Nabuko Hiroi, „Traces“ | Pranešimo spaudai nuotr.

Rugpjūčio 2 d. Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje, atidaroma Japonijos ir Lietuvos šiuolaikinės tekstilės paroda „Gilios upės teka tyliai“. Visą mėnesį veiksiančioje parodoje pristatoma dešimties menininkių – penkių japonių ir penkių lietuvių – šiuolaikinė tekstilė.

Ši paroda yra tarptautinio tekstilės meno projekto, 2019 metų pavasarį prasidėjusio Japonijoje, dalis. Kioto mieste, prestižinėje tekstilės meno galerijoje „GalleryGallery“ buvo eksponuojami Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojų profesorės Laimos Oržekauskienės-Ore ir docenčių Linos Jonikės bei Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kūryba. Parodoje M. Žilinsko dailės galerijoje šią garsių Lietuvos menininkių trijulę papildys jaunosios kūrėjos Giedrė Antanavičienė ir Greta Kardi-Kardišiūtė. Japonijos tekstilei Kaune atstovauja Nobuko Hiroi (Kioto Menų universiteto profesorė), Suzumi Noda (Kioto Menų universiteto profesorė), Haruko Honma (Kinran University profesorė), Yoshiko Tanabe (Seian University profesorė) ir Megumi Kishida.

Nabuko Hiroi, „People thread. Pouch“ | Pranešimo spaudai nuotr.

Lietuvių ir japonų šiuolaikinė tekstilė – stebėtinai artimi meno pasauliai. Abiejų šalių menininkės linksta į gilius filosofiškus apmąstymus, o jų kūriniai reikalauja ramaus stebėjimo ir ilgesnio dėmesio. Menininkių darbuose esama meninio mąstymo bendrumų bei elgesio su medžiagomis paralelių. Parodoje eksponuojamose kūriniuose svarbią vietą užima Lietuvos ir Japonijos senųjų tekstilės tradicijų pažinimas ir kūrybiškas jų panaudojimas. Panašus dabarties menininkių santykis su savųjų šalių praeities kultūrinėmis ir etinėmis vertybėmis – tai pagarba istorijai ir atminčiai, prasminės nuorodos į praeities kultūras, taip pat ir senųjų audinio formavimo, dažymo technologijų naudojimas.

Šiais globalizacijos laikais pasaulį veikia panašios tendencijos. Viena jų – ryškus kompiuterinių technologijų ir fotografijos naudojimas kūryboje. Fotografija pakeičia piešimą ir eskizavimą, neretai audžiama kompiuterinėmis staklėmis. Bet susidomėjimas naujausioms technologijoms vis dėl to neišstumia menininkių gebėjimo kūriniuose perteikti savo individualybę ir savos tautos tapatybę. Parodoje atsiskleidžia dviejų tik geografiškai tolimų kultūrų vidinio artimumo aspektai.

Parodos pavadinime panaudota japonų patarlė, kurios atitikmenų galima rasti ir lietuvių folklore, įžvelgiant pagarbą tradicijoms, humanistinei etikai, malonaus žmonių elgesio normoms.

Nabuko Hiroi, „Before“ | Pranešimo spaudai nuotr.

Lietuvos ir Japonijos tekstilės meną sieja tvirti dalykiniai ir profesiniai ryšiai bei artimas šiuolaikinės tekstilės, grįstos giliomis tradicijomis, supratimas. Dar 1997 metais Japonijoje, Kioto V tarptautinėje tekstilės parodoje, jauna lietuvių menininkė Lina Jonikė buvo apdovanota „Excellence Award“. Tai buvo pirmas aukštas lietuvių šiuolaikinės tekstilės meno įvertinimas, ir jis pelnytas Japonijoje. Po to užsimezgė bendradarbiavimas su garsia Japonijos menotyrininke, tekstilės tyrinėtoja ir parodų kuratore Keiko Kawashima, atstovaujančia Kioto miesto galerijai „GalleryGallery“. Jos pastangomis Japonijoje jau yra surengta ne viena Lietuvos tekstilės menininkių paroda. Japonijos menininkai daug kartų buvo kviestiniai svečiai Kauno šiuolaikinio meno bienalėse. Kuratorė dr. Keiko Kawashima Kauno bienalėje „Tekstilė‘05“ kuravo 9 Japonijos tekstilininkų kolekciją (2005). Po kelerių metų, 2011-aisiais, Kauno bienalėje yra dalyvavusios žymiosios Japonijos menininkės Reiko Sudo ir Hiroko Watanabe.

Parodos kuratorės: dr. Rasa Žukienė (Lietuva), dr. Keiko Kawashima (Japonija).