Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. birželio 22 d. 18:01
Galia ir ideologija seriale „Černobylis“

Serialo „Černobylis“ kadras | Imdb.com nuotr.

„New Yorker“ žurnale Masha Gessen, komentuodama neseniai pasirodžiusį amerikiečių televizijos serialą „Černobylis“, sako, jog viena silpniausių serialo vietų – netiksliai vaizduojami galios, socialiniai ir klasiniai santykiai Sovietų Sąjungoje.

Anot jos, jie nėra realistiški, veikiau pasirinkti dėl draminio tikslo, o ne dėl noro parodyti, kaip buvo „iš tiesų“. Pavyzdžiui, sprogus elektrinės reaktoriui (daugelis tuo metu vis dar galvojo, jog tai – tiesiog paprastas gaisras), Kurčatovo atominės energijos instituto direktoriaus pavaduotojas Valerijus Legasovas (paskirtas prižiūrėti gaisro gesinimo darbus) ir partijos šulas Borisas Šerbina keliauja į avarijos vietą. Kelionės metu įsitempęs Šerbina prašo Legasovo, kad jis paaiškintų, kaip veikia atominės jėgainės reaktorius, o jei jis to nepadarys – Šerbina lieps jį nušauti. Šalia lėktuve sėdi sovietine uniforma apsitaisęs kareivis.

Anot Mashos Gessen, toks vaizdavimas yra netikslus, nes brutali fizinė jėga tuo metu jau nebuvo reikalinga tam, kad sovietinės sistemos gyventojai būtų valdomi – pagrindinė jų savybė ir buvo paklusnumas. Nei teoriškai, nei praktiškai „sušaudymas“ to meto Sovietų Sąjungoje nebuvo būdas, kuriuo grasinama, kai norima, kad tau paklustų.

Kitaip tariant, autorė seriale pasigedo daugiau „nematomai“ besireiškiančios galios pavyzdžių, kurie ir buvo Sovietų Sąjungos ar bet kurios kitos totalitarinės valstybės gyvybės šaltinis. Tokia galia dažniausiai būna internalizuota, t. y. nereikalauja išorinio subjekto, kuris „palaikytų tvarką“ jėga. Užtenka „įdiegti“ galios mechanizmus, kuriuos patys žmonės naudos nė nenutuokdami, kad tai daro – jie save cenzūruos ir veiks tik taip, kaip patys tikisi, ko iš jų norima, kad jie veiktų. Kartais pakanka paprasčiausios numanomos grėsmės, kad įsakymai ir paliepimai būtų vykdomi, nereikia naudoti realios, brutalios ir fizinės jėgos. Tokios galios išraiškos atsiranda serialo „Černobylis“ paraštėse ir smulkiose detalėse.

 

Pirmojoje serialo serijoje, jau įvykus sprogimui, saugioje erdvėje susitinka atominės elektrinės ir Pripetės miesto vadovai tam, kad aptartų įvykusią situaciją. Kol kas nė vienas iš jų netiki, jog elektrinės reaktorius sprogo, jų svarbiausias tikslas – užgesinti įsiplieskusį gaisrą. Diskusijai užvirus atsistoja kalbėti senyvo amžiaus biurokratas Žarkovas. Tiesa, šis veikėjas kūrėjų buvo išgalvotas, tačiau puikiai apibrėš vėliau visame seriale vyraujančią liniją – sovietinės sistemos viršenybę prieš bet kokį žmogų. Žarkovas skatina „draugus“ atrasti daugiau vilties ir „uždaryti miestą“, kad niekas iš jo negalėtų išvykti, ir išjungti telefonų linijas, kad į išorę nesklistų neteisinga informacija. Galiausiai jis prideda: „Štai kaip mes neleisime žmonėms sugriauti ir sunaikinti jų pačių darbo vaisių.“

Ši ištara ir mizanscena turbūt viena pavaizdžiausių seriale, o svarbiausia – naudojanti visas tuo metu reikalingas ideologines klišes. Anot Berklio universiteto profesoriaus, antropologo ir sovietinės sistemos tyrinėtojo Alexey’aus Yurchako ideologinės kalbos ir jose naudojami simboliai buvo vienas svarbiausių sovietinės sistemos elementų – retorika buvo esminė politinė žinutė. Ji laikė sistemą veikiančią – retorika, o ne jos turinys, funkcionavo kaip esamos padėties (siektinos ir teigiamos) patvirtinimo ir įtvirtinimo mechanizmas. Žarkovas šioje scenoje ir atstovauja biurokratiniam aparatui, jo kalbėjimo būdui ir pozicijai žmonių atžvilgiu. Sovietinėje sistemoje bent jau ideologiniu lygmeniu žmogus turėjo būti subordinuotas visuomenės ir valstybės tikslams, todėl joks gyvas kūnas Žarkovui ir visai sistemai nėra svarbus. Kur kas svarbesni yra „žmogaus darbo vaisiai“ – idėja ir ideologija. Šis momentas kertinis ir serialo įvykiuose – ideologija ir politinė retorika dar kartą patvirtina, jog visų susirinkusiųjų tikslas yra slėpti nelaimę nuo tų, kurie apie tai neturi nieko žinoti, ir taip valdyti juos toliau. Negalvojant apie jokias pasekmes.

„Černobylyje“ taip pat stebina nepasiruošimas galimiems incidentams. Pavyzdžiui, sprogus reaktoriui visame atominės elektrinės korpuse yra tik tokie dozimetrai (radioaktyvios spinduliuotės kiekį matuojantys prietaisai), kurie matuoja labai mažą radiacijos kiekį, o visoje atominėje elektrinėje tėra vienas „geras dozimetras“, o patį geriausią tenka vežtis iš Maskvos. Kita įdomi detalė – pradėjus į Pripetės ligoninę vežti nukentėjusiuosius (gaisrininkus, elektrinės darbuotojus), viena iš seselių klausia gydytojo, kur galėtų rasti vaistų (jodo tablečių), kurie padeda „sugerti“ radiaciją esant spinduliuotei. Atrodytų, kad miestelyje, kuris yra už vos kelių kilometrų nuo atominės elektrinės, tokių vaistų turėtų būti nuolat ir daug – galvojant apie tai, kas galėtų atsitikti, jei įvyktų nelaimė, tačiau tokių vaistų Pripetėje nėra. Atrodo, kad šios kelios scenos pasakoja mums apie pasaulį ir visuomenę, sunkiai suvokiančią galimus atominės energetikos pavojus ar apskritai negebančią mąstyti apie ateitį, kuri bus kitokia, nei tikimasi.

Ateitis Sovietų Sąjungoje visuomet buvo ideologinė sąvoka – beveik visa visuomenė buvo pajungta „šviesaus rytojaus“ kūrimui ir ateities „plano“ išpildymui. Ir nors ideologinė kontrolė Černobylio atominės elektrinės sprogimo metu jau buvo atlėgusi, tačiau visuomenė daugybę metų gyveno „šviesaus rytojaus“ sąvokomis. Tokioje sąmonės būsenoje sunkiai suvokiamas galvojimas apie nelaimės padarinius arba būdus, kaip jos išvengti. Tokiame mąstyme sunkiai suvokiamas ir nelaimės atsiradimas apskritai. Juk tobuloje visuomenėje ir šviesioje ateityje negali būti atominės elektrinės reaktorių sprogimų. „Šviesus rytojus“ nebuvo tik paprasta simbolinė sąvoka sovietinėje ideologijoje, o veikiau didelę dalį kalbėjimo ir veikimo organizuojantis principas.

 

Viso serialo metu neapleidžia klausimas: kodėl taip nenorima patikėti tais, kurie sako, jog reaktorius sprogo? Vienas iš elektrinės darbuotojų nusiunčiamas ant reaktoriaus stogo, kad patikrintų, kas iš tiesų įvyko, tačiau jo žodžiais niekas netiki. Iš pat pradžių netikima ir Valerijumi Legasovu. Tiesa, pats Legasovas sunkiai patiki tokiu dalyku ir kelis kartus pakartoja: „RBMK reaktoriai negali sprogti, tai yra neįmanoma.“ Jau minėtas A. Yurchakas knygoje „Everything Was Forever Until It Was No More“ (liet. Viskas buvo amžina iki tol, kol nebebuvo, 2005 m.) pristato ir kitą svarbų sovietinės sistemos bruožą – daugeliui gyvenančių Sovietų Sąjungoje daugybę metų atrodė, kad ji yra amžina ir niekada nepasikeis. Nepaisant to, kad 1985 m. prasidėjo „perestroika“ ir tuomet daugelio sąmonę pasiekė mintis apie kaitą, nebuvo žinoma arba galvojama, koks galėtų būti šios sistemos pakaitalas ar kitokia ateitis. Yurchakas taip pat aprašo ir žmonių nenuostabą, kai Sovietų Sąjunga iš tiesų griuvo. Labai panašiai galima būtų paaiškinti ir seriale veikiančiųjų nenorą tikėti tuo, kad reaktorius iš tiesų galėjo sprogti. Atominė energetika buvo vienas iš dalykų, glaudžiai susijusių su sovietine ideologija, valstybės galybe, statusu pasaulinėje arenoje – jos efektyvumas leido valstybei pasiekti kuo geresnių rezultatų ir „atrodyti“ taip, kaip ji norėjo. Atominė energetika kartu su kitomis industrijomis tam tikra prasme ir buvo sovietinė valstybė. Jai žlugus – žlunga ir valstybė. To nepripažinti reiškia atitolinti pačią griūtį. Daugelis sąmoningai ar nesąmoningai šį dalyką puikiai suprato.

Bėgant veiksmo minutėms stebime, kaip pradedama nebetikėti reaktoriaus „amžinumu“ ir „tobulumu“. Paskutinėse serialo scenose – sprogimo kaltininkų teismui vykstant – Legasovas, paklaustas, kodėl vietoje saugių reaktoriaus detalių buvo pasirinktos nesaugios, atsako labai paprastai: „Taip pigiau.“ Būtent šioje scenoje matome panašų paradoksą, kurį nusakė Yurchakas – kažkas neįveikiama, amžina, tobula ir nepajudinama virsta nieku, ir tai mūsų nė kiek nestebina. Nė kiek nestebina ir tai, kad Michailas Gorbačiovas, kalbėdamas apie Sovietų Sąjungos griūtį, kaip vieną svarbiausių pabaigos priežasčių minėjo Černobylio atominės elektrinės reaktoriaus sprogimą. Ir nors dažnai esame linkę galvoti, kad tai susiję tik su ekonominiais sunkumais, užklupusiais Sovietų Sąjungą norint avariją likviduoti, išlieka ir simbolinė šio sprogimo prasmė. Reaktorius buvo amžinas iki tol, kol nebebuvo.

Nors „Černobylis“ renkasi vaizduoti atominės katastrofos įvykius kaip fikcinius, o ne tiksliai atkartojančius visą istorijos vyksmą, tačiau reikalauti „tikrovės“ ir „tikslumo“ iš draminio serialo irgi nėra visiškai sąžininga: juk dramai ir tikrovei taikomi visiškai kitokie reikalavimai. „Černobylio“ serialo kūrėjai pasiūlo įtaigų, šiurpinantį ir jaudinantį ne tik istorijos vyksmo, bet ir sistemos, galios mechanizmų, ideologijos ir artėjančios Sovietų Sąjungos griūties vaizdinį. 

Lietuvoje serialą „Černobylis“ galite peržiūrėti „Telia“ televizijoje.

 

Portalui Bernardinai.lt parengė Kristina Tamelytė 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!