Spektaklio „Vyšnių sodas“ premjera | Lauros Vansevičienės nuotr.

Suomių režisierius Kristianas Smedsas, atvykdamas į Jaunimo teatrą dėl „Vyšnių sodo“, nusprendė pažiūrėti, koks tas sodas liko, išliko po dešimties metų.

Iš Nemenčinės plento Gvazdikų gatvės sodas vienam kartui buvo perkeltas, tiksliau, naujai surepetuotas po rekonstrukcijos atidarytame Jaunimo teatre. Režisieriui tapo svarbus ne pats perkėlimo momentas ar nostalgija praeities unikaliam spektakliui, bet noras į tą pačią Antono Čechovo situaciją pažvelgti remiantis ne tiek dramaturgija, kiek aktoriais kaip personažais, atliekančiais tam tikrus vaidmenis. Toks vietų sukeitimas, kai išbaigtas personažas per aktorių įsikūnija į veikėją, tapo įdomus, tačiau ne tiek, kiek pirmuoju atveju, kai Gvazdikų gatvės sodo namelyje ir kieme vis dėlto buvo vaidinamas tikrasis Čechovo „Vyšnių sodas“. Todėl dabar pirmieji du veiksmai, sudėti į vieną dalį, šiek tiek prailgo, nes tai buvo praeities nuotrupos, daugiau tyrinėjome savo prisiminimus, pasinerdami į apmąstymus apie didžiulį dailininkės Jūratės Paulėkaitės indėlį, kuriant visą šio spektaklio koncepciją. Mes tiesiog stebėjome, klausėme skaitymą, o ne dalyvavome naujo spektaklio kūrime.

Šįkart veiksmas vyko Jaunimo teatro Didžiojoje scenoje (tiesioginę transliaciją galima buvo stebėti teatro fojė ir lauke, ant teatro kasų pastato). Amfiteatro principu žiūrovai susodinti aplink vaidybinę aikštelę, Ranevskajos dvaro kambarį, galėjo iš arti patyrinėti pirmojo spektaklio autentišką rekvizitą ir prisiminti Smedso spektaklius, garsėjančius savo netradicinių erdvių atradimu, sukūrimu, įveiksminimu. (Ryškus pavyzdys – „MRVertigo“ pagal Paulio Austerio romaną, įtraukiant ne tik pastatą, bet ir žmones, istoriją.) Smedsas – spektaklių neklasikinėse teatrų erdvėse meistras. Įdomu ir tai, kad sutikdamas dirbti tradicinėse teatrų aikštelėse, jis visada sugalvoja, kaip išjudinti pačią scenos architektūrą, kokiu kampu susodinti žiūrovus, kaip apšviesti esamos erdvės vieną ar kitą kampą, kuris kartais suteikia naujų prasmių, kuriant naują spektaklio dramaturgiją. Šįkart režisierius taip pat atsivežė savo spektaklių bendrakūrėjus – šviesų dailininką Petrį Tuhkaneną ir vaizdo menininkus Lennartą Laberenzą ir Ville Hyvöneną, kurie ne tik sukūrė šviesą ir vaizdus, bet padėjo sumaniai iškabinti ekranus, sustatyti apšvietimą, – visa tai sudarė didelę scenovaizdžio dalį. Ypač tai išryškėjo antrame veikme, kai visiems išvykus po įkypai kabančiu ekranu, gilumoje sėdėjo Firsas… (Paskutinė Antono Čechovo remarka: „Scena tuščia. Girdėti, kaip užrakinamos visos durys, kaip paskui nuvažiuoja ekipažai. Tylu. Tyloje pasigirsta vienišas ir liūdnas kirvio kaukšėjimas į medį.“) Vaizdas priminė felinišką pabaigą, „Orkestro repeticijos“ situaciją: scenos gilumoje regėjome visų užmirštą smilkstantį Firsą, užkandžiaujantį sausu maistu, ir supratome, kad regime realiai iškirstą vyšnių sodą, pabaigą, kai daugiau tikrai nieko nebelieka.

Spektaklio „Vyšnių sodas“ premjera | Lauros Vansevičienės nuotr.

Tokios neteatrinio teatro sąlygos, tam tikros „žaidimo“ taisyklės leido didesnį dėmesį sukoncentruoti į vaidinančiuosius aktorius. Juozas Budraitis, suvaidinęs net du vaidmenis – Ranevskajos brolį Gajevą ir devintą dešimtį gyvenantį liokajų Firsą – pradėjęs ir pabaigęs spektaklį, šioje sąlyginio laiko amplitudėje pademonstravo didžiulę meistrystę. Aktoriaus susitelkimas, tikėjimas tuo, ką ir kaip sako, byloja ne tik apie jo nuoseklų ir išskirtinį atsidavimą kuriamiems vaidmenims, bet ir apie aktoriaus profesijos išmanymą, gilumines šio meno nuojautas. Net Gvazdikų gatvėje Budraitis tuomet nebuvo toks ryškus. Šiandien jis jau po Krepo, po beketiško prisilietimo prie pasaulio… Aktorius laisvas ir labai raiškus. Jis – geriausiai girdimas aktorius, nors taip dažnai ir nevaidina, kaip jaunieji jo kolegos. Firsas aprengdavo Gajevą, Budraitis scenoje vilkėjo Krepo paltą. Šitos pasąmoninės personažų metamorfozės sukūrė aplinkybes, leidžiančias aktorių vertinti kaip ryškiausią benefisinio vaidmens atlikėją dabartiniame „Vyšnių sode“. Ir visa tai iš spektaklio neiškrito, visa tai buvo labai organiška, nes Budraitis liko labai jautrus savo partneriams. O pasakojimą apie džiovintas vyšnias žiūrovai išgirdo pajusdami jų kvapą, paskęsdami prisiminimuose apie minkštas, sultingas, saldžias džiovintas uogas. Po „Vyšnių sodo“ tapo aišku, kad Juozui Budraičiui būtina sugrįžti į sceną. Smedsas jį jau sugrąžino.

Nežiūrint to, kad sceninio laiko buvo skirta ženkliai mažiau, ypač įdomūs pasirodė Gytis Padegimas, suvaidinęs dvarininką Simeonovą-Pisčiką Borisą Borisovičių, ir Benas Šarka – Šarlotę Ivanovną. Po šio „Vyšnių sodo“ išliko profesinė svajonė – Padegimą regėti scenoje kaip monospektaklio aktorių. Kad jis režisierius – taip pat akivaizdu, nes labai tiksliai suintonavo visas logines personažo prasmes. O jo balso amplitudė taip pat labai plati: jis ne tik prikėlė tam tikrose akustinėse duobėse grimztančias scenas, bet ir sudarė puikų duetą su greta sėdinčia Beno Šarkos Šarlote. Vienas kitą kepšteldami, vėliau netikėtai atsikeršydami, jie kūrė puikų teatrą teatre. Šarka, nors šiuo metu ir gyvena kažkokioje folkneriškoje Lietuvos teritorijoje, kiekvieną dieną savo vaizdais per facebooką skelbdamas „niekas niekur neartėja“, pasirodo, mintimis teatro nepalieka. Vien į jį galima buvo žiūrėti be paliovos, nes aktorius visą sceninį laiką mimika išreiškė savo Šarlotės santykį į kiekvieną iš personažų, į kiekvieną kalbančiojo sakinį. Tai buvo aukščiausias aktoriaus pilotažas. Benas Šarka turėtų būti nedelsiant atgabentas į Vilnių ir privalėtų dėstyti aktorinį meistriškumą.

Vytautas Anužis, Aldona Bendoriūtė, Paulas Budraitis, Dainius Gavenonis, Virginija Kelmelytė, Irina Lavrinovič, Rasa Samuolytė savo vaidmenis buvo taip pat detaliai apmąstę, tačiau jeigu plačiau reiktų analizuoti, tai turbūt rašyčiau apie jų kūrybą pirmajame „Vyšnių sode“. Šįkart buvo per daug intravertiški, per daug siekiantys būti kaip „tikrame spektaklyje“. Kai kuriose scenose gal labiau iš rėmų išsiverždavo Samuolytės Duniaša ir Paulo Budraičio Piotras Trofimovas. Apskritai, žiūrint Samuolytę, didžioji žiūrovų dauguma šypsosi, ji ypatingai užkrečianti aktorė, o P. Budraitis jau tapo daugiau „dėstytoju“, nei studentą vaidinančiu aktoriumi. Jo specifinė tartis, aišku, išskyrė vaidmenį iš kitų.

Kaip delikatesą pabaigai pasilikau Joną Vaitkų. Smedsas, taip pat naujai priartėjęs prie „Vyšnių sodo“ po dešimties metų, Vaitkų pasiliko pasigardžiavimui. Dar po pirmo spektaklio Irena Veisaitė garsiai pasakė, kad „Jonas Vaitkus – geriausias aktorius“. Šie žodžiai šiandien virto akivaizdžia tiesa. Pirmoje spektaklio dalyje režisierius jam nesuteikdamas didesnio išskirtinumo, Vaitkus savo Lopachiną iš lapų skaitė kaip griežtą pirklį, tačiau Smedsas jį pasiliko antrai daliai. Iš didžiulės filmuotos medžiagos (pirmasis spektaklis turėjo begales įvairiausių įrašų, kurie Suomijoje buvo paversti atskiru filmu), Smedsas išrinko kelias ištraukėles ir labai greitai peršoko į finalinę gana ilgą sceną, kurioje regėjome didžiulę Vaitkaus Lopachino iškrovą. Išvydamas visus ne tik iš sau priklausančios teritorijos, bet ir pasiųsdamas visus kuo toliau mišką, ir tuomet, ir dabar jis aiškiai leido suprasti, kad atėjo tikrai nauji laikai, ir dvaras negrįžtamai parduotas. Čechovo tekste viskas išrašyta labai švelniai, bet Smedsas neturi skrupulų. Jis supranta, kad naujųjų laikų žmonės tiesmuki, ir dvarai jau seniai neperkami, jie tiesiog grubiausiomis aplinkybėmis pasisavinami. Šiurpai per kūną ir tuomet, jau sutemusiame miške lakstė, šiurpo pakako ir šį kartą, nors Vaitkaus Lopachinas mums nurodinėjo tik iš vaizdo įrašo. Bet to užteko, kad pasijustume nejaukiai. Vaitkus – iš tiesų labai geras aktorius.

Matyti korifėjus vienoje erdvėje – didžiulis džiaugsmas. Vienas už kitą geresni, vienas kitam atidesni. O ką vaidinantys jautė tarpusavy – kita paslaptis. Mes, žiūrovai, jos išsiaiškinti negalėjome, tik buvo akivaizdu, kad scenoje vyksta dar vienas – slaptas gyvenimas, nes menininkai visada sudaro atskirą šeimą, kurios paslaptis težino jie vieni.

Man asmeniškai retai taip būna, bet kiekvienam aktoriui šį kartą norėjosi ploti atskirai, o dažnai ir vidury spektaklio, nes šio vakaro „Vyšnių sodas“ – tai ne tik naujas susitikimas, bet ir išsiskyrimas visiems laikams.

Spektaklio „Vyšnių sodas“ premjera | Lauros Vansevičienės nuotr.

Spektaklio „Vyšnių sodas“ premjera | Lauros Vansevičienės nuotr.

Spektaklio „Vyšnių sodas“ premjera | Lauros Vansevičienės nuotr.

Paradoksas, sukrėtęs finalą. Jeigu dramos teatre technika ir įvairios vaizdo projekcijos retai kada pratęsia sceninę dramaturgiją, padeda jai rastis, vystytis (netalentingi režisieriai tomis minutėmis tiesiog ilsisi, iliustruodami kokį nors literatūrinį motyvą), Smedso paskutiniame „Vyšnių sodo“ variante, kada finale susikryžmino neįtikėtinos energijos vaizdo įrašas, scenos gilumoje sėdintis aktorius – teatro mohikanas Juozas Budraitis, avanscenoje ir scenos gilumoje kabantys ekranai veikė labiau nei veiktų dideli veidrodžiai. Išardytos žiūrovinių kėdžių eilės sudarė labai įdomią keliasluoksnę architektūrinę konstrukciją. Už tokią intensyvią erdvių pakeitimo alchemiją buvo atsakingas Viktoras Korpušenkovas, kurį taip pat galima laikyti šio spektaklio kintančio scenovaizdžio autoriumi. Finalinė scena, kada susijungusios visos realybės tarpusavyje vienodai įtaigiai veikia, turbūt ir buvo didžiausia šio kūrinio kulminacija, po kurios žiūrovai dal ilgai spektaklį aptarinėjo, nesiskirstydami nuo teatro laukųjų durų.

Dar 2011 metų kovo mėnesį šviesaus atminimo dailininkė Jūratė Paulėkaitė privačiame pokalbyje bene tiksliausiai apibūdino Kristiano Smedso kūrybą: „Jausmas, kad laikas brangus, verčia apsiriboti tik tuo, kas atrodo būtiniausia tau ir žmonėms, ką neišvengiamai reikia atlikti gyvenime. Smedso spektakliai, visų pirma, yra nuoseklūs poelgiai, vedantys jį patį, jo aktorius, jo žiūrovą. Ir tik po to – meninė kūryba. Kokybės, „perfekto“ dalykai, savaime aišku, yra antraeiliai, gal dėl to nuvilia vis dar ieškančius įspūdingų paviršių. Bet juk tai šiandien puikiausiai daro mašinos!“