios fasadas matomas iš Pilies gatvės, nuo Vilniaus kalvų. Jį puošia du juodi angelai, nuo laiko gerokai papilkėję. Su jais susijusi viena Vilniaus legenda.

Pasakojama, jog angelams atsibodę sėdėti vienoje vietoje. Paprašę Dievą atleisti nuo šios pareigos, jie gavę užduotį rasti laimingiausią ir nelaimingiausią miestietį. Na, laimingiausias, aišku, turėjo būti valdovas, o štai nelaimin­giausio ieškoję ilgai, nusivarę nuo kojų, kol pagaliau radę gatvėje miegantį bėdžių. Kai apsidžiaugę jį pristatė Dievui, pabudęs vargeta labai pasipiktino sutrukdymu. Jis išvadino angelus neišmanėliais ir pareiškė esąs laimingiausias žmo­gus, nes neturįs nei turto, nei šeimos, todėl gyvenąs taip, kaip norįs, einąs savo keliu laisvas kaip vėjas. Nusiminę angelai liko rymoti ant bažnyčios stogo.

Kazimieras Bachmatavičius. Vilniaus prisiminimas. Litografija. 1837. Vilniaus universiteto biblioteka

Šv. Jonų bažnyčios požemiai

Mieste sklido legendos apie didžiulius turtus, kažkieno paslėptus vienuolynų ir bažnyčių požemiuose. Viena XIX amžiaus legenda aprašyta net 1914 metų laikraštyje.

Kartą rytmetį prie Šv. Jonų bažnyčios praeiviai rado išprotėjusį zakristijoną, žaidžiantį keliomis senovinėmis auksinėmis monetomis. Iš vakaro jis buvęs visiškai svei­kas, o dabar neįstengė protingai kalbėti ir paaiškinti, iš kur tie pinigai.

Įvykiu susidomėjo policija ir išsiaiškino, kad išvakarėse pas zakristijoną buvo užėjęs kažkoks nepažįstamasis ir kažkur šeimininką išsivežė. Paaiškėjo ir tai, kad nepa­žįstamasis buvo apsigyvenęs „Italijos“ viešbutyje, bet įvy­kio išvakarėse iš anksto susimokėjęs ir anksti rytą staiga išvykęs. Zakristijonas prieš mirtį trumpam atgavo protą ir papasakojo policijai viską, ką žinojo. Už didelį atlygi­nimą jis sutikęs palydėti tą svetimšalį nakties metu į Šv. Jonų bažnyčią. Viduje nepažįstamasis užrišęs jam akis ir ilgai vedžiojęs, kažką nustūmęs ir atidaręs slaptas duris į požemius. Ten zakristijonas padėjo svetimšaliui atidaryti slėptuvę, iš kurios pabiro auksiniai pinigai ir brangenybės. Apsvaigęs nuo tokio lobio, bažnyčios tarnas bandė pulti įsi­brovėlį, tačiau šis jį paguldė vienu smūgiu. Po to vėl užrišo zakristijonui akis ir privertė nutempti iki vežimo labai sunkų lagaminą. Lipdamas į karietą, nepažįstamasis įspraudė jam į kišenę saują monetų ir davė iš butelio kažko pauostyti. Toliau zakristijonas nieko neatsiminė. Vėliau policija radusi ir tą vežėją. Svetimšalio, prašiusio nuvežti į Trakus, pavaišintas degtine pakelės smuklėje, jis atsibudęs nerado nei arklio, nei važio, nei keleivio su lagaminu. Policija atidžiai apžiūrėjo  bažnyčios požemius, pakeles į Trakus ir už Trakų, bet nieko nesurado. Netrukus prasidėjęs 1863 metų sukilimas šį keistą įvykį ilgam ištrynė iš žmonių atminties.

Kazimieras Bachmatavičius. Vilniaus prisiminimas. Litografija. 1837. Vilniaus universiteto biblioteka

Józefas Kraszewskis savo tritomėje Vilniaus istorijoje papasakojo tokią legendą apie Šv. Jonų bažnyčios pasmerktuosius.

1600 metais Vilniuje miręs turtingas miestietis. Artimieji aprengė numirėlį brangiais rūbais, pirštus apmausstė aukso žiedais ir su didelėmis iškilmėmis nulydėjo į Šv. Jonų bažnyčią. Čia kūnas buvo paliktas nakčiai Mari­jos Apsireiškimo koplyčioje. Prie bažnyčios liko budėti tik berniukas, kuris naktį paprastai saugodavo užrakintas duris. Sutemus prie jaunojo sargo prišoko plėšikai, grasindami vertė jį numauti žiedus nuo numirėlio rankų. Teko paklusti nenaudėliams. Įsidrąsinęs vaikas pakilo ant katafalko laip­telių ir nukėlė karsto antvožą. Ant negyvėlio pirštų sužibo brangakmeniai. Vos berniukas palietė lavono ranką, šis atsisėdo karste ir suriko baisiu balsu:

– Broliai pasmerktieji, gelbėkit mane!

Sudrebėjo bažnyčia, kilo baisus triukšmas, gūdžiai šaukdami ir dejuodami kilo iš karstų numirėliai, netrukus jų atsigavusių buvo pilna bažnyčia.

Tykoję po langu piktadariai, išgirdę pragarišką triukšmą, išsibėgiojo. Leisgyvis iš baimės berniukas, užbėgęs viršun, užtrenkė paskui save duris, užstūmė skląstį ir pasislėpė suole. O numirėliai jį vijosi. Atsitrenkę į duris, ant kurių buvo išdrožtas kryžius, pradėjo vilkti sarkofagų ir karstų nuolaužas, vertė į krūvą ir kilo į viršų. Vaikiščias užsike­purnėjo ant pačių vargonų ir apimtas siaubo persižegnojo. Pasmerktieji nugarmėjo žemyn su visais baisiaisiais laiptais. Kai kurie skeletai suiro, jų kaukolės dusliai traš­kėdamos nuriedėjo į pasienius. Tačiau kiti greitai pakilo ir vėl siekė berniuko. Bet šis jau mokėjo gintis. Vos tik paasmerktieji prisiartindavo, jis pradėdavo melstis, žegnotis ir šaukti Jėzaus, Marijos vardus. Numirėliai puldavo žemyn, bet tuojau vėl imdavo veržtis į chorą.

Brėkštant kažkur mieste užgiedojo gaidys, ir nelaimin­gųjų palaikai liko gulėti tarp sarkofagų ir karstų nuolaužų. Berniukas, vos gyvas nukeltas nuo vargonų, papasakojo, ką matęs, bet netrukus apsirgo ir numirė.

Bažnyčią po to uždarė ir valė net dvi savaites. Visus negyvėlių palaikus išvežė už Rūdninkų vartų ir užkasė prie Šv. Stepono bažnyčios.

Karininkai ir studentai

1821 metais Vilnių užplūdo rusų armijos kariškiai. Iš Peterburgo žiemai atkeliavo gvardija, kuriai vadovavo caro brolis Nikolajus. Tai buvo rusų armijos žiedas, kilmingų ir turtingų šeimų sūnūs, išlaidūs, gražiomis uniformomis, pasirengę užkariauti Vilniaus damų širdis. Prasidėjo trin­tis tarp kariškių ir Vilniaus universiteto studentų, kurią kurstė ne tik neapykanta carinės Rusijos valdžiai, bet ir kova dėl damų dėmesio. Padaugėjo konfliktų miesto gat­vėse ir užeigose, dėl to rektorius net uždraudė studentams lankytis smuklėse.

Kazimieras Bachmatavičius. Vilniaus prisiminimas. Litografija.
1837. Vilniaus universiteto biblioteka

Norėdami pamokyti karininkus, studentai į maskaradą pasiuntė kaukę, kuri vaizdavo siuvėją, ant peties užsi­metusį karininko mundurą, o prie jo – moterų kaukes su užrašu Panny sznurem za mundurem (Ponios pulkais paskui uniformas).

Karininkai atsikeršydami kitame karnavale pristatė stu­dento kaukę su asilo ausimis. Tačiau studentai, įspėti apie tai, kas rengiama, jam ant nugaros prisegė kortelę „Kandi­datas į gvardiją“.

Lemtinga architekto klaida

Ten, kur dabar įsikūręs Vingio parkas, Neris daro vingį. Ant kalno čia kažkada stovėjo jėzuitų dvaras – Vingio rūmai. Juos XVIII šimtmečio pradžioje jėzuitai pastatė iš pajamų, kurias gavo iš Akademijos vaistinės. Vėliau šis pastatas tapo Vilniaus vyskupo Masalskio nuosavybe; po jo perėjo miesto vyresnybės žinion, už 12 tūkstančių sidabro rublių jį nusipirko tuometinis Vilniaus karinis gubernatorius generolas grafas Leontijus Bennigsenas ir iš tylaus vienuolių prieglobsčio pavertė gražiais, skoningais rūmais. Vėliau rūmai buvo apleisti. Atkūrus Vilniaus universitetą, 1919 metais buvusioje dvarvietėje įsteigtas dviejų hektarų botanikos sodas.

1812 metais imperatoriaus Aleksandro I apsilankymo Vilniuje garbei miesto generalgubernatorius Bennigsenas surengė puotą. Ruošiantis jai paaiškėjo, kad Vingio rūmuose netilps visi svečiai, todėl, Vilniaus universiteto architektūros profesoriui Mykolui Šulcui (Michał Szultz) vadovaujant, parke ant lengvų kolonų buvo pastatyta pavėsinė. Joje turėjo vakarieniauti monarchas kartu su damomis ir aukščiausiais valstybės veikėjais. Likus porai valandų iki puotos pradžios, nuvirto visas pavėsinės stogas. Architektas Šulcas kažkur pradingo. Puota vyko po atviru dangumi. Ilgai ir atkak­liai architekto ieškota, kol pagaliau buvo pastebėta Neryje plūduriuojanti jo skrybėlė. Miestiečiai kalbėjo, jog Šulcas nusiskandino iš gėdos, nes prieš šią nesėkmę sugriuvo ir kitas jo projektuotas pastatas.

Kaip studentas profesorių išgelbėjo

1782 metais buvo nukaltas bronzinis medalis Vilniaus universiteto studentui Anuprui Orlauskui, išgelbėjusiam profesoriaus Jeano Emmanuelio Gilibert’o gyvybę. Gili­bert’as – botanikas, Universiteto botanikos sodo įkūrėjas, pirmasis ištyręs Lietuvos augmeniją ir išleidęs penkių tomų veikalą „Lietuvos flora“.

Gilibert’o giminaitis, kurį jis buvo priglaudęs savo namuose, norėjo suvilioti jo žmoną, todėl nusprendė pro­fesorių nunuodyti. Tačiau profesoriaus gyvybę išgelbėjo studentas Anupras Orlauskas. Jis daug laiko praleisdavo Botanikos sode, talkindamas savo mokytojui, mėgo čia prisėdęs mokytis, skaityti knygas. Tuo metu Vilniaus universiteto Botanikos sodas buvo Medicinos kolegijos kieme (Pilies 22).

Susiję:

Atkurti šio detektyvo aplinkybes galima iš nuotrupų ir užuominų. Jeanas Gilibert’as popiečio kavą mėgo gerti prie įėjimo į oranžeriją. Kai tarnas tą kartą atnešė puodelį kavos, profesorius jau buvo begeriąs, tačiau kažką prisiminęs paėmė nuo staliuko popierių, pieštuką ir nuskubėjo į atokesnį sodo kampą. Tuo metu prie staliuko tykiai prisiartino nenaudėlis ir į puodelį kažką supylė. Viską matė už gretimo medelio su knyga sėdėjęs studentas Orlauskas. Kai profesorius grįžo prie staliuko, čia jau laukė keletas Anupro pakviestų stu­dentų. Kava atsidūrė laboratorijoje. Nustatę, jog tai mirtini nuodai, iškvietė policiją.

Šiam žygdarbiui skirtas medalis, vaizduojantis karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, saugomas VU Mokslo muziejuje.

Žaibas, nutrenkęs profesorių

Pilies gatvės namas Nr. 22, stovintis priešais Šv. Jonų bažnyčią, turi erdvų kiemą, kuriame, kaip minėta, kažkada buvo Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Kieme esantis paminklinis rašytojo Juliuszo Słowackio biustas, gausiai lankomas turistų iš Lenkijos, žymi vietą, kur būsimasis pooetas gyveno su savo patėviu Augustu Bécu.

Vilniaus universitete Augustas Bécu dėstė bendrąją paatologiją, buvo vienas Vilniaus medicinos draugijos steigėjų, skiepijimo nuo raupų pradininkas Lietuvoje. 1818 metais jis vedė buvusio poezijos profesoriaus Euzebiuszo Słowackio našlę ir apsigyveno šiame name. Profesorius savo namų duris buvo atvėręs meno pasaulio žmonėms rengdamas literatū­rines popietes. Savo nelaimei, suartėjo ir susibičiuliavo su senatoriumi Nikolajumi Novosilcevu, caro į Vilnių atsiųstu likviduoti studentų filaretų organizacijos. 1824 metų rug­pjūčio 26 dieną į Pilies g. namą Nr. 22 trenkė perkūnas. Artimųjų akivaizdoje įskridęs pro atvirą antro aukšto lango orlaidę, žaibas mirtinai nutrenkė prie lango stovėjusį Augustą Bécu. Ši netikėta mirtis turėjo blogą atgarsį. Studentai įtarė, kad jų profesorius ne tik bendravo su Novosilcevu, bet ir kurstė senatorių prieš Vilniaus jaunimą, o gal ir įdavinėjo filaretus policijai. Tokį jį ir įamžino Adomas Mickevičius „Vėlinėse“. Netikėtą poemos veikėjo Daktaro mirtį poetas laikė Dievo bausme:

Perkūnas

Jį nutrenkė staiga. Suprasti negali:

Aplinkui juk yra žaibolaidžiai keli.

O užmušė jį ten, kur jis ligonius gydė.

Sidabrinius rublius perkūnas tesulydė,

Kur buvo prie galvos spintelėj padėti –

Dėl katastrofos šios tie rubliai ir kalti.

(Just. Marcinkevičiaus vert.)

Juliuszas Słowackis, gerbęs patėvį ir gailėjęs motinos, ilgai negalėjo atleisti Adomui Mickevičiui tų smerkiančių eilių. Kita vertus, Bécu nutrenkęs perkūnas paliko ryškų pėdsaką mokslo istorijoje. Be šeimos narių, tą žaibą matė ir kiti žmonės, buvę name ir kieme. Įvykis buvo aprašytas ir pagarsėjo kaip pirmasis užfiksuotas bei dokumentiškai pagrįstas kamuolinio žaibo pasirodymo atvejis Vilniaus mieste.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Nijolė Bulotaitė (2010 m., nr. 1)

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.