Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. balandžio 19 d. 11:00
Kardai, „trūbai“, vėliavos: autentiškos žemaitiškų Velykų tradicijos A. Baltėno fotografijose

Pievėnai, 2010 m. | Foto: © Arūnas Baltėnas

Praėjusią savaitę „Vilniaus galerija“ publikavo Verbų sekmadieniui skirtą tekstą su didelio susidomėjimo sulaukusiomis Arūno Baltėno nuotraukomis, darytomis Vilniaus rajone esančiuose Kriaučiūnuose ir Čekoniškėse. Šįkart kviečiame nusikelti į Žemaitiją ir pamatyti autentiškas šio regiono šv. Velykų  apeigas ir tradicijas, daugeliui miestiečių jau menkai žinomas. Akimirkas įamžino fotomenininkas A. Baltėnas, žemiau esantį tekstą parengė muziejininkas Vytautas Ramanauskas.

Jei paklaustum šių dienų vaiko, kokios kalendorinės šventės jis labiausiai laukia, manau, atsakymą nesunku nuspėti. Vyresniam žmogui, o ir liturgijoje, svarbiau atgimstantis pavasaris, prisikėlimas.

Keičiasi laikai, tradicijos. Dabar po Užgavėnių, trečiadienį, pirmąją gavėnios dieną, pelenais šaukštų niekas nebešveičia, kad juodai pasninkautų septynias savaites. Šiomis dienomis tikinčiajam užtenka vienos savaitinės pasninko dienos – penktadienio ir tik nevalgant mėsos. Prieš šimtmetį teko susilaikyti ir nuo pieniškų produktų.

Pasninkaudami žemaičiai renkasi į bažnyčią giedoti Kalvarijos kalnų, o kur bažnyčia šalta, kur glaudesnė miestelio ar bažnytkaimio bendruomenė, iš senų laikų buriasi giedoti kurio nors parapijiečio namuose. Taip ir praeina gavėnia, nuo penktadienio iki penktadienio, o čia jau, žiūrėk, ir Verbų sekmadienis atėjęs, pašventoriuje sustojusios moterėlės  pardavinėja kadagio šakeles, žemaičiui simbolizuojančias palmes, kuriomis taip greitai nusigręžusių ir pasmerkusių Atpirkėją gerbėjų minios sutiko ant asilo į Jeruzalę įjojantį Kristų. Prasideda paskutinė, Didžioji savaitė – rimties, susikaupimo ir tvarkymosi metas, kurį vainikuoja Velykų tridienis. Ketvirtadienį kaip įmanoma gausiau susirinkę tikintieji iki išnaktų mini paskutinės vakarienės slėpinį, per adoraciją neretai sulaukdami ir prasidedančio didžiojo penktadienio, simbolizuojančio Kristaus nueitą kelią ir mirtį ant kryžiaus.

Pikeliai, 2009 m. | Foto: © Arūnas Baltėnas

Pikeliai, 2009 m. | Foto: © Arūnas Baltėnas

Tyli bažnyčių varpai, vargonai, nebūna Šv. Mišių, tik Viešpaties kančios pamaldos. Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse visiška rimtis ir susikaupimas. Rimties kupinas ir didysis šeštadienis skirtas paminėti Kristaus kapo tylai, bet tai jau ir artėjančio prisikėlimo ženklai, šviesaus laukimo diena, nes vakare jau Velyknakčio apeigos, namuose jau pakvimpa šventei kepami mėsa ir pyragai.

Susiję:

Pievėnuose, nedideliame Mažeikių dekanato bažnytkaimyje, ženkliai padaugėja jaunimo, nes renkasi Kristaus kapo sargybiniai. Vietos jaunimo pajėgų nebeužtenka, prisijungia ir draugai, giminaičiai iš Mažeikių. Kol vyrai su talkininkių pagalba (kaip kitaip, juk uniformos nejudintos metus, kur prairę, o kur saga ant vieno siūlo) rengiasi, bažnyčios šventoriuje vyksta Šviesų liturgija: užkuriama ir šventinama ugnis, nuo kurios uždegama Velykų žvakė, savo žvakes užsidega ir tikintieji, pašventinamos ir tikinčiųjų prie sukurto laužo sudėtos degtukų dėžutės.

Pievėnai, 2009 m. | Foto: © Arūnas Baltėnas

Pievėnai, 2010 m. | Foto: © Arūnas Baltėnas

Tolesnėje – Krikšto liturgijoje – svarbus aktas, šventinamas vanduo, pasibaigus pamaldoms palei poreikį juo apsirūpina ir parapijiečiai. Išskirtinė Eucharistijos liturgija Pievėnuose. Skambant, kaip žemaičiai sako „trūbams“, maršalkos lydimi, vado vadovaujami pagaliau pasirodo ilgai ruošęsi kariai. Prasideda Velyknakčio misterija, dar visai neseniai, prieš gerą dešimtmetį, vykusi per visą naktį, dabar su kelių nakties valandų pertrauka. Viskas – ritualas: ir sargyba prie kryžiaus bažnyčioje, ir poilsis trobelėje po budėjimo. Dar juoda naktis, kai tylą sudrumsčia būgno dundėjimas, netrukus pasigirsta ir „trūbų“ gaudesys, prisikėlimas jau čia pat. Spalvingos bažnytinės vėliavos, ryškiaspalvės kareivių uniformos – tokį margumyną Žemaitijoje retai bepamatysi, kuris dar labiau atsiskleidžia procesijos metu einant apie bažnyčią tekančios saulės spinduliuose.

Pievėnai, 2010 m. | Foto: © Arūnas Baltėnas

Pievėnai, 2009 m. | Foto: © Arūnas Baltėnas

Pievėnai, 2009 m. | Foto: © Arūnas Baltėnas

Tas pats ir kitose Žemaitijos bažnyčiose, išsaugojusiose senąsias vėliavas, kai kuriose prie kryžiaus pastatyti mediniai, bet taip pat ryškūs kareiviai. Dar vienas šių dienų pokytis – pasikeitęs laikas. Prisikėlimas siejasi su aušra, deja, bet dažnoje parapijoje prisikėlimas švenčiamas jau įdienojus. Tačiau svarbiausias čia yra nusiteikimas, dvasinė euforija sulaukus ir patyrus Kristaus prisikėlimą. Niekas nesutrukdė, jokios nelaimės ar istoriniai kataklizmai nenustelbė prisikėlimo džiaugsmo, nuo jaunų dienų per kiekvienas Velykas mušančiam būgną Pikelių „būgnamušiui“ Kazimierui Intai, tą dariusiam ir sėdint neįgaliojo vežimėlyje sulaukus 95-erių. „Linksma diena mums nušvito, visi troškom džiaugsmo šito, kėlės Kristus mirtis krito…“

Pikeliai, 2009 m. | Foto: © Arūnas Baltėnas

Pikeliai, 2009 m. | Foto: © Arūnas Baltėnas

Žemiau kviečiame išvysti visą fotomenininko A. Baltėno darytų nuotraukų galeriją, kurioje – daugiau kadrų iš Žemaitijos. Anksčiau publikuotas autoriaus fotografijas, skirtas Verbų sekmadienio tradicijoms, pamatysite čia.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.