Atkurta „Nykštuko“ sienų tapyba parodoje „Menas interjerui 2019: Vilniaus legendos“. Viduryje – viena iš kūrinio autorių Birutė Žilytė, dešinėje – Daiva Šabasevičienė | D. Šabasevičienės nuotr.

Abu menininkai Lietuvoje pripažinti, žinomi ir platesnei auditorijai, tačiau abu yra kampininkai. Ir Birutės Žilytės darbai, sukurti kartu su Algirdu Steponavičiumi, ir Žilvino Kempino kūriniai valstybei rūpi tik teoriniame lygyje, o praktika skelbia kitką.

Valkininkų buvusios vaikų sanatorijos ir Vilniaus kavinės „Nykštukas“ sienų tapyba su garbaus amžiaus dailininkės pagalba Audriaus Klimo prikelta antram gyvenimui. Savaitgalį LITEXPO rūmuose parodoje „Menas interjerui 2019: Vilniaus legendos“ lankytojai turėjo išskirtinę galimybę pamatyti švytintį „Nykštuką“. „Vilniaus galerijos“ pastangomis „Nykštukas“ gimė antrą kartą. Vos tik įžengus į didelę erdvę ir antrame aukšte išvydus spindintį kūrinį, tapo aišku, kad jis privalo būti rodomas kokiame nors Vilniaus interjere. Smagu, kad kažkada Valkininkų perkėlimą svarstė Vilniaus teatras „Lėlė“, bet dėl skliautuoto interjero fiziškai neturėjo kaip ir kur atgimusio kūrinio patalpinti. Dabar šis darbas puošia MO kavinę. O koks bus „Nykštuko“ likimas? Galėtų grįžti į savo seną vietą, bet kažin ar dabartinio restorano savininkai tuo pasirūpins.

Atkurta „Nykštuko“ sienų tapyba parodoje „Menas interjerui 2019: Vilniaus legendos“ | LITEXPO nuotr.

Šiltas, spalvingas, vasara ir įvairiomis pasakomis spinduliuojantis kūrinys labai įdomiai suskambo, sulyginus jį su kitoje Vilniaus vietoje rodomais jaunesniajai kartai priklausančio, tačiau Žilytės amžininko Žilvino Kempino darbais. Šiuo metu dailininkas gyvena ir kuria Niujorke. Nacionalinėje dailės galerijoje „Gaidos“ festivalio programoje taip pat šį savaitgalį buvo galima išvysti Žilvino Kempino ir Justės Janulytės bendros kūrybos audiovizualinius kūrinius „Skycity“ ir „Waves“.

Akivaizdu, kad kitokie dangūs suformuoja visiškai kitokius žmonių mentalitetus. Jų iškrovos, meno apraiškos visiškai skirtingos. Tai, kas šildo lietuvišką padangę, niekaip nerastų atitikmens Amerikoje. Žilytė kviečia pasinerti į pasakos gylį, o Kempinas mus kelia aukštyn arba lūžtančiais dangoraižių kampais paskui save traukia žemyn. Jokių skrupulų, jokio žemiško gyvenimo. Vieno savaitgalio dvi skirtingos patirtys, dalyvaujant gyviems menininkams, Vilnių paverčia meno sostine.

Prisimenant Kempino darbus, eksponuojamus visame pasaulyje ir žinant, kad Lietuvoje kol kas nė viena valstybinė institucija nėra įsigijusi jo kūrinių (išskyrus privačius kolekcionierius), imi suprasti, kodėl tas dangus toks skirtingas. Subjektyvi menininkų patirtis keičia ne tik suvokėjų jausmus, bet būsenas. Šalia „Nykštuko“ žmonės švytėjo, šypsojosi, Kempino baltame kube, kuriame vyko „Skycity“ ir „Waves“ pristatymas, kilo kartu su meditatyvių garsovaizdžių bangomis.

Žilvino Kempino darbai festivalio „Gaida“ programoje Nacionalinėje dailės galerijoje | D. Šabasevičienės nuotr.

Žilvino Kempino darbai festivalio „Gaida“ programoje Nacionalinėje dailės galerijoje | D. Šabasevičienės nuotr.

Žilvino Kempino darbai festivalio „Gaida“ programoje Nacionalinėje dailės galerijoje | D. Šabasevičienės nuotr.

Žilvino Kempino darbai festivalio „Gaida“ programoje Nacionalinėje dailės galerijoje | D. Šabasevičienės nuotr.

Žilvino Kempino darbai festivalio „Gaida“ programoje Nacionalinėje dailės galerijoje | D. Šabasevičienės nuotr.