Sunkiai pasiekiamo ir kadaise ypač retai lankomo Katmandu slėnio pavadinimas visada skambėjo šiek tiek paslaptingai: tarsi atskiros pasakų šalies, pasislėpusios kažkur Himalajų kalnų papėdėje. Ir šios paslapties iki šiol tikrai yra: šiuolaikinė Nepalo kasdienybė čia dar nespėjo užgožti šimtmečius klestėjusių budizmo ir hinduizmo apraiškų, o suprasti, kad jau esame ateityje trukdo ne tik niekur neskubantys vietiniai, bet ir dar vienas niuansas: čia laikas skaičiuojamas pagal tris kalendorius – oficialųjį indiškąjį, grigališkąjį ir kiniškąjį. Trumpam keliaukime į šią pasakų šalį, kurioje slepiasi tūkstančiai šventyklų ir net 7 į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti objektai (sąrašo nr. 121).
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2019 m. balandžio 18 d. portale vilniausgalerija.lt
Senovinis prekybos kelias
Kadangi Katmandu slėnis yra siaura juosta įsiterpusi galingoje Himalajų kalnų papėdėje, jau nuo seno čia driekėsi ypač svarbūs prekybos keliai tarp Indijos ir Tibeto. Būtent todėl palei šį kelią išaugo net trys miestai, būtent todėl čia taip dailiai persipina dvi skirtingos religijos.
Didžiausias iš miestų ir Nepalo sostinė yra Katmandu (kurį geriausią apibūdinti kaip jaukų rytų kultūrų katilą), tačiau dvasia jam nenusileidžia ir kitu du miestai: šiandien prie pat Katmandu prisišliejęs, amatais garsėjantis Patanas bei ant šventos upės kranto įsikūręs seniausias Nepalo miestas Bhaktapuras. Šis miestas net iki XV amžiaus buvo sostinė, todėl čia išlikęs įspūdingas palikimas: Malų dinastijos karalių rūmai, puošniausiais iš puošniausių vadinami Auksiniai vartai ar net įspūdinga sanskrito raštų biblioteka.
Bene lankomiausios ir UNESCO globojamos vietos visuose trijuose miestuose yra centrinių aikščių ansambliai (Durbar), kuriuose galima valandų valandas tyrinėti skirtingas šventyklas ar rūmus. Viena įspūdingiausių, vietinių nevarų architektūra išdabintų aikščių yra būtent Patane: pradedant 55 langų rūmais, kuriuose veikia Nacionalinė galerija, baigiant Lojančių šunų varpu – jam gaudžiant, kaip yra sakoma, ima kaukti bei skalyti visų apylinkių šunys.
Būdami Patane neskubėkite: tikrosios įdomybės prasideda sustojus ir pradėjus tyrinėti šventyklų ar rūmų puošybą: čia rasite ir erotinę besimylinčių dramblių šventyklą ar itin baisaus, net aštuoniolika ginkluotų rankų turinčio dievo kampelį.
Didžiausia pasaulyje stūpa
Jau iš toli Katmandu padangėje matosi viena didžiausių pasaulyje (apie 36 metrų aukščio) Boudhanatho stūpa (piramidiškas budistinės architektūros statinys, kurio simetrinė forma paprastai užpildyta įvairiomis relikvijomis, mantromis). V amžiuje sukurtas statinys iki šiandien atlieka savo funkciją: mandalos pavidalo erdvėje meldžiasi tikintieji, o įkvėpimo semiasi ar ramybės ieško smalsuoliai iš viso pasaulio.
Kad ir kas bebūtum, svarbu suprasti stūpos architektūros simboliką: ja išreiškiami svarbiausi elementai. Štai apskritas pagrindas simbolizuoja žemę, puskupolis – vandenį, bokštelis su trylika pakopų link nirvanos – ugnį, skėtis – orą. Skirtingose stūpos nišose – net 108 medituojančio Budos atvaizdai, tačiau bene ryškiausią įspūdį palieka milžiniškos, iš stūpos viršaus žvelgiančios ir „viską matančios“ Budos akys.
Dar viena padangę remianti ir pati seniausia Katmandu slėnio stūpa (V a.) dygsta ant vadinamosios Beždžionių kalvos. Taip ji praminta dėl ją pamėgusių beždžionių, kurios, turbūt kaip ir žmonės, nori pasigėrėti nuo kalvos atsiveriančia įspūdinga slėnio panorama: kalva yra net 600 metrų aukščio, todėl kartais paskęsta ir miesto debesyse.
Pačios šventyklos pavadinimas „Swayambhu“ reiškia „nepriklausomai egiztuojanti“; ko gero, taip ir yra: stūpa pakankamai gerai atlaikė ir smarkųjį žemės drebėjimą Nepale 2015-aisiais. Beje, jeigu ieškosite informacijos apie norimus aplankyti Katmandu slėnio statinius, būtinai pasitikrinkite, ar jie tebestovi – stichija buvo negailestinga net ir didžiausiems šedevrams.
Be aukščiu žavinčių budistų stūpų Katmandu slėnyje galima išskirti ir pavienes prašmatnias hinduistų šventyklas. Viena iš jų, Pašupatinato hinduistinė šventykla (XVa.) taip pat saugoma UNESCO. Šventykla ypatinga tuo, kad vietiniai čia renkasi atsisveikinti su mirusiaisiais, o ant šalia esančios upės kranto vyksta kremacijos ceremonijos: sudeginus palaikus jie paleidžiami į upę; tam, kad srovė nuneštų blogąją energiją.
Palaikų deginimas – ne vienintelis svarbus šventyklos ritualas: skirtingose apeigose kasmet dalyvauja tūkstančiai tikinčiųjų iš Nepalo ar aplinkinių šalių.
Pašupatinato šventyklai mažai nusileidžia ir Changu Narayan – seniausia hinduistų šventykla Katmandu slėnyje, esanti netoli Bhaktapuro (minima nuo IV a.). Nors šventykla skirta dievui Višnai, dekore gausu dėmesio ir kitoms dievybėms: šventykla išsiskiria detaliu jų pavidalų vaizdavimu. Vieni įspūdingiausių objektų: keturis skirtingus įėjimus puošiantys natūralaus dydžio drambliai, grifai, liūtai bei kiti gyvūnai. Masyvios kolonos dengtos paslaptingais sanskrito tekstais: kas žino, galbūt vieną kitą žodį suprastų ir lietuvis?
Pabaigoje grįžkime prie kalendoriaus… Pasak jo, šiandien daugelyje Nepalo vietų – 2075-ieji.
Visą fotogaleriją iš Katmandu kviečiame žiūrėti žemiau, o daugiau įrašų apie UNESCO pasaulio paveldo sąrašui priklausančius objektus rasite čia.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.
Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!
Ačiū!
Jūs sėkmingai prisijungėte prie naujienlaiškių prenumeratos.
