Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. liepos 27 d. 15:31
Jis Vienintelis. Juozas Domarkas

Juozas Domarkas, 2014 | Dmitrijaus Matvejevo nuotr. Lietuvos nacionalinės filharmonijos archyvas

Liepos 28 dieną, sekmadienį, dirigentas Juozas Domarkas švenčia savo 83-iąjį gimtadienį. Šia proga „Vilniaus galerija“ kviečia prisiminti žurnale „Krantai“ publikuotą muzikologo Viktoro Gerulaičio tekstą (2014 m., nr. 4).

Penkiasdešimt metų prie vieno orkestro vyriausiojo dirigento pulto – retas atvejis Europos muzikos atlikimo meno istorijoje. Nuo tada, kai dirigavimas tapo profesija, žinomi tik trys garsesni dirigentai, penkis dešimtmečius vadovavę savo kolektyvams: šveicaras Ernestas Ansermet, tiek laiko vadovavęs Romanų Šveicarijos simfoniniam orkestrui (1918–1968), Jevgenijus Mravinskis, Sankt Peterburgo (dabar – Leningrado) filharmonijos valstybinio simfoninio orkestro vadovas (1938–1988) ir Juozas Domarkas (g. 1936), nuo 1964 metų vadovavęs jo paties suformuotam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

Iš  biografijos…

Juozas Domarkas, gimęs 1936 metų vidurvasarį Varkaliuose, Plungės rajone, muzikos mokslus pradėjo Klaipėdoje. 1955–1960 metais studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje… klarnetą. Labai greitai šį instrumentą pradėjo derinti su dirigento instrumentu – batuta, 1957­-aisiais tapęs Vilniaus pučiamųjų instrumentų orkestro (dabartinio „Trimito) dirigentu. Noras mokytis dirigavimo ir plėsti muzikinį akiratį atvedė jį į tuometinio Leningrado konservatoriją. Čia 1960–1965 metais studijavo pas žymų dirigavimo pedagogą ir unikalios dirigavimo mokyklos sukūrėją profesorių Ilją Musiną. Profesoriaus rekomenduotas, tapo vienu iš šešiolikos visų SSRS aukštųjų muzikos mokyk­lų studentų, kuriems teko laimė 1963 metais stažuotis Mask­vos konservatorijoje pas garsųjį prancūzų dirigentą ir kompozitorių Igorį Markevitchių. Šių pedagogų ir savo talento vairuojamas Juozas Domarkas anksti suformavo nepaprastai profesionalią ir raiškią interpretacinę manierą. Lietuvoje tai buvo greitai pastebėta. 1964 metais tuometinio kultūros ministro Juozo Banaičio įžvalgumo dėka ketvirto kurso konservatorijos studentas buvo pakviestas imtis vadovauti tuometiniam Valstybinės filharmonijos simfoniniam orkestrui.

Juozas Domarkas jau nuo pirmųjų žingsnių Valstybinėje filharmonijoje parodė ir įrodė, kad su juo orkestrui nebus įprasto „lengvo gyvenimo“, kai repertuare vyravo palyginti nesudėtinga simfoninė muzika. Jau į pirmojo savo sezono koncertą jaunasis dirigentas įtraukė grandiozinę Ludwigo van Beethoveno Trečiąją simfoniją. Tai buvo pirma „tikroji“ genijaus simfonija. Jos muzika ryškiai atskleidžia tą faktą, kad nuo dabar (1804 m.) Beethovenas galutinai nutraukia saitus su pirmtakų estetika, o simfonijos muzikine kalba bei forma skelbia savo individualų stilių. Nenuostabu, kad kūrinys buvo sutiktas šaltai, beveik priešiškai. Aristokratų luomą šokiravo simfonijos „grubi“ jėga. Net kompozitoriaus šalininkams ji pasirodė per ilga, varginanti ir padrika. Autoriui prikaišiojo pretenziją į originalumą, patarinėjo grįžti prie ankstesnės, tai yra XVIII amžiaus haidniškosios, manieros… Štai tokiu kūriniu Juozas Domarkas pradėjo savo pirmąjį koncertą Lietuvos filharmonijoje 1964 metų rugsėjo 22 dieną. Jo kolega Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjas ir vadovas Saulius Sondeckis apie tą koncertą taip rašė: „J. Domarkas turi gerą dirigavimo techniką, jis valingas, geba pajungti kolektyvo pastangas savo sumanymams įgyvendinti. Beethoveno Trečios simfonijos partitūrą jis gerai išstudijavęs, tai aiškiai jautėsi. Dirigento didelis, kruopštus repeticinis darbas su orkestru – akivaizdus, bet reikia pasakyti, kad muzikinė simfonijos dramaturgija, nežiūrint gerai pavykusių atskirų momentų, dar visiškai nebuvo atskleista. Iš dalies tam įtakos turėjo teisingas dirigento noras išsaugoti techniškąjį atlikimo kompaktiškumą. Apskritai visą koncertą dirigentas pravedė pakiliai, temperamentingai, – tai persidavė ir orkestrui.

Čia būtina pridurti, kad kaip tik šis koncertas galutinai įtikino ministrą Juozą Banaitį pakviesti dvidešimt aštuonerių metų Leningrado konservatorijos absolventą eiti Valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro laikinojo vyriausiojo dirigento pareigas. 1965 metų pavasarį puikiai baigęs Leningrado konservatoriją, rudenį Juozas Domarkas iš „laikinojo“ tapo orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Po monumentalios simfonijos – monumentalios pareigos, atsakomybė ir monumentalus darbų tikslas: pirmą kartą Lietuvoje sukurti didelį aukšto tarptautinio lygio simfoninį orkestrą.

Tačiau dirigento karjerą Juozui Domarkui namie teko pradėti ne nuo savo meninės koncepcijos ar kūrybinių planų įgyvendinimo, o nuo paprastų, bet drastiškais atrodančių organizacinių darbų. Pavyzdžiui, gana palaidą ir ne itin aukštos kokybės kolektyvą smarkiai sujaudino konkursas į orkestro artisto vietą. Tai buvo skaudi operacija, už kurią jaunajam meno vadovui buvo net grasinama fiziniu susidorojimu. Bet ji buvo tiesiog būtina, norint pajudėti iš mirties taško. Domarkas kietai kibo į darbą. Negailėdamas nieko. Pirmiausia – savęs.

„Atėjęs radau orkestrą tiesiog apsnūdusį, galiu pasaky­ti – net merdėjantį. Kita vertus, didesnė pusė muzikantų buvo gerokai vyresni už mane. Ir jiems nereikėjo jokių reformų. Tačiau padaryti buvau užsibrėžęs daug. Buvau revoliucingas. Norėjau kaipmat sukurti didelį gero lygio profesionalų orkestrą.“

Jau antrasis, 1965–1966 metų, naujojo vyriausiojo dirigento ir jo kuriamo orkestro koncertinis sezonas prasidėjo reikšmingu įvykiu ne tik orkestrui ir jo meno vadovui, bet ir lietuvių muzikinei kultūrai apskritai. Įvyko vieno iškiliausių mūsų kompozitorių – Eduardo Balsio didelio novatoriško kūrinio smuikui, fortepijonui ir orkestrui „Dramatinės freskos“ premjera. Solistai – vienas žymiausių visų laikų Lietuvos smuikininkų Aleksandras Livontas, pianistė – puiki pedagogė, kone visą mūsų pianistų žiedą išugdžiusi Olga Šteinbergaitė.

„Mums susitikimas su „Dramatinėmis freskomis“ buvo didžiulis įvykis. Aš nesiimu kalbėti apie mūsų darbo rezultatus, bet mus, atlikėjus, „Freskos“ pavergė ir kaip muzikus plačiausia šio žodžio reikšme, ir kaip specialistus profesionalus“, – sakė Aleksandras Livontas.

Savo ruožtu Juozas Domarkas anuomet prisipažino, kad orkestrui, įpratusiam groti daugiausia klasikine harmonija parašytus kūrinius, dodekafoniniais principais pagrįsta „Freskų“ partitūra buvo nelengvai įkandamas riešutas. „<…> klasikinių ir romantinių simfonijų tradicijų pagrindu ugdytam orkestrui nelengva buvo susidoroti su intonacijomis, kurios nepriklauso klasikinės harmonijos traukos dėsniams. Bet dirbome daug, labai susidomėję…“

Kaip žinia, „pasaulio kompozitoriumi“ pavadinto žydų kilmės rusų, prancūzų ir amerikonų, o kaip tik todėl – „viso pasaulio“ kompozitoriaus Igorio Stravinskio jaunystės baleto „Šventasis pavasaris“ premjera Paryžiuje 1913 metais sukėlė didžiausią skandalą. Beveik nuo pirmųjų taktų salėje kilo triukšmas ir toks klegesys, kad šokėjai nebegirdėjo orkestro…

„Šventojo pavasario“ partitūra – viena sudėtingiausių visoje XX amžiaus muzikoje: labai didelis orkestras (vien pučiamųjų instrumentų apie 40), aštri, disonansinė harmonija, paini ritmika. Galima sakyti, čia vyrauja ritmo stichija, nes melodinis pradas kur kas mažiau girdimas. Sudėtingos baleto ritmikos ryškiausiu pavyzdžiu gali būti plačiai išgarsėjęs „Didysis šventasis šokis“, kur metras keičiasi beveik kiekviename takte. Pats kompozitorius pasakojo, kad, sukūręs šią muziką, ilgą laiką negalėjo jos užrašyti, nes… nežinojo kaip! Nuolatinė akcentų kaita ir sinkopės sukelia čia reikalingą stichiškumo įspūdį, didina dramatinę įtampą. Šiame monumentaliame kūrinyje ritmas atlieka tokį vaidmenį, koks iki Stravinskio naujausioje muzikoje buvo skiriamas tik revoliucingai modernėjančiai harmonijai ir melodikai.

 

„Šventojo pavasario“ partitūra padarė milžinišką poveikį XX amžiaus muzikinės kalbos raidai ir net apskritai muzikos meno suvokimui, muzikinės kultūros evoliucijai: kūrybai, atlikimui, suvokimui…

Suprantama, kad bet kuris pasaulio orkestras, imdamasis „įgarsinti“ šio kūrinio partitūrą, susiduria su dideliais techniniais sunkumais. Juozas Domarkas „Pavasario“ ėmėsi palyginti labai ankstyvą savo orkestro „pavasarį“ – vos po šešerių metų darbo su naujai formuojamu orkestru! Turint tai galvoje, rezultatas buvo stulbinamas.

Šito negalėjo nepastebėti perpildyta Filharmonijos salė. Ir žilaplaukiai, ir, žinoma, jaunimas greičiau pajuto nei suvokė, kad įvyko labai svarbus lūžis. Ne tik visų mūsų muzikinėje sąmonėje. Įvyko meninio, estetinio, kultūrinio, socialinio ir net, drįstu pasakyti, politinio išlaisvėjimo dvasinis aktas.

…Labai greitai talentingas dirigentas buvo pradėtas kviesti diriguoti geriausiems Maskvos ir Leningrado, kaimyninės Lenkijos orkestrams. Paskui jo gastrolių maršrutai nusidriekė į Čekiją, Slovakiją, Vokietiją, Čilę, Argentiną, Turkiją…

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis pastatė ir dirigavo Georgesʼo Bizet operą „Karmen“ (1985) ir du vienaveiksmius baletus – Mauriceʼo Ravelio „Dafnį ir Chloją“ bei Georgesʼo Bizet–Rodiono Ščedrino „Karmen siuitą“ (1997); Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – Stravinskio operą „Karalius Edipas“ (1997) ir Bizet „Karmen“ (1998).

Neabejotinai išskirtinę vietą Juozo Domarko dirigentinėje veikloje užima šiuolaikinė muzika, ypač Lietuvos kompozitorių kūryba. Jis yra atlikęs kone visus lietuviškus simfoninius kūrinius. Tai fenomenalus faktas Europos nacionalinių orkestrų istorijoje.

Greta nepaprastai intensyvios koncertinės veiklos Juozas Domarkas visuomet randa laiko jaunajai muzikų kartai. Nuo 1968 metų jis dėsto dirigavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, čia jo iniciatyva 1972 metais buvo įsteigta Mušamųjų instrumentų klasė; 1972–1991 metais vadovavo studentų simfoniniam orkestrui, kuris tapo pagrindine Lietuvos orkestrų muzikantų kalve. Pagaliau 1995 metais Domarko pastangomis buvo įsteigta Dirigavimo katedra, kurios vedėju ir tapo Maestro. Domarkas pelnė tarptautinį pripažinimą ir kaip aukščiausio lygio dirigavimo pedagogas. Pas jį dirigavimo mokytis atvyksta studentai iš Europos šalių. Tarp jo išugdytų dirigentų – prestižinio Grzegorzo Fitelbergo tarptautinio dirigentų konkurso I premijos ir aukso medalio laimėtojas Modestas Pitrėnas, laureatas Dainius Pavilionis, talentingi jaunosios kartos dirigentai Modestas Barkauskas, Juozas Mantas Jauniškis ir kt. Domarkas ne kartą buvo kviečiamas dalyvauti tarptautinių konkursų žiuri nariu…

…Kai Lietuvoje pradeda savo aromatus skleisti ruduo, žmonės iš visos Lietuvos dabar važiuoja į Plungę, kurios apylinkėse kadai gimė Juozas Domarkas. Ten jau dešimti metai vyksta didingas Mykolo Oginskio tarptautinis muzikos festivalis, kurio meno vadovas ir yra mūsų dirigavimo Maestro. Kartą jį paklausiau, ar, pridėjęs ranką prie širdies, gali šiandien pasakyti, jog nesigaili nepasilikęs Leningrade, kur jam, dar studentui, buvo siūlomas dirigento postas vietos filharmonijoje, iš kurios kaipmat būtų atsivėrę keliai į užsienius. Juk drąsiai galima teigti, kad savo asmeninę, labai galimą pasaulinę karjerą jis paaukojo Europos provincijos orkestrui. Maestro atsakė: „Galbūt… Bet aš pasiryžau. Aš parvažiavau namo”.

Iš pokalbių…

Aš nesukūriau kokio nors specialaus metodo ar metodikos. Tik didžiuojuosi ir, kur galiu, giriuosi, kad likimas laiku mane suvedė su dviem puikiais aukščiausio lygio pedagogais – Ilja Musinu ir Igoriu Markevitchiumi. Man nebuvo vis tiek, apie ką jie kalba. Manau, kad nesąmoningai, tai yra intuityviai, aš sugebėjau analitiškai atsirinkti svarbiausias man tiesas. Žinoma, tuomet nemaniau, kad pačiam kada nors teks dėstyti, mokyti orkestrą ir vadovauti jam. Bet man pavyko išlaikyti atmintyje iš šių pedagogų gautą informaciją, visą jų mokymo medžiagą. Ir paskui, kai aš jau pradėjau dirbti praktinį darbą su orkestru, kai pradėjau diriguoti įvairiems kitų šalių simfoniniams orkestrams, tada ir pradėjo klostytis ta mano „metodika“. O kai aš ir pats pradėjau dėstyti dirigavimą, tai visos mano išeitos mokyklos tik dar labiau susiliejo viena kitą papildydamos ir kartu praturtindamos mano akiratį.

Manau, kad man tikrai pasisekė, jog nuo pat pradžių stojau ne prie, pavyzdžiui, Leningrado filharmonijos orkestro dirigento pulto. Bepiga atsistoti prieš gerą orkestrą ir pademonst­ruoti, koks tu esi „nepakartojamas“. Aukštos klasės orkestro daug nepamokysi. O štai Vilniuje privalėjau parodyti, ko išmokau ir ką sugebu. Kita vertus, čia, su mūsų orkestru, ir man pačiam reikėjo augti, bręsti ir kartu brandinti kolektyvą. O tai reiškė – pabandyti įgyvendinti savo, jauno, ryžtingo ir šviesių svajonių kupino muziko, viziją.

Kita vertus, aš labai greitai pradėjau diriguoti kitiems, stip­resniems orkestrams: Maskvos, Leningrado, Varšuvos, Prahos, Bratislavos… Šių ir kitų miestų filharmonijose būdavau išties dažnai.

Dirigentų, kuriuos gerbiau, gerbiu ir iš kurių mokiausi, priskaičiuoti galiu nemažai. Mokiausi iš jų dirigavimo, iš jų įrašų. Pirmiausia norėčiau išskirti vokiečių klasikus: Otto Klempererį, Bruno Walterį ir Wilhelmą Furtvänglerį. Beje, pastarasis turėjo labai prastas dirigentui rankas. Gyvų jų nesu matęs, tik filmuotą medžiagą. Bet jų dirigavimas ir kūrinių interpretacijos man paliko didelį įspūdį. Iš karto matyti, kaip jų klauso orkestrai. Bet taip pat iš karto aišku, kad jie nenužengė iš dangaus kaip kokie Olimpo dievai, bet nuveikė didžiulį darbą repeticijose. Tie klasikiniai dirigentai buvo kur kas didesni intelektualai nei daugelis dabartinių…

… Kai dirigentas įžengia į sceną, kai viskas jau padaryta, surepetuota ir jokių pamokslų anei sąmojų pasakoti muzikantams nebereikia, kai jis pats turi tapti artistu, tada dirigentas turi pereiti į kitą substanciją, kitą būseną. Dabar jis jau nebe viską žinantis pedagogas. Dabar jis tiesiog privalo parodyti savojo „statinio kupolą“. Tai reiškia, kad dabar scenoje suskamba žodžiais sunkiai nusakomi dalykai: „dieviškasis pradas“, „fantazijos skrydis“, kai dirigentas turi vesti publiką į dausas, aukštyn… Štai čia ir paaiškėja, ar turi visam tam Dievo dovaną, ar ne. Nes dabar jau vien repeticijose įdėto darbo, tai yra amato kriterijaus, nebeužtenka.

Iš repeticijų…

2009 metų vasario 25­-oji.

Aleksandro Skriabino „Dieviškoji poema“.

Vos pradėjus groti, prasideda: stop, – tvarkoma pūti-kų dinamika; stop, – pastaba styginiams; stop, – nevėluoti „ponai smuikai!“; stop, – variniai pučiamieji netiksliai groja sinkopę, todėl – prašom – atskirai, dar kartą, dar… stop, – styginiai privalo ryškiau griežti temą, o ne „pasažiukus“ aplink ją; stop, – „šaunūs vyrai esat, tik visa ketvirtine vėluojat“, – tai replika variniams… Nuo 77 takto viskas užstringa. Neapsikentęs pastabą kolegoms dėl tempo pasako trombonų koncertmeisteris. Praėjus pusvalandžiui, pirma dirigento „humoro dozė“ muzikantams. Reikia atsipalaiduoti ir eiti pirmyn. Orkestrantai užsirašinėja maestro „auksines frazes“ (jų sukaupta gal kelioms knygoms…). Paskui vienu ypu įveikiama pirmoji simfonijos kulminacija. Ir tuoj pat iš naujo įtvirtinama.

Juozas Domarkas kartais trumpam susimąsto, žvelgdamas į partitūrą, kurią žino seniai ir moka atmintinai. Prieš dvidešimt penkerius metus „Dieviškąją poemą“ dirigavo Jevgenijaus Mravinskio orkestrui. Dabar diriguoja daugiausia vien dešine. Per pirmą repeticijos valandą pastabų išvengia tik mušamųjų ir medinių pučiamųjų atlikėjai. Bet per pusant­ros valandos simfonijos pirmoji dalis taip ir lieka neįveikta.

Pertraukos metu orkestrantai lyg niekur nieko pasibeldžia į kabineto duris, užeina pasikalbėti apie savo reikalus. Visi išklausomi, su visais pasišnekama. Tai kam ta pertrauka? Atokvėpiui ar darbo tęsiniui, tik dabar jau nebe dirigento, o patarėjo, vyresniojo draugo, kone tėvo vaidmeny?

Po pertraukos dirbama toliau. Staiga suvokiu, jog visos repeticijos metu Juozas Domarkas visiškai nieko nepasakoja apie Skriabino muzikos „turinį“: girdi, štai šis epizodas „byloja apie…“. Apsiriboja vien muzikiniais būdvardžiais: legato, dolce, piano… Tik baigiant kartoti antrąją dalį dirigentas pagaliau ima vartoti malonybinius žodelius.

Vasario 26­-oji.

Repetuojamas finalas. Dar kartą suvienodinami visų instrumentinių grupių tempai. Maestro padainuoja frazę, kurią styginiai turi atlikti labai tiksliai ritmiškai. Netrukus visus apima gera darbinga nuotaika. Repeticija vyksta entuziastingai, efektyviau nei vakar. Justi, kad muzikantai padirbėjo namie. Orkestras skamba lanksčiau, gaiviau, sodriau. Dabar Juozas Domarkas dažniau diriguoja be lazdelės. Pakeliui dar patikslina atskiras tempo ir dinamikos korekcijas – kupiūras. Muzikantai pieštukais pasižymi savo natose įvairius niuansus, kylančius begrojant ir nurodomus dirigento. Pagrojus pačią pabaigą, staiga šokama į simfonijos pradžią, – mat ten skamba analogiška muzika. Bet dabar ji įgijusi kitokią prasmę…

Kita repeticija – po dviejų dienų. Viskas toliau gludinama tokiu pačiu būdu. Bet dabar orkestras groja gyvybingiau.

Daug pastabų virto „kūnu“. Kol dirigentas ką nors aiškina vienai instrumentinei grupei, kiti tuo tarpu tyliai, bet aktyviai svarsto, diskutuoja, kaip atlikti vieną ar kitą epzodą, frazę, dinaminę formulę.

Vasario 29­-oji.

Generalinė repeticija. Tik dabar pagrojama visa „Dieviškoji poema“. Prieš tai buvo kančios. Bet ne pragariškos. Tai todėl, kad turime reikalą su aukščiausio lygio orkestru ir jo meno vadovu bei vyriausiuoju…

2012 metų rugsėjo 28­-oji.

Antono Brucknerio Ketvirtoji simfonija („Romantinė“).

Generalinė repeticija.

Brucknerio (ir ne tik jo) orkestrui per maža Nacionalinės filharmonijos scena. Pagalvoju, jog tik lietuviai (gal dėl karčios istorijos) yra išmokyti taip nepriešgyniaudami susispausti… Gal tremtinių vaikų genuose liko Sibiro vagonų nežmoniški ankštumai?

Simfonijos pradžia iš karto primena vieną svarbiausiųjų išskirtinių Juozo Domarko orkestro kokybės bruožų – minkštą tembrą. Ir styginių tremolo, ir valtornų signalai akivaizdžiai tai byloja. Kaip ir orkestro tutti.

Paskui girdžiu puikiai išbalansuotą dinamikos dramaturgiją, įspūdingus kilimus į kulminacijas, tokias dažnas ir įspūdingas Brucknerio simfoniniuose vandenynuose ar žemynuose. Ir pačias kulminacijas orkestras griežia didingai ir įtaigiai.

Antroji dalis išoriškai lyg ir paprasta, bet joje daug „povandeninių rifų“ reikia įveikti pūtikams, ypač valtornoms, kurių solinės replikos ir „chorai“ turi būti tikslūs ir švarūs. Tokie ir buvo.

Suvokiu, kad visose dalyse gerai subalansuota daugia­sluoksnė orkestro faktūra. Ir staiga suprantu, kodėl absoliuti dauguma žmonių nemėgsta simfoninės muzikos. Mat ši reikalauja ypač turtingo abstraktaus mąstymo!

Trečioje dalyje Bruckneris nuo pat pradžių priverčia pūtikus tiesiog siautėti! Na ir negailestingas jiems tas vargonininkas instrumentuotojas. Bet mūsiškiai atsilaiko. Suvaldo tą Brucknerio nežabotą stichiją. Nors jis pūtikus provokavo visą dalį.

Beje, po dviejų dalių orkestro profsąjunga nepareikalavo pertraukos. O tasai Bruckneris trečios dalies viduryje, lyg niekur nieko, imasi ramiai lendleriuoti. Tarsi nebūtų ką tik išprotėjusios viso orkestro kulminacijos. Bet mielas austrų lendleris trunka neilgai. Tuoj vėl padūkusiai bangos ritasi, šaukia, rėkia: atakon! Bet mūsiškiai – irgi šaunuoliai. Atrodo, jie net perima iniciatyvą ir dabar patį Brucknerį šaukia dvikovon. Ir Bruckneris pakyla! Tačiau neilgai trukęs traukiasi į užuovėją, kur ruošiasi naujam sprogimui. Ir taip visą trečiąją dalį… Betgi ji pasibaigia lygiosiomis. O tai ir yra aukščiausias orkestro ir jo dirigento rezultatas.

Ketvirtos dalies pradžioje Bruckneris signaliniais unisonais vėl mėgina „papjauti“ mūsų pūtikus. Neišdega! Tuomet Bruckneris imasi net neparuoštos kulminacijos. Orkestras majestotiškai ją priima ir kaip ant lėkštutės pateikia amo netekusiai publikai. Paskui Bruckneris vėl imasi tai čiulbėti, tai kažkur žygiuoti. Pagaliau, norėdamas viską galutinai supainioti, į finalą primėto ankstesnių dalių melodijų ir intonacijų. Bet orkestras finišą pasiekia jau visiškai užsigrūdinęs. Bruckneris apvaldytas ir pakinkytas.

Juozo Domarko judesiai santūrūs, bet dirigento įtaiga kunkuliuoja, jis valdo visą Brucknerio partitūrą. Visą! Visi štrichai ir akcentai – jo rankose. Sudėlioti tiksliai. Viskas apmąstyta, surepetuota, įgyvendinta. Pakeliui pagalvoju: vis tiek turėtų būti trūkumų! Ir tikrai! Brucknerio partitūroje jų pasitaikė. Betgi kam nepasitaiko! Tačiau pabaigoje Bruckneris ir Domarkas paduoda vienas kitam rankas. O partitūra draugiškai atsisveikina su orkestru. Lygiosios. Ir pabaigoje visų apoteozė.

2010 metų gegužės 8­-oji.

Tą dieną vyko Nacionalinio simfoninio orkestro dar vieno sezono uždarymo koncertas. Programoje, be kitų kūrinių, buvo prancūzo Albertʼo Rousselio Trečioji simfonija.

Likus trims dienoms iki koncerto, užsukau į repeticiją. Kaip tik buvo „rankiojamas“ Rousselio kūrinys. Sakau „rankiojamas“, nes kitaip to, ką pamačiau ir išgirdau, nepavadinsi. Vyko simfonijos atskirų dalių, epizodų „skaitymas“,

„lipdymas“, atskirų frazių, atskirų instrumentinių grupių repeticijos. Maestro kone visą laiką palinkęs virš partitūros. Muzikantai stengiasi, tačiau kartais atrodo, jog net nelabai susigaudo, ką groja. Vieno kito veide šmėkšteli net kreiva šypsenėlė. Prisipažinsiu, sutrikau. Pirmoji mintis buvo: kas čia per muzika? Kažkoks pabirų garsų, gergždžiančių harmonijų, laužytų melodijų kratinys. Kurių galų tokia nedarnia, beforme ir net besiele muzika Juozas Domarkas nori užbaigti sezoną? Buvo aišku nebent tai, kad „kratinys“ sunkus pagroti. Kad jame daug visomis reikšmėmis virtuoziškų vietų. Bet tas virtuoziškumas man atrodė grynai formalus.

Tačiau Juozo Domarko, atrodė, niekas netrikdo. Pamaniau, kad jis vienas težino, kas čia iš tikrųjų dedasi. Varto sau partitūros puslapius, paprašydamas pagroti dar kartą, pakartoti tą ar kitą vietą, sujungti kelis epizodus į kokią nors visumą…

Taip ir praėjo visa repeticija. Iki koncerto likus dviem dienoms! Išėjau sumišęs, gal net išsigandęs. Po galais, kas bus per koncertą?

Atėjo koncerto diena. Tai, ką išgirdau, buvo nuostabiai darnus, ne pigiai efektingas, dramaturgiškai nuoseklus, išties neoklasicistinis, kupinas harmonijos, ritmikos, dinamikos įvairovės, ryškių temų, dramatizmo, elegantiškos lyrikos ir subtilaus humoro Albertʼo Rousselio šedevras. Simfonija tapo baigiamojo koncerto kulminacija.

Po koncerto džiūgavo ir patys muzikantai. Net tie, kurių veiduose vos prieš tris dienas mačiau kreivas šypsenėles.

Kai užsukau į dirigento kambarį pasveikinti Maestro, jis, atsipalaidavęs ir pavargęs, santūriai šypsojosi ir į visus sveikinimus linkčiojo galva: „Na taip, taip. Rousselis yra Rousselis. Juk žinojau, ko imuosi ir ką darau“.

Jis tikrai žinojo, vienas ir težinojo, ko imasi ir ką daro. Jis vienas matė ir kas iš viso to išeis. Kai koncerte jis diriguos savo orkestrui.

Jis vienintelis. Juozas Domarkas.

Iš  atsiliepimų…

Petras Geniušas, pianistas:

Yra žmonių, tapusių lyderiais, ir yra žmonių, gimusių būti lyderiais. Juozas Domarkas yra gimęs lyderiauti. Visur. Jis tiesiog skleidžia tą lyderystės energiją visur, kur tik pasirodo. Ir man tai priimtina. Aš susitaikau su tuo, kad grodamas su Domarku – koncertuoju su Mokytoju. Todėl padedu į šalį visas ambicijas. Ir nors pats taip pat esu lyderis, repeticijose stengiuosi klausyti Domarko pastabų, nes jos visada patai- ko į „dešimtuką“. Jeigu mes siekiame tikro meno, Domarko reiklumas visada atveda į norimą rezultatą.

Kodėl maestro Juozas Domarkas nestovi prie kokio ryškiausio pasaulio orkestro ir to mes nematom per Europos kultūros kanalą „Mezzo“? Nors jis galėtų būti kasdien rodomas per „Mezzo“, vieną dieną stovėti Carnegie hall, kitą – Concertgebouw ir taip toliau. Aš manau, kad čia labiau mūsų valstybės, mūsų valdžios problema. Jis savo generacijoj yra tikrai stambaus masto dirigentas, meistras, ir galėtų, ir turėtų būti tarptautinėje arenoje nuolat.

Saulius Sondeckis, dirigentas, Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjas ir vadovas:

Juozas Domarkas yra atvedęs orkestrą iki labai didelių aukštumų. Jis yra aukščiausio lygio profesionalas. Aukščiausio! Domarkas turi puikią savitvardą, yra užtikrintas savimi. Kai išeina į sceną, visada jauti pasitikėjimą. Jis labai tvarkingas, labai pareigingas, labai disciplinuotas, labai punktualus. Visos šios savybės dirigentui labai reikalingos.

Ir dar viena svarbi dirigentui savybė: Domarkas nepiktas. Jis, jei prireikia, gali išplūst ir po to pasikalbėt su muzikantais visiškai vyriškai ir dar jų leksika. Bet kadangi iš jo nesklinda pyktis, muzikantai nejaučia jokio kerštingumo. O kerštingumo ir nėra, nes jis gerus muzikantus labai vertina.

Ir dar. Apie dirigentus publika dažnai sprendžia išoriškai. Apie pačią dirigavimo techniką, technikos virtuoziškumą ji ne ką supranta. Juozas yra virtuozas, tai yra jo dirigavimo technika yra virtuoziška. Todėl jis yra labai geras pedagogas. Jo studentai gerai išmokyti. Tai didelis jo privalumas.

Osvaldas Balakauskas, kompozitorius:

Aš manau, kad Juozas Domarkas sukūrė europinio lygio orkestrą, o tai reiškia – tikrai puikų orkestrą. Nežinau kūrinio, kurio šis orkestras nepajėgtų sugroti. Bet jei taip, tai kuo dar Nacionalinį simfoninį orkestrą ir jo vyriausiąjį dirigentą išmėginti? Nemanau, kad Juozo Domarko darbai yra objektyviai ir deramai įvertinti. Ir dėl to labai gaila. Tačiau pasakykit, ar yra kas jį pakeistų? Tokio šiandien aš nematau.

Ir tai tikra tiesa.

Publikuotas meno ir kultūros žurnale „Krantai“ (2014 m., nr. 4).

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!