Parodos eksponatas | Organizatorių nuotr.

Liepos pabaigoje Lietuvos dailės muziejaus Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa), atidaryta paroda „Tarpukario mada kurorte (1918–1938)“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

Pavargęs nuo gyvenimiškų rūpesčių šiuolaikinis žmogus dažnai traukia į paplūdimį, kad galėtų pasidžiaugti saule ir jūra. Tačiau kaip atskira grupė paplūdimio drabužiai atsirado visai neseniai, vos prieš 100 metų. Senovėje žmonės maudėsi nuogi, nesidrovėdami nei savo kūno, nei įdegio, nors tokių įrengtų paplūdimių, kokius žinome, nebuvo. Krikščioniškoji moralė smerkė nuogą kūną ir viską, kas kūniška. Mada maudytis Europą pasiekė gerokai vėliau. Ji atkeliavo iš Artimųjų Rytų Kryžiaus žygių laikais, ir tam įtakos turėjo turkiška pirtis. O štai, pavyzdžiui, Rusijoje žmonės maudėsi vilkėdami apatinius marškinius ir dažniau brido ne į jūrą, o į upes ar ežerus. Maudynėmis jūroje žmonės ėmė domėtis tik antrojoje XVIII a. pusėje, kuomet pradėtos rengti atskiros maudyklos narsuoliams. Gydomoji maudynių jūroje nauda atrasta tik XIX a. Maudėsi tik vyrai, tuo tarpu mamos vaikštinėdavo paplūdimiu, kvėpuodavo gydomuoju jūros oru. Be to, jos baiminosi įdegio – juk įrudusi oda buvo prastuolių požymis. Bet štai karalienės Viktorijos laikų Anglijoje prasideda judėjimas už maudynes. Antrojoje XIX a. pusėje ima plisti pirmieji maudymosi kostiumai. Tai buvo itin uždari ir gana sunkūs kombinezonus primenantys mėlynos vilnos maudymosi kostiumai su pūstais pantalonais. Juos damos vilkdavosi specialiose kabinose. Maudymosi kabinos arkliais būdavo nuvežamos į jūrą, ant seklumos. Vežėjas palikdavo kabiną vandenyje, apsivilkusi maudymosi kostiumą ir kepuraitę dama plaukiodavo, o vėliau vėl persivilkdavo, tad šių maudymosi kostiumų beveik niekas neišvysdavo.

Tik XX a. pradžioje pradėti dėvėti vilnonio trikotažo maudymosi kostiumai, dažnai puošti horizontaliais dryžiais. Šie kostiumai suartino abiejų lyčių atstovus – vyrai niekada nesimaudė atvira krūtine, tai buvo nepadoru.

Kostiumo išvaizdos pokyčius lėmė Pirmasis pasaulinis karas ir moterų emancipacija. Maudymosi kostiumai ėmė siaurėti, tapo labiau patrauklūs ir, skirtingai nuo jų pirmtakų, nepridėjo damoms papildomų kilogramų. XX a. trečiuoju dešimtmečiu pradėti rengti maudymosi kostiumų konkursai, mat maudymosi kostiumo ansamblį papildė pėdkelnės, kepuraitės ir maudymosi šlepetės. Tačiau dėl įdegusio kūno mados maudymosi kostiumų sukirpimas tapo paprastesnis. Ėmė rastis mišrūs paplūdimiai, kurių pradininku daugelis laiko Konstantinopolyje rusų emigrantų įrengtą Florijos paplūdimį.

XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Elsa Schiaparelli išgarsino į apačią platėjančias paplūdimio kelnes, o rusų emigrantės Marija Novickaja ir Sonia Delaunay buvo laikomos pačiomis prašmatniausiomis art deco stiliaus maudymosi kostiumų kūrėjomis. Net kino žvaigždės ėmė fotografuotis vilkėdamos maudymosi kostiumus! XX a. ketvirtuoju dešimtmečiu pasirodė atskiri moterų maudymosi kostiumai, dažnai siūti iš perkelio. Vėliau iš Amerikos atsirito maudymosi šortų ir bermudų mada. Po karo pirmenybė teikta maudymosi kostiumams, paryškinantiems moteriškus iškilumus, todėl imti nešioti plastikiniai kaušeliai, o septintąjį dešimtmetį pasaulį sudrebinęs hipių judėjimas leido moterims maudytis ir degintis be viršutinės maudymosi kostiumo dalies.

Parodos eksponatas | Organizatorių nuotr.

Šiandien daug mados namų pelnosi iš maudymosi kostiumų, puošia juos žiedais, grandinėlėmis ir spalvotais stikliukais. Jų prašmatnumui ir kainai nėra ribų. Ši paroda skirta ankstyvųjų retro stiliaus maudymosi kostiumų istorijai. Joje atsivers įdomus maudymosi kostiumo, be kurio neįsivaizduojama paplūdimio mada, virsmas.

Pamario galerija veikia: antradieniais–šeštadieniais  – 14.00–21.00 val.; sekmadieniais  – 14.00–19.00 val.; prieš valstybines šventes – viena valanda trumpiau. Nedirba pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis.