Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. gegužės 4 d. 10:50
Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“: Daina apie Arą

Algirdo Steponavičiaus iliustracija

„Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“ (1913) Vincas Krėvė sukūrė ryškų, savitą priešistorinės, legendinės mūsų tautos praeities vaizdą. Lietuva čia – pasakų šalis, kur tarp neįžengiamų girių, sraunių upių krantuose, ant piliakalnių dunkso aukštos pilys ir dvarai vario durimis, o juose gyvena išmintingi valdovai, skaisčios jų dukros ir narsūs sūnūs, visada pasiryžę atsisakyti idiliškos medžioklių ir puotų kasdienybės, jei tik reikia ginti Tėvynę… Knygą su Nacionalinės premijos laureato Algirdo Steponavičiaus iliustracijomis naujai išleido R. Paknio leidykla. „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygos ištrauką – „Dainą apie Arą“.

Toli toli, ten, kur saulė teka, yra kalnuota šalis, tokia graži, kokia ir sapne nesivaidena mūsų krašto žmonėms. Toje šaly aukšti kalnai. Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia. Tik debesys ten nakvoja, tik žiema amžinąjį lizdą ten susivijo ir laisvi tik arai ten savo vaikus peri.

Tarpu aukšto kalno viršūnės kietųjų uolų augo lizde Aras. Kai jis buvo mažas ir silpni sparnai, plunksnomis neapaugę, dar jo nekėlė, dairėsi Aras mėlynosna dangaus erdvėsna, kur aukštai aukštai, aukščiau aukščiausiųjų kalnų viršūnių, lekiojo seni stiprūs arai. Ir svajojo tada Aras:

– Kai aš užaugsiu, pasiūgėsiu, kaip seni arai aukštai padangėse lekiosiu.

Svajodamas džiaugėsi Aras, kad aru gimė, ir laukte laukė tų laikų, kai aru ims aukštai skrajoti, kur žmogaus akis nepasiekia, kur silpnas paukštis nepakyla.

Praėjo daugel laiko, sustiprėjo Aro sparnai ir skraidė Aras aukštai mėlynose padangėse, kur tik seni arai skrajojo. Bet jau nebesidžiaugė tuo Aras, kad taip aukštai padangėse skraido, kur skraido ir kiti arai. Dažnai dažnai, tupėdamas ant žilos kalno viršūnės, tampė Aras galingus savo sparnus, dairėsi mėlynosna dangaus erdvių bedugnėsna, kur šviesi saulė kelią sau mina.

Ir svajojo Aras:

– Kai sustiprėsiu kaip seni arai, kai lekioti gerai įprasiu, tai aš pasikelsiu taip aukštai, kur dar nei vienas aras nelekiojo. Aš nuskrisiu ten, kur dar nei vienas aras neskrajojo, aš atrasiu kelią nuo žemės į dangų.

– Tai tada visi pagirs ir sužinos, kad yra tokis Aras, visų arų aras, kuris taip aukštai pakilo, kaip dar nei vienas nebuvo pakilęs, – kuris žino nuo žemės dangun kelią.

– Ir ateis visi, kas gyvas yra, ir nusilenks man, ir prašys, kad kelią ten parodytau…

Ir taip svajojo Aras ir besvajodamas džiugiai kleketavo ir jautė, kad galybė auga jo krūtinėje, kad širdis verda narsumu. Ei, nėra to pasauly, ko neišdrįstų Aras, visų arų aras.

* * *

Tarpu tų kalnų, kur gyveno Aras, buvo vienas kalnas, visų kalnų aukščiausias. Jisai buvo tarpu tos šalies visų kalnų kaip Aras tarpu visų arų.

Algirdo Steponavičiaus iliustracija

Kai šviesiai žverblė sniegais jo viršūnė, skęsdama saulės spinduliuose, visi kalnai buvo gryni, giedrūs. Niekur nesirodė nei vienas debesėlis, nei viena miglelė, o tos, kurios nakvojo giliuose kloniuose, slėpėsi tarpu uolų ir tarpukalnių bedugnėse… Bet kai apsiniaukia kalno viršūnė, miglomis supstosi, žaibais dabinasi – užsiūkanoja visa šalis, baisūs tada kalnai. Bunda vėtros ir staugdamos iš visų šalių pro žilų kalnų viršūnes veja miglas debesis… Bunda audra, pakyla bangos ir baido visa, kas yra gyvo pasaulyje. Išsigandęs slepiasi giliai žmogus, slapstosi žvėris, slapstosi ir paukštis; visiems saulę temia audra, kuri, gimus tarpu aukštų kalnų, erdvės sau ieško ir ūždama, staugdama veržiasi iš aukštų tarpukalnių plačiuosna laukuosna, erdviosna lygumosna, kur yra daugel vietos skrajoti.

Ir pasirinko sau Aras vietą ant aukščiausių to kalnų kalno uolų, ir, pakilęs aukščiau negu žibanti amžinų sniegų vainiku jo viršūnė, užtemė jam savo sparnais saulę.

Ir suraukė savo kaktą kalnas, ir apsiniaukė šviesus  jo veidas. O kai tik jis apsiniaukė, nubudo vėtros, pakilo didi audra, užtemė miglomis Arui kelią, kad jisai aukštai neskrajotų, sparnais savo unksnės kalnui nedarytų, saulės netemdytų, jėgomis nesipuikintų.

– Vai, pasislėpki, Are, kur vėtra neužpučia, kur lietus neužlyja, kur audra nepasiekia. Pyksta kalnas, siunta audra. Pasislėpki, Are, ieškokis saugios prieglaudos. Matai, visi arai seniai jau pasislėpė.

Puikus buvo Aras, audros nenusigando. Krūtinė jo seniai kovos troško, o priešininko neturėjo. Išskėtė Aras stiprius savo sparnus ir nuskrido ten, kur bangos ūžė, kur audra staugė, – su vėtromis pasigalynėti, su žaibais apsikabinti, su perkūnais pasikalbėti…

– Vai, tu, Are, ilgasparnių tu valdove! Sunki, smarki tavo Vėtros plunksnas tavo taršo, bangos sparnus laužo, lietus akmenimi žemyn tave slegia…

Audra į plačius laukus, beribes lygumas veržėsi, erdvės sau ieškodama, ir Arą tenai nešė.

Ilgai siuto audra… Plaukė per laukus, per jūres, per girias… Plaukė toli, Arą nešė… Vai, toli nuklydo nuo aukštų kalnų Aras, nuklydo ten, kur žmonės kloniuose gyvena. Apalpo, nuilso Aras, o nuilsęs nusileido ant žemės atsilsėtų. Žmonės jį tinkluosna pagavo ir patupdė didžian gražian auksuotan narvan.

* * *

Ir patupdė žmonės Arą narvan, ir patalpino narvą ten, kur buvo daugel paukščių – ir laukinių, ir naminių.

Buvo ten strazdų, vištų, žąsų ir kalakutų.

Ir pastatė narvą, kur buvo įtupdytas Aras, gražių gražiausioje vietoje. Džiaugėsi žmonės, kad turi pasigavę Arą, visų arų arą, ir ėdino jį geriausiais ėdalais, ir girdė tyru šaltinio vandenėliu. Bet negėrė, nelesė nieko Aras, tik daužėsi į narvo sienas, draskė vielas nagais, laužė snapu, mušė sparnais.

Algirdo Steponavičiaus iliustracija

Nusilaužė Aras snapą, nagus apsilaužė, susižeidė iki kraujo krūtinę, apsidaužė sparnus, bet nesiliovė laisvėn veržtis.

Ir narve nenorėjo žmonių vergas būti… Veržėsi ten, kur mėlynos dangaus erdvės jo šaukė.

Ir matė kiti paukščiai, kaip žmonės Aru rūpinosi ir kaip jis nepaiso jų gerumo, matė, stebėjosi ir Aro suprasti nesuprato.

– Kokis jisai nedėkingas! – kalbėjo – Kad mam žmonės tiek rūpintųsi, dieną ir naktį jiems švirkštau.

– Ir ko jam dar reikia? – kalbėjo – Žmogus maitina jį, ko tik jisai nori. Kad būtų ne tiek puikus, tai jo žmogus ir narve nelaikytų. Sako, jisai kalnuose gyvenęs. Argi ten taip gera kaip pas žmogų? Argi ten rasi tiek varliūkščių kaip čia…

– Ir mėšlynas gal kur geresnis yra! – kalbėjo gaidys. – Ot, pakrapštytų dabar mėšlo, tokius gerus nagus turėdamas. Kiek gero čia surastų! Ė, kvailas paukštis, savo laimės nesupranta…

–Ga ga ga! Ko dar jis nori? Ką jis ras tose padangėse? Tokių balų kaip mūsų žmogaus laukuose nėra niekur kitur. Mano seselės, kurios nepriklauso žmogui, iš tolimos šalies kas vieni metai čion atlekia.

– Žmonės kalba, kad šalti tie kalnai, amžina žiema tenai šiaušia, – tarė pralėkdama kregždė, kuri buvo toli lekiojusi, daugel mačiusi.

– Ir ko jis tiek pučiasi, kuo didžiuojasi? – kalbėjo kalakutas. – Kad turėtų nors tokį snaplį kaip mano.

– Arba tokią uodegą kaip aš! – pasigyrė povas.

– Arba nagai… Tai ne kažin kokie jo nagai! Ir mano ne menkesni. Arba aš negaliu pasipuikinti savo skiauture. Niekas tokios neturi… Kukuriekū!

– Neturi, neturi, neturi, – kudėkino vištos ir meiliai žiūrėjo į gaidį.

– Skiauturė! Kažin kas toji tavo skiauturė… Ir dainuoji, tai tik rėki… O gal tu tai moki švykšti kaip aš ar gal tavo kaklas tokis lieknas ir lankstus kaip mano? – supykęs tarė žąsinas.

– Tiesą, tiesą, tiesą kalbi, – pritarė jam žąsys.

– Kalbėkite! Kad jūs būtute geresni, tai žmogus jus penėtų Mane žmogus myli labiausiai ir grynu pienu peni, – pasigyrė ir paleido kalakutas savo snaplį, išpūtė uodegą. – Manęs ir šuo bijo! Aš jūsų visų esu drąsiausias…

Vincas Krėvė, „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 296)

Ir ėmė paukščiai ginčytis ir bartis vienas su kitu ir būtų susikovę, susipešę… Bet štai žmogus išėjo ir pabėrė grūdų. Visi paukščiai pamiršo savo barnius ir nubėgo lesti. O prilesę jie vėl susirinko pas Aro narvą ir peikė, kam jisai veltui didžiuojasi, puikinasi. Kad geras jisai būtų, tai žmogus laisvai jį leistų iš narvo… Tik sparnus kiek pakirstų gal kaip strazdui… Ir nagai reiktų pakirsti, nes su šitokiais nagais argi galima gyventi…

Bet Aras neklausė jų kalbos. Jis nepalytėjo nei ėdalo, nei vandens. Jis nebeteko jėgų, sparnai jau nebeklausė jo. Narvo kampe tupėjo niaurus, o kraujas bėgo iš sužeistos krūtinės…

Mirė Aras… Laisvės netekęs ir gyvenimo nustojo. Težino žmonės, kad Aras, laisvas gimęs, ir narve moka laisvas mirti ir žmonių vergu niekados nebebus. Nors ir narve kūnas, nors ir pavergtas, bet kas palauš Aro puikybę, kas jo dvasią paveržti galės?! Aukštai ji skraido, dar aukščiau negu jis sparnais pakilti gali!.. Mirė Aras, apie kalnus, apie saulę besvajodamas. O tų, kurie čia stovėjo ir apie jį kalbėjo: vištų, žąsų, – Aras nei matė, nei jų žodžio girdėjo.

– Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam pražudėt Arą?!.

– Laisvas gimęs, laisvas augęs, niaurią laisvę tik jis ir mylėjo.

– Nors penėtute užpenėtut, nors ir gryno aukso būtų tasai jūsų narvas – žmonių vergas nebus Aras: aukštai mintis jo skraido…

– Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam jūs nukankinot Arą, visų arų Arą?!.

Ištrauka: Vincas Krėvė, „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 281-291) 

Knygą „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (R. Paknio leidykla, 2018, p. 296) galite įsigyti „Vilniaus galerijos“ pardavimų vietose

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!