Antanas Sutkus | Nuotrauka iš portalo bernardijnai.lt

Vieną po kitos versdamas Antano Sutkaus fotografijas, nejučia, lyg pro kokį laiko plyšį pratrūkęs, patenki į nespalvotą pasaulį, kurio ženklai, kasdieniai ritualai jau išsitrynę iš atminties, užversti laiko dulkėmis staiga atgyja ir ima kuždėti balsais žmonių iš Vilniaus šiokiadienių, miestelių ir vienkiemių kasdienybės… Iš tos basų kojų nostalgijos, kuri perskrodžia laiką ir erdvę ir pamažu atsikartoja lėtame pašnekesyje begurkšnojant arbatą kažkur Vilniuje, lyg kaime, kažkada vakar, kažkada šiandien… „Mano didžiausia svajonė vaikystėje buvo radijas, dviratis ir fotoaparatas. Per atostogas vis padirbėdavau, pasitaupydavau ir pirmiausia įsigijau fotoaparatą, mat neužteko pinigų nei dviračiui, nei radijo imtuvui. Mokiausi aštuntoje klasėje… Bet vėliau dviratį ir radiją vis tiek turėjau…“ – prisimena fotografas A. Sutkus.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2009 m. gegužės 29 d. portale bernardinai.lt (parengė Gediminas Kajėnas ir Berta Tilmantaitė)

– Neramūs laikai tuomet buvo.

– Taip, dieną – stribai, naktį – miškiniai. Per užjūrio radiją vis kviesdavo vyrus eiti į miškus, ginti Tėvynės, žadėjo prieš Kalėdas, paskui prieš Velykas išvaduoti, bet taip ir neatėjo… Taip visa karta buvo pasmerkta. Kai gyvenau pas mamą Ežerėlyje, į mokyklą tekdavo važiuoti per mišką geležinkeliu apie septynis kilometrus. Miškuose vykdavo susišaudymai. Kasdien mums liepdavo dainuoti vis kitą dainą – tai buvo ženklas, kad nešaudytų. Daug dainų išdainuota…

Kai mirė Stalinas, mes mokykloje, buvusioje klebonijoje, kaip tik turėjome laisvą pamoką. Aš sustačiau mergaites vienoje klasės pusėje, berniukus – kitoje ir ėmėme giedoti: „Amžiną atilsį duok Juozapui, Viešpatie“, o mergaitės atliepdavo „Ir amžinoji šviesa jam tešviečia“… Iš pradžių visi manė, kad bažnyčioje giedama, o kai susigaudė, kad giesmės sklinda iš mokyklos, kaipmat direktorius išsikvietė ir pasakė: „Sutkau, organizavai giesmes, dabar organizuok, kad visa klasė į komjaunimą stotų, kitaip visiems bus riesta.“ Kitą dieną visi atėjo su tėvų leidimu stoti į komjaunimą (juokiasi) – į Sibirą niekas nenorėjo…

– Nesunku suprasti vaiko svajonę turėti radijo imtuvą ar dviratį. Bet fotoaparatą… Iš kur tai?

– Net nežinau. Tik pamenu, koks man buvo įspūdis, kai įkišau baltą popieriaus lapą į ryškalus ir staiga išryškėjo žmogaus veidas. Tai buvo tikras stebuklas. Nuo tada ir apsirgau fotografija.

Vaikystėje fotografavau bendraklasius, durpynuose sunkiai dirbančius žmones, gamtą – įprastą sau aplinką. Gaila, kad 1955-1958 archyvą, paliktą Ežerėlyje, pusbrolis raketomis paleido – fotojuostos labai gerai degė.

Atvažiavau į Vilnių norėdamas studijuoti žurnalistiką, nes tikėjau, kad žurnalistas gali pakeisti pasaulį – pamato negerų dalykų, juos aprašo, tada visi atkreipia dėmesį ir neteisybę ištaiso. Į žurnalistiką neįstojau – pritrūko dviejų mėnesių darbo stažo. Pradžioje studijavau rusų kalbą ir literatūrą. Ir ačiū Dievui, nes tuo metu mama vertėsi sunkiai, turėjau gerai mokytis, kad gaučiau padidintą stipendiją – save išlaikyti ir mamai padėti. 1958-1959 metais pradėjau fotografuoti „Tarybiniam studentui“, „Literatūrai ir menui“ bei kitiems leidiniams. Laikotarpis iki 1969-ųjų, kai ėmiausi organizacinio darbo, buvo vaisingiausias.

– Tikrai?

– Nežinau, kas yra pasakęs, kad menininkas per pirmą kūrybos dešimtmetį daro įtaką savo pasirinktam žanrui. O tolesni darbai daro įtaką tik pačiam autoriui. Dabar žiūrėdamas savo archyvus tam visiškai pritariu.

Būdamas šešerių susirgau tuberkulioze, tad turėjau nemažai laiko skaitymui – buvau perskaitęs visą Zapyškio biblioteką. Kai perskaičiau L. Tolstojaus romaną „Karas ir taika“, pareiškiau, kad knyga bloga. Močiutės paklaustas, kodėl, atsakiau, jog knygoje neradau karo…

– Vis dėlto baigėte žurnalistikos, o ne literatūros studijas?

– Mane pervedė į žurnalistiką, bet po rimtų literatūros studijų, V. Sezemano bei kitų garbių profesorių paskaitų užmiršau savo robinhudiškas svajones pakeisti pasaulį. Taip įnikau į fotografiją, o žurnalistikos ėmiau mokytis neakivaizdžiai. Jei neklystu, studentavau 14 metų, o paskui mane išbraukė iš studentų sąrašų. Tada žurnalistikos man jau nebereikėjo – buvau pasinėręs į fotografiją. Kai tik būdavo galimybė kur nors važiuoti – su etnologais, studentais, rašytojais – stengdavausi nepraleisti progos. Taip išvažinėjau visą Lietuvą. Sėdi į autobusą, išvažiuoji kokiai savaitei ir fotografuoji viską pamiršęs.

1967 metais išvažinėjau visą Lietuvą ieškodamas nuotraukų albumui „Lietuvos bažnyčios“. Apvažinėjau visas veikiančias parapijas. Taip Paberžėje susipažinau su tėvu Stanislovu, kalbėjomės iki išnaktų. Atsisveikindamas jis man davė Šventąjį Raštą. Po metų pažadėjau grąžinti, bet kai pakliuvo į draugų rankas, iki šiol negrįžo. Sutikęs tėvą Stanislovą teisinausi. Jis nuramino mane, sakė, matyt, jiems jis reikalingesnis nei man. Deja, fotoalbumas „Lietuvos bažnyčios“ nepasirodė. Atšilimas baigėsi. O susitikimas su tėvu Stanislovu įstrigo visam gyvenimui.

– Ar be fotografijos turėjote kitų pomėgių?

– Taip, nuo vaikystės labai mėgau knygas. Būdamas šešerių susirgau tuberkulioze, tad turėjau nemažai laiko skaitymui – buvau perskaitęs visą Zapyškio biblioteką. Kai perskaičiau L. Tolstojaus romaną „Karas ir taika“, pareiškiau, kad knyga bloga. Močiutės paklaustas, kodėl, atsakiau, jog knygoje neradau karo… (juokiasi).

Sovietmečiu mes ieškodavome ir rasdavome tų knygų, kurių mums reikėdavo. Gaudavome Samizdate spausdintų V. Nabokovo, I. Bunino, Dž. Džoiso, F. Kafkos, A. Kamiu ir kitų autorių kūrinių. Žinoma, viskas vyko patyliukais.

Vienus metus praleidau sanatorijoje. Ten daugiau nieko ir neveikiau, tik skaičiau. Kaip į darbą eidavau skaityti: atsikeliu, pavalgau – ir prie knygos, paskui – pietūs ir vėl su knyga iki vakarienės. Tuomet išsamiau susipažinau su amerikiečių, prancūzų ir kitų kraštų literatūra.

A. Sutkus, „Žaislai“, 1964

– Ar literatūra, knygų pasaulis kaip nors veikė ir Jūsų fotografiją?

– Visų pirma, literatūra patenkino pažinimo alkį. Man muzika ir literatūra yra dvi svarbiausios meno sritys. Muzika – tai dievų kalba, ji aukščiau visko. Literatūra labai paveiki, ji gali keisti žmogų, gali atsakyti į būties klausimus. Studentavimo laiku dauguma buvo atradę E. Hemingvėjaus kūrybą – turbūt kas antrame bendrabučio kambaryje kabojo barzdoto Hemo nuotrauka. Šis rašytojas mums darė didžiulę įtaką. Ne vien tik teigiamą. Buvome auklėti krikščioniškai, o E. Hemingvėjus savo nevaržomu požiūriu į pasaulį gerokai pakoregavo mūsų gyvenimus. Juk ir nuo Bažnyčios tuo metu buvome izoliuoti – sykį būdamas studentas užėjau į Aušros Vartus, į Mišias, o kitą dieną mane kviečia į komjaunimo komitetą: nori studijuoti – nepainiok vartų…

– Tuo metu buvo įmanoma arba pasinerti į tylią rezistenciją, arba tiesiog tapti dalimi tos santvarkos, kuri buvo kuriama?

– Neketinau su ta sistema kovoti. Tik tokiu būdu ir buvo įmanoma 1969-aisiais Lietuvoje įkurti tuo metu vienintelę visoje Sovietų Sąjungoje fotomenininkų draugiją. Aš jai penkerius metus vadovavau nebūdamas komunistu. Tai buvo beprecedentis atvejis. Kai vėliau prišnekino stoti, apsižiūrėjo, kad netinkamos nei tėvo, nei patėvio biografijos – tėvas buvo kairysis laisvamanis, nusišovęs 1940 metais, patėvis – nepriklausomos Lietuvos karininkas, dingęs be žinios. Galų gale mane priėmė į partiją, nors ir po to penkerius metus neleido išvykti į Vakarus.

Mes rodėme kitokį pasaulį, nei buvo tada įprasta. Taip mūsų fotografų darbai pateko į Moderniojo meno muziejų, garsias Europos galerijas. Dabar apie tai galime tik pasvajoti. Ir ne todėl, kad mūsų fotografai šiandien dirba blogiau – tiesiog tapome kaip visi.

– Sovietmečiu Jūs grindėte pamatus dabar vadinamajai „klasikinei Lietuvos fotografijai“. Koks kontekstas fotografijoje tuo metu buvo? Ar buvo autorių, iš kurių mokėtės, į kuriuos lygiavotės ar tiesiog tuščioje vietoje darėte tai, ką jautėte?

– Humanistinis požiūris į pasaulį atsirado labiau intuityviai, kilo iš literatūrinio apsiskaitymo. Jūsų vadinamoji „klasikinė lietuvių fotografija“ buvo to meto kartos Lietuvos tapatybės teigimas… Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, tai įvardijo rusų fotografijos kritikai. A. Vartanovas, L. Aninskis ir kiti suprato, kad lietuvių fotografija labai skiriasi nuo sovietinės. Jie ir sugalvojo terminą „Lietuvos fotografijos mokykla“. Net ir dabar parodų aptarimuose rusų kritikai rašo, kad lietuvių fotografų kūryba darė įtaką to meto Rusijos fotografijai.

Tuo metu Lietuvoje vakariečių fotografijų albumų nebuvo galima gauti. 1959-aisiais Maskvoje įvyko E. Steicheno sudaryta fotografijos paroda „Family of Man“, paskui atsirado ir albumas. Ši knyga man ir visai mano kartai padarė didelę įtaką, nes nuotraukose visas dėmesys – žmogui. Tai humanistinės fotografijos branduolys.

Fotografavau visada intuityviai – mano toks bendravimo būdas. Visada traukė socialinė fotografija, psichologinis portretas. Maniau, kad aš būtent tai ir darau. Tiesa, kritikai dabar įžvelgia visokių kitokių bruožų, tai jau ir nebežinau… (juokiasi)

A. Sutkus, „Užupio gimnazistai“, 1959

– Kaip Jums pavykdavo suderinti kūrybą ir organizacinį darbą Fotomenininkų draugijoje, kurią su keletu kolegų ir įkūrėte?

– Nepavyko. Žmogus turi vieną galvą – jei nori kurti, turi sapnuoti fotografiją, o jei tau sapnuojasi ministrai ir valdžios koridoriai, tuomet nesi joks kūrėjas. Jei ne tie trisdešimt metų, atiduotų Fotomenininkų sąjungai, manau, šiandien būčiau brandesnis fotografas. Neužtekdavo laiko net nufotografuotų kadrų pamatyti. Buvo ir tokių, kurių rodyti negalėjau. Todėl dabar, grįžus prie archyvo, man atsiveria naujas dar nematytų fotografijų pasaulis.

– Ar galima sakyti, kad tai, ką fotografijos mėgėjai žino kaip Sutkų, dar toli gražu ne viskas?

– Taip, tai toli gražu ne pabaiga. Po 1990 metų, pasitraukęs iš sąjungos, pradėjau tyrinėti archyvą. Suklydau 1996-aisiais sutikęs vėl vadovauti sąjungai. Praradau laiką, skirtą kūrybai. Kita vertus, tik todėl Lietuvoje vėl atgijo fotomenininkų veikla. Aštuoniolika metų mes, lietuviai, vieni visoje Sovietų Sąjungoje turėjome tokią draugiją. Mano bičiulis Jonas Dovydėnas, fotografas iš JAV, juokaudavo, kad buvome pirmieji kapitalistai Lietuvoje – radome laisvą nišą, ją užėmėme ir buvome pripažinti. Tapome pirmieji ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos fotografijos rinkoje. Juk anuomet mes negaudavome paramos iš valdžios – pinigų draugijai užsidirbdavome patys.

– Kaip apskritai kilo sumanymas steigti Fotomenininkų draugiją, kam jos prireikė?

– Tiesiog buvo žmonių, kurie gyveno fotografija. Mes, keletas dvidešimtmečių bendraminčių – R. Rakauskas, A. Kunčius, A. Macijauskas, V. Luckus, J. Naujikas ir kt. – nusprendėme, kad fotografija turi turėti savo namus, kad būtų pripažinta kaip meno rūšis. Vyko ilgalaikė diskusija, mus palaikė kūrybinė inteligentija. Ir laikas buvo tinkamas – chruščiovinis atšilimas. Tik todėl ir galėjome žengti tokį žingsnį. Tai buvo 1967–1968 metai. „Kultūros barų“ redakcija organizavo platų pokalbį, į kurį buvo pakviestas kultūros ministras Lionginas Šepetys, pritariantis mūsų idėjoms. Maskva neleido steigti Fotomenininkų sąjungos apeliuodama į tai, kad Maskvoje tokios sąjungos nėra. Vis dėlto 1969-aisiais buvo įsteigta Lietuvos fotomenininkų draugija. 1989 metais mes galų gale įsteigėme Lietuvos fotomenininkų sąjungą.

Kai dabar pagalvoju, manau, esu tiesiog konformistas – taikiausi prie sovietų, paskui jau prie Nepriklausomos Lietuvos valdžių. Ir tik todėl, kad būtų galima išlaikyti sąjungą, galeriją, dėl kurių visus praėjusius metus vyko kova. Tik šiemet po ilgų vargų galų gale penkeriems metams pratęsta šių patalpų Gedimino prospekte panaudos sutartis… Dar maža šiame prospekte kazino…

– Bet fotografuodamas buvote tiesiog laisvas kurti tai, ką norėjote?

– Kūryboje viskas kitaip. Čia esi laisvas. Bet, jei nori, kad žmogus tau atlieptų, turi būti nuoširdus iki galo. Tu esi veidrodis, kuriame atsispindi kitas. Būdavo taip, kad važinėji savaitę po Lietuvą, parsiveži kelias dešimtis juostų, pasižiūri, o ten – nė vieno gero kadro. O kartais visai kitaip. Pamenu Ignalinoje fotografavau žvejus. Vakare su jais pabendravome, po taurelę išlenkėme, o rytą atsikėliau, išėjau į gatvę, žiūriu, mokinukai eina su gėlėm, pasirodo, Rugsėjo 1-oji. Na, aš ir patraukiau paskui juos… Tą dieną padariau žinomus savo kadrus – „Tėvo ranka“ ir „Pionierius“…

Nors fotografuoti buvai laisvas, ne viską galėjai rodyti. Pavyzdžiui, nuotraukų ciklas iš Kauno aklųjų ir silpnaregių mokyklos. Žinai, tokių žmonių anuomet tarsi nebuvo (juokiasi)… Kai viename Maskvos žurnale buvo išspausdintas mano „Pionierius“, prieš tai Italijoje gavęs „Auksinio Mikelandželo“ apdovanojimą, skundai pasiekė net TSKP. Bet žurnalo redaktorė išsuko, ir viskas praėjo ramiai. Jeigu mane užsienyje ir žino kaip fotografą, tai labiausiai dėl „Pionieriaus“ ir J. P. Sartro nuotraukų.

Dažnai Vakarų meno formos, paviršutiniškai kopijuojamos, tampa antihumaniškos. Viskas galima – nėra jokių ribų. Toks menas tampa panašiai galvojančių ar panašiai dirbančių žmonių pasišnekėjimais. Retai nutinka taip, kad žiūrovui tokia kūryba atvertų kelią į pažinimą. O neretai ir nebekelia jokių – nei teigiamų, nei neigiamų emocijų, tiesiog tokia kūryba yra nesuprantama.

– Sovietų Sąjungoje Lietuvos fotografai buvo labai gerai žinomi, o jų darbai itin vertinami. Ar pasikeitus sistemai, griuvus sienoms Vakarai atrado Lietuvos fotografijos mokyklą?

– Lietuvos fotografai Vakarams buvo įdomūs sovietų laikais ir pačioje Nepriklausomybės pradžioje. Mūsų fotografija buvo priimama kaip tylioji rezistencija, todėl vertinama. Mes rodėme kitokį pasaulį, nei buvo tada įprasta. Taip mūsų fotografų darbai pateko į Moderniojo meno muziejų, garsias Europos galerijas. Dabar apie tai galime tik pasvajoti. Ir ne todėl, kad mūsų fotografai šiandien dirba blogiau – tiesiog tapome kaip visi. Turi būti išskirtinai savitas, kad patektum į rimtas galerijas ar muziejus. Deja, mūsų jaunieji menininkai dažniausiai tampa mažomis didžiųjų šiuolaikinių meistrų kopijomis…

Aš pats jaučiuosi labiau vertinamas Vakaruose, nei čia, gimtinėje. Lietuvoje pajuntu visus mažos šalies visuomenės kompleksus. Jei tu esi įdomus, tave kviečia ir vertina, vadinasi, tu „susikombinavai“ sau pripažinimą. Į Vakarų rinką nepapulsi per „blatą“, ten vyrauja rinkos dėsniai. O tą rinką valdo profesionalai. Fotografija – ne tik menas, bet ir didelis verslas.

A. Sutkus, „Aklas pionierius“, 1962

– Fotografijai reikėjo nemažai laiko, kol meno kritika ją ėmė suvokti kaip meną. Koks Jūsų santykis fotografijoje su menu ir dokumentika? Ar fotografuodamas jautėtės kaip menininkas, ar labiau gyvenimo metraštininkas?

– Fotografuodamas, žiūrėdamas savo darbus, dirbdamas su archyvu, rengdamas fotografijų knygas jaučiuosi esąs paprastas fotografas. Atsargiai vartoju „menininko“ terminą, nes, ar tai yra menas, laikas parodys. Štai ir dabar savo archyve randu daug nuotraukų, kurios sovietmečiu mano kolegų ir kritikų buvo laikomos niekam tikusiomis. O dabar jaunimas į jas atkreipia dėmesį. Jiems tai atrodo vertinga. O man tai lyg pasitikrinimas užsienio galerijose.

Mano galva, fotografija – žmogaus dvasios metraštis. Žmogaus ir tautos, nes čia atsiskleidžia laikas ir socialinė aplinka. Per ją, per įvairias detales – santykiai, vertybės, pasaulio suvokimas…

Mūsų kartai pasisekė – kai atėjome į fotografiją, Lietuvos kaimas dar nebuvo išnykęs, jis buvo toks kaip XIX amžiuje, pilnas archajiškų ženklų. Neatsitiktinai mūsų karta taip daug vaizdavo kaimą, vienkiemių sodybas ir jų žmones. Gaila, kad privatizacija taip paveikė kaimo žmogų, kad be butelio jau negali šnekėtis…

– Fotografija, o ir kiti menai dabar tampa itin konceptualūs. Idėja, koncepcija tampa kūrinio pagrindu. Tačiau neretai nutinka taip, kad be tos koncepcijos meno objektas atrodo siaubingai nykus ir tuščias. Ar šiandien estetika nenusileidžia vien koncepcijai?

– Šiuolaikinį meną apskritai vertinu kaip laisvės išraišką. Visi laisvi daryti tai, ką nori, ir tai labai gerai, nes vystosi tikra konkurencija. Norėtųsi, kad mūsų jaunieji menininkai išliktų saviti šiuolaikiniame kosmopolitiškame mene. Dažnai Vakarų meno formos, paviršutiniškai kopijuojamos, tampa antihumaniškos. Viskas galima – nėra jokių ribų. Toks menas tampa panašiai galvojančių ar panašiai dirbančių žmonių pasišnekėjimais. Retai nutinka taip, kad žiūrovui tokia kūryba atvertų kelią į pažinimą. O neretai ir nebekelia jokių – nei teigiamų, nei neigiamų emocijų, tiesiog tokia kūryba yra nesuprantama. Žinoma, ne visada žiūrovas gali viską priimti, nes menas yra aplinkos priekyje. Bet visada matyti, kai darbas sukurtas talentingo žmogaus. Pavyzdys – Šarūnas Sauka – savo kūryba toli nužengęs priekin, jo darbai lietuviškam mentalitetui nėra itin priimtini, dauguma meno vartotojų jo tapybą priima tiesmukai arba nesupranta. Tas pat ir su kultūros politikais – talentas tampa projekto vykdytoju. Deja, dabar gerai parašytas projektas vertinamas labiau negu meistriškai sukurtas darbas.

– Šiandien fotografija – veik masinis žaidimas. Atsiradus skaitmeniniams aparatams fotografuoti tapo labai paprasta.

– Nesvarbu, kokiomis priemonėmis pasieki rezultatą – svarbu, kad jis būtų.

O skaitmeninė fotografija… Viename konkurse laimėjau automatinį „Canon“ fotoaparatą. Pafotografavau ir pastebėjau, kad blogiau fotografuoju. Žinote, kodėl? Per daug kadrų. Aš nesusikaupiau tiek, kad išlaukčiau to vienintelio, o tik pleškinau vieną po kito vienodus kadrus, ir tiek… Ir nė vieno TO. Mašina irgi gali taip automatiškai spaudyti mygtuką, tik atsirinkti beliktų.

Skaitmeninė, tradicinė, „camera obscura“ ar kita fotografija – nesvarbu. Talentingose rankose – visos technikos geros.

Man artimesnis tradicinis fotografinis procesas, nes vertinu tik sidabro bromo atspaudą, kuris neįmanomas fotografuojant skaitmena.

Kalbant apie technologijų pažangą, tai – kiekvienas civilizacijos laimėjimas yra gerai, svarbu, kaip jis panaudojamas.

– Kas nutiko, kad po šitiek gyvenimo metų, atiduotų fotografijai, pats nustojote fotografuoti?

– Vis kaltinu savo herojų, kad jis pasitraukė, mirė, emigravo, jo tiesiog nebeliko. O gal kalta sveikata, amžius, per ilgas laikas organizaciniame darbe… O gal nejaučiu šiuolaikinės visuomenės. Todėl šiandien sakau, kad mano herojus dar auga.

– O kas tarp jau nebesančio ir dar tik augančio herojaus?

– Dabar norint fotografuoti gatvėje reikia vaikščioti su advokatu. Turi gauti žmogaus sutikimą. Tokios teisės. Sykį žiūriu, sėdi penki vyrukai juodais kostiumais prie vieno stalo, ir visi kalba mobiliaisiais, tokia įdomi kompozicija, kad tik spustelėk mygtuką – ir turėsi kadrą. Bet nenori fotografuotis, nors tu ką. O jei ir nori, paklausi leidimo, paskui pradeda pozuoti ir visa tikrovė, autentika griūva. O man reikia ryšio su personažu.

– O anksčiau buvo kitaip?

– Žinoma. Anksčiau nereikėdavo jokių leidimų fotografuoti paprastus žmones. Pasižiūri į žmogų, pamoji jam, nusišypsai, jis nusišypso tau, pafotografuoji, tada prieini, prisistatai, pabendrauji ir toliau fotografuoji. Paskui, žiūrėk, tas nuveda pas kitus ir jau fotografuoji to žmogaus draugus.

Aš esu gatvės fotografas. Taip gimė ne vienas mano fotografijų ciklas – neužbaigtas „Lietuvos žmonės“, „Susitikimai su Bulgarija“, „J. P. Sartras Lietuvoje“, „Pro memoria“. Man bevažinėjant po Lietuvos miestelius ir kaimus išsikristalizavo pagrindiniai kūrybiniai akcentai – žmogus ir jo kasdienybė. Namuose ar gatvėje, didmiestyje ar vienkiemyje, ne taip svarbu.

A. Sutkus, „J. P. Sartre Lietuvoje“, 1965

– Kokia, Jūsų manymu, apskritai yra meno, fotografijos paskirtis?

– Dar pirmame kurse būdamas vienai profesorei uždaviau tokį klausimą, ir ji atsakė man giliai įstrigusiais žodžiais: žmogaus žmoginimas. Šio principo laikausi iki šiol ir nesąmoningai perkeliu tai į fotografiją. Kiek tai įmanoma, nežinau, ne visada pavyksta, bet tai yra kiekvieno mano kadro siekiamybė – užčiuopti žmogaus sielą ir jos neišgąsdinti.

Jaučiu ne tik ekonominę, bet svarbiausia – moralinę visuomenės krizę. Todėl ir nesinori to įamžinti. Todėl, matyt, ir nefotografuoju dabar. Aš jaučiuosi svetimas šiuolaikinėje visuomenėje. Bijau net pripažinti tai sau… Ji man tolima. Nors dar turiu mintį įsidėti juostelę į fotoaparatą ir išeiti į gatvę…

– Sakote, svetimas šioje šiuolaikinėje visuomenėje…

– Mano kartai prikaišiojama, kad mes labai sovietiniai. Nė velnio mes ne sovietiniai. Žmogus formuojasi vaikystėje. Ko mane močiutė išmokė, toks aš ir esu – ji perdavė tas vertybes, kuriomis gyveno Nepriklausomoje Lietuvoje, ir tai giliai įaugo manyje. Taip, sovietmetis padarė daug nebepataisomos žalos – miškuose išnaikino jaunų idealistų kartą, išvaikė inteligentus, ištrėmė gausybę savo kraštui atsidavusių žmonių. Kodėl vėl atgavus nepriklausomybę kilo nesibaigiančios emigracijos banga, kuri štai jau tęsiasi veik du dešimtmečius?

Sovietmečiu mes buvome atskirti nuo Bažnyčios ir tai, man rodos, – vienas iš svarbiausių to moralinio nuosmukio akcentų. Žmogui reikalingas tikėjimas, kuriuo galėtų remtis. Anksčiau būdavo sakoma: „Bijok Dievo.“ Čia juk kalbama ne apie Dievo baimę, bet apie moralės ribas ir etikos normas. Kažkada Nepriklausomybės pradžioje vieno kaimo žmogaus, kurį fotografavau, paklausiau, į ką tu tiki, o jis man atsakė: „Į dolerį.“ Štai tau ir atsakymas. Kol sovietinė sistema veržė, žmogus bijojo jos, o kai sistema griuvo, žmogus pasijuto laisvas – Dievo nėra, sistemos nebėra, cha, galiu daryti, ką tik noriu… Nors po Sąjūdžio žmonės plūstelėjo į bažnyčias, tačiau Bažnyčia nebuvo pasirengusi jų priimti. Aš džiaugiausi, kad turėjau galimybę artimai bendrauti su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, ši pažintis apvalė mano sielą. Kartą jo paklausiau, ar darbas gali būti maldos forma, jis atsakė, kad gali. Reikia daryti tai, ką jauti, – sąžiningai ir su atsidavimu. Tavo darbas tampa tavo malda.

A. Sutkus, Dainų šventė, „Triušiai rūbinėje“, 1970

Po sūnaus žūties 1999 metais, sunkiausiais savo gyvenimo momentais, dvasine parama man tapo bičiulystė su kunigu Juliumi Sasnausku.

Bet šiandien akivaizdu, kad iš vergovės, trukusios penkiasdešimt metų, mes dar nesugebėjome išsilaisvinti. Taip, santvarka pasikeitė, bet žmogus neturi filtro, kuris apvalytų plūstančios masinės kultūros srautą, paliktų identiteto poreikį ir apribotų vartojimą. Vis didėjanti socialinė atskirtis kelia pavojų visuomenės moralei. Į socialinį paribį stumiami kultūra ir menas dar labiau apribos mūsų visuomenės galimybę naudotis dvasinėmis tautos vertybėmis. Turėtume pripažinti, kad ekonominė krizė atėjo įsismarkavus dvasinei suirutei, į kurią laiku nebuvo atkreiptas dėmesys. Nesutelkus bendruomenės pilietiniam solidarumui, vien tik ekonominėmis priemonėmis vargu ar įveiksime šį sunkmetį. Juk čia itin svarbu yra žmogaus ir visuomenės dvasinė tvirtybė. Kartais man kyla klausimas, ar tokias dvasines vertybes matome mūsų valdžioje, kuri šaliai itin svarbiais momentais, nesugeba parodyti piliečiams vienybės ir susitelkimo pavyzdžio. Laikas būtų Lietuvą pakrikštyti iš naujo, nes tolstame nuo paprasto padorumo. O juk gyvas tikėjimas yra gyvenimo pagrindas.

Žinoma, kritikuoti lengva, bet, norint ką nors pakeisti, reikia pradėti nuo savęs. O tai ne taip jau lengva…

– Minėjote, kad dabar daug laiko praleidžiate savo nuotraukų archyve. Turėtų būti labai įdomus darbas – atrasti tai, ką jau seniai pamiršęs. Ar dažnai tenka nustebti?

– Darbas archyve nėra vien tik smagus laiko praleidimas. Žiūri tuos negatyvus, savaip grįžti į praeitį, atrandi ir savo paties, artimųjų veidus… Tai kelionė per savo biografiją, kuri ne visada vien teisinga. Čia išryškėja nepataisomos klaidos, išdavystės, pamiršta meilė, kurios iki šiol sau negali atleisti… Ne visada paprasta ir lengva grįžti į praeitį. Pastebėjau, kad padirbu kelias valandas ir galva pradeda suktis…

Su fotografija yra panašiai kaip su aukso ieškojimu – kasi kasi, paskui plauni tas žemes, vildamasis atrasti aukso kruopelytę. O tas auksas gali būti pirmame kastuve, gali būti ir paskutiniame. Arba tame, kurio jau nebepajėgei iškasti…

Portalui bernardinai.lt parengė Gediminas Kajėnas ir Berta Tilmantaitė (2009 m. gegužės 29 d.).