Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. rugsėjo 3 d. 20:59
Užupio dramos teatras rodo spektaklius kaliniams: kokių sulaukia reakcijų?

Akimirkos iš spektaklio Vilniaus pataisų namuose. Kaliniai skaito sonetus | Užupio dramos teatro archyvo nuotr.

Užupio dramos teatras šią vasarą savo iniciatyva aplankė Alytaus ir Vilniaus įkalinimo įstaigas, kuriose rodė spektaklį „Šekspyro sonetai: tavo sielos veidrodis“. Sulaukęs stebėtinai didelio kalinių pripažinimo, teatras šią iniciatyvą tęsia toliau. Su režisiere Rita Urbinavičiūte ir aktoriais kalbamės apie tai, kokia yra teatro misija kalėjime.

Kodėl rodote būtent šį spektaklį kaliniams? Kuo Šekspyro sonetai jiems aktualūs?

Rita: Šekspyro personažai yra labai artimi tiems, kurie išgyvena vidinį konfliktą. Tie, kurie tokių patirčių neturi, šio poeto gali nesuprasti. Na, o kaliniai nuolat išgyvena konfliktą su gyvenimu ir savimi. Jie daug stipriau ir asmeniškiau, nei laisvėje esantys žmonės atpažįsta ir priima temas, kurias paliečia Šekspyro sonetai. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje šokamas lindihopas, kalbama apie neištikimybę. Ši tema ten esantiems labai gerai pažįstama.

Greta: Viename iš sonetų pasakojama ir apie apgavystę. Manau, kad yra daug kalinių, kurie yra kažką išdavę arba juos išdavė, tad ši tema taip pat labai aktuali.

Paulius: Spektaklyje yra ir scena su Hamletu, kuris klausia: „Būti ar nebūti?“ Hamletas yra tam tikroje dilemoje: nusižudyti ar nenusižudyti, gyventi gyvenimą, priimti jį tokį, koks jis yra ar jam priešintis. Ši scena taip pat stipriai paliečia kalinius. Spektaklio metu Hamletas supranta, priima ir atpažįsta tai, ką yra padaręs. Taip jis išsilaisvina iš šios dilemos ir prieina prie apsivalymo.

Laurynas: Visi sonetai pasakoja apie stiprius išgyvenimus, o kaliniai jų turi tikrai daug.

Akimirkos iš spektaklio Vilniaus pataisų namuose. Lindihopas | Užupio dramos teatro archyvo nuotr.

Tai Šekspyro kūryba gali būti suprantama ir įdomi įkalintiems asmenims?

Indrė: Žinoma. Mes sulaužome strereotipus, kad kaliniai nieko nesupranta apie klasiką, kad Šekspyro kūryba įkandama tik intelektualiems žmonėms, o kitiems ji neįdomi.

Kaliniai – tai publika, kuri viską priima kaip gyva žaizda. Jiems nesvarbūs garsūs režisierių vardai, nes gal apie teatrą iš viso nieko nežino. Jie nežiūrės spektaklio, jeigu tai nepalies asmeniškai, nes šie žmonės neturi jokių kompleksų atsistoti ir išeiti vidury veiksmo. Tad jeigu jie žiūri, įsitraukia į spektaklio metu skaitomus sonetus, vadinasi tai nėra apsimestinis žiūrėjimas, bet tikri išgyvenimai. Į kalėjimą ateiname su tikru teatru į tikrą gyvenimą.

Spektaklio metu kaliniai skaito Šekspyro sonetus. Kaip jiems sekasi tai daryti?

Rita: Dar prieš spektaklio pradžią tiems, kurie sutinka, pasiūlome vieną sonetą perskaityti spektaklio metu. Tuomet duodame laiko pasiruošti. Žinoma, dažnai kaliniai bijo kalbėti prieš publiką, turi kompleksų, žemą savivertę. Bet mums pavyksta įtikinti keletą jų skaityti prieš žiūrovus. Manau, kad tai nemažas pasiekimas.

Ypač man įstrigo vaikinas, kuris iš pradžių visai nenorėjo skaityti, o vėliau įsidrąsino ir perskaitė sonetą. Niekas to nesitikėjo. Reikėjo matyti, kaip jis atrodė po spektaklio. Jis įveikė savo baimę ir jautėsi atgavęs savivertę.

Paulius: Tuos kalinius, kurie skaitė sonetus, visa publika labai palaikė. Kai vienas iš jų perskaitydavo, nuaidėdavo plojimų banga. O galėjo būti ir priešingai. Nudžiugino tai, kad žiūrovai kalėjime neužgauliojo to, kuris skaitė, atvirkščiai, labai palaikė.

Greta: Jie labai atsakingai pasižiūrėjo į mūsų užduotis. Po spektaklio klausiau tų, kurie skaitė: „Koks jausmas dabar?“ Jie visi teigė, kad buvo nedrąsu ir neįprasta, bet perskaičius sonetą užplūdo labai geras jausmas, todėl jaučiasi pakylėti ir įveikę patys save.

Akimirkos iš spektaklio Vilniaus pataisų namuose. | Užupio dramos teatro archyvo nuotr.

Akimirkos iš spektaklio Vilniaus pataisų namuose. Aplodismentai | Užupio dramos teatro archyvo nuotr.

Kaip apskritai jaučiatės, būdami kalėjime?

Paulius: Kaliniai mus priima ir palaiko. Jie labai iniciatyvūs, pavyzdžiui, kai statėme dekoracijas, siūlė savo pagalbą. Jeigu kažko nėra, jie tuojau pat viską suorganizuoja. Kaliniai labai įsitraukia į spektaklį, yra dėmesingi. Jam pasibaigus sulaukiame gausių plojimų. Manau, kad susitikimas su mumis jiems yra svarbus, nes retai kas pas juos ateina atviromis širdimis ir taip neformaliai bei nuoširdžiai kaip mes.

Rita: Kaliniams buvo labai svarbu tai, kad mes nežinojome jų nusikaltimų. Mes priėmėme juos tokius, kokie jie yra, ir nesigilinome į jų istoriją.

Ką teatras apskritai gali suteikti kaliniams?

Rita: Mes dovanojame jiems minutę, o gal tik akimirką, kuri galbūt kažkurį žmogų truputį išlaisvina ir suteikia progą pagalvoti apie save kitaip. Akimirką, kuri gali ką nors pakeisti, suteikti žmogui vilties iš naujo atrasti savo tikrąją tapatybę. Įkalintas asmuo turi atrasti save iš naujo, ir čia aš matau teatro misiją.  Teatras gali žmogų atrakinti, kad šis save įvertintų kitu žvilgsniu.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!