Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. rugsėjo 1 d. 21:32
J. Vaitkaus premjera „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“: kodėl Majakovskis?

Jonas Arčikauskas, „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ | Daivos Šabasevičienės nuotr. 

Rugsėjo 20-21 dienomis Lietuvos rusų dramos teatre numatoma režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ (dailininkas Jonas Arčikauskas) pagal Vladimiro Majakovskio kūrybą premjera. Apie tai rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Du Jonai – Vaitkus ir Arčikauskas – po ilgos pertraukos vėl susitiko, statydami Majakovskį. Abu menininkai – klasikai, dirba taip, kaip teatrai sunkiai jau bepakelia. Neabejoju, kad jų kūryba yra gyvas vadovėlis, todėl buvo labai įdomu užsukti į repeticiją, o po jos užduoti klausimą:

Kodėl šiandien Majakovkis? Tai nusilenkimas rusų klasikai ar kažkas kitko? Aš pati naudoju kai kuriuos posakius, atkeliavusius iš Majakovskio kūrybos (pavyzdžiui, „kam riestainis, o kam riestainio skylė“ („Кому бублик, а кому дырка от бублика“). Bet kodėl toks pasirinkimas? Majakovskis – labai kontraversiška asmenybė. Juk pjesės taip pat nebuvo. Naudojant įvairius kūrinius, ją teko parašyti pačiam režisieriui. Kas suviliojo, renkantis šį autorių?

Jonas Vaitkus Lietuvos rusų dramos teatre | Daivos Šabasevičienės nuotr. 

Režisierius Jonas Vaitkus: Idėjos, kurios sklandė pačiame Majakovskyje, kaip asmenyje, koks jis buvo, kaip vystėsi, kaip jis pats save pradėjo matyti, kaip jį pradėjo vertinti, kaip jis pats susidūrė su savimi ir su aplinka, koks buvo jo – poeto – santykis su kitais poetais… Majakovskio tikėjimas, apaštalavimas tai revoliucijai – tarsi gera idėja, kuri jį patį ir nudėjo. Majakovskis kaktomuša susidūrė su tos idėjos vystymųsi, į ką toji idėja pavirto, į ką iškrypo, o kai iškrypo, tai atsigręžė prieš jį.

Ir visos šios idėjos, kadaise susijusios su Majakovskiu, šiandien sklando mūsuose. Tai matosi kiekviename žingsnyje: steigiasi naujos frakcijos, formuojasi įvairūs judėjimai, atsiranda naujos lytys, šeimos niekinimas… Mūsų gyvenime tiek daug visko, kad temos, susijusios su Majakovskiu kaip žmogumi – labai šiuolaikiškas laikmečio pravėrimas. Ir jeigu žmonės, žiūrėdami spektaklį to nesupras, vadinasi, jie miega, jie realiai nesupranta, kur gyvena. Jie užsikimšę ausis, užmerkę akis, nemato veidmainystės, melo, su kuriuo susiduriame kiekviename žingsnyje. Dabar nėra, į ką atsiremti. Tai nereiškia, kad aš pradėsiu liūdėti.

Susiję:

Labai norėčiau apnuoginti šią temą – kiekvieno pseudopranašo, „gero dėdės“, kuris žada mums rojų, laukia toks pats likimas – vidinis krachas, visiškas susinaikinimas. Jeigu tu dar vis viliesi, kad tave kažkas išgelbės, kad ne tu pats išsigelbėsi, ugdydamas savo etines ir moralines normas, padedant savo teisėjui, ieškant tarpusavio santarvės – esi tik mirties kultūros atstovas, esi šios kultūros rėmėjas. Jeigu esi toks, tai tada neturi perspektyvos. Tuomet pasižiūrėk, kas atsitiko su tais žmonėmis, kurie prieš šimtą metų taip elgėsi.

Jonas Arčikauskas | Daivos Šabasevičienės nuotr. 

Dailininkas Jonas Arčikauskas: Man Majakovskis, jo kūryba yra pretekstas meno kalba, forma kalbėti apie aktualiausius klausimus. Kokie tie klausimai? Meno padėties visuomenėje. Ir Majakovskis tai ryškiai ženklina. Šiuo metu aš nekalbu apie poezijos ar visuomenės idėjas, kurias jis savo kūryboje paliečia, mane domina jo paties – menininko – santykis su aplinka. Aš negyvenau jojo laike, bet jaučiu šiandienos labai stiprią ir tikslią sąšauką su Majakovskio laiku. Menininko protestas rodo jo gyvastį. Konfrontacija didėja, nes pats poetas buvo ideologiškas iki pat šaknų, iki panagių.

Šiandienės mūsų valdžios nuostatos, perfrazavus jųjų siekiamybes, iškristalizuoja viena: išnaikinti, išžudyti visus profesionalius menininkus, ir tada bus gera ir linksma, nieks nesakys, kad kažkas mūsuose blogai, ne taip. Šiandien nuosekliai formuojamas pabrėžtinai šiuolaikinio baudžiauninko tipas. Apie baudžiauninko būseną ir laikyseną aš net strofelę įtraukiau į spektaklio plakatą. Tai ne esminiai Majakovskio poeziją iliustruojantys žodžiai, bet jie labai svarbūs šiandieninės, pilietinės laikysenos prasme. Majakovskis sako: „Ponai! Sustokite! Jūs gi ne elgetos, išmaldos neišdrįsit prašyti!“ (Iš poemos „Debesis su kelnėmis“). Gal ir norėčiau apie tai kalbėti labiau lietuviškoj erdvėj, bet ir šioje irgi svarbu.

Kostiumų labai daug, iki šimto, o siuvėjai du! Pradžioje sunkiai sureagavau į tai, kad negalėsiu realizuoti to, ką buvau sumąstęs. Ir dėl finansų, ir dėl žmonių nebuvimo, – nėra, kas padaro.  Dabar einu į kompromisą ir manau, kad turėsiu ketvirtąją sumanymo dalį.

Jonas Arčikauskas, „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.  

Kostiumuose svarbios kaukės. Kaukizmas – kaip visuomenės stovis, kaip egzistencinis variantas, galimybė būti. Žmogus nežino, kas yra, ir jis to klausimo neartikuliuoja, neformuluoja. Jis net kaukės negali nešioti, nes nėra atrankos, išvien kaukizmas. Dėl to žmogus nustoja savo individualumo, nustoja savo asmens, tampa futuristiniu elementu. Juk ir šiandien niekam nesvarbu, kas buvo praeity. Svarbu „rytoj“. Tai yra viena iš nužmogėjimo intencijų. Jeigu mes nesirūpiname vakarykšte diena, o viskas tik „rytoj“, tai toks rezultatas ir yra. Šiandien aš jaučiuosi panašiai, būtent tokius aš matau šiandienos žmones, mūsų tautos piliečius. Ir dėl to liūdna.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!