Menininkas Rimantas Sakalauskas | Arūno Baltėno nuotr.

Rimantas Sakalauskas (g. 1951 m.) – Lietuvos menininkas-skulptorius, mokytojas, kurio darbai puošia Lietuvos miestus, bažnyčias, o ypač sostinę Vilnių. „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti ištrauką iš dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės baigiamos rengti knygos „Nekenčiu sumaišties. Rimantas Sakalauskas: skulptūros, objektai, indai“, kurią Vilniaus grafikos meno centras planuoja išleisti 2020 m. kovo pabaigoje. Artėjant Adventui pristatome būsimos knygos skyrių, skirtą Rimanto Sakalausko bažnytinei dailei.

Šlovinti Viešpatį

Rimantas Sakalauskas, kaip ir jo bendrakursiai Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius bei už šią trijulę jaunesnis, o veiklumu visus kartu paėmus pranokstantis Vaidotas Žukas – menininkai, tikėję Lietuvos šiuolaikinės bažnytinės dailės atnaujinimu ir nuo pat sovietmečio pabaigos energingai dėję pagrindus šiam procesui. Visų keturių svarbiausi užsakovai bei partneriai buvo Lietuvoje po sovietmečio tylos 1989 m. vėl viešai pradėję veikti pranciškonai, su kuriais pirmasis iš dailininkų ryšius užmezgė po Žemaitiją klajojęs, ją gerai pažinęs ir su vietiniais kunigais, tarp jų pranciškonais, bendravęs Žukas[1].

Menininkas Rimantas Sakalauskas | Arūno Baltėno nuotr.

Pasak Rimanto, jo bendradarbiavimas su Katalikų Bažnyčia užsimezgė 1990 m., kai per Žuką gavo kunigo pranciškono Edmundo Atkočiūno užsakymą sukurti vandenines katalikams išnuomotoje Juodkrantės evangelikų liuteronų šventovėje ir Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, kurioje vykdavo ir katalikų mišios. Užduotis Rimui didelių galvosūkių nesukėlė: jis gerai žinojo, kaip toks indas turi atrodyti, tad nesunkiai iškalė iš granito dvi viduramžiškų formų vandenines. Todėl pirmuoju rimtu savo darbu Bažnyčiai pats autorius linkęs laikyti 1993 m., vėlgi tarpininkaujant Žukui, sukurtą tabernakulį, kurį įrengė koplyčioje, atidarytoje Vilniaus dominikonams grąžintame vienuolyne prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Koplyčia buvo skirta Pirmojoje tarybinėje ligoninėje, kuri 1990 m. buvo pervadinta į Vilniaus miesto 1-ąją klinikinę ligoninę, slaugėmis ir medicinos seserimis dirbusioms vienuolėms. Koplyčia nebeveikia, nes 2004 m. uždarius ligoninę vienuolės išsikraustė, o pastatą pradėta rekonstruoti. Pagal Vlado Urbanavičiaus projektus padarytą altorių ir suolus dominikonai perkėlė į kitas patalpas, o Rimo tabernakulis liko ištuštinto kambario sienoje kaip koks praeitin nugrimzdusių laikų reliktas.

Susimąsčius apie tabernakulio formą, Rimui teko gerokai pasukti galvą, klausinėti žinančių, kaip jis galėtų atrodyti, ieškoti provaizdžių. Į sieną montuojamą metalinį rėmą su durelėmis pagal Sakalausko projektą padarė šaltkalvis, tačiau nišą Švenčiausiajam skulptorius kalė ir šlifavo savo rankomis; sako, kad prisiminęs šį darbą ir dabar pajunta gerklėje mūro dulkių skonį. Kontrastas nišos monumentalumui ir plieno varčių tvirtumui – vidinėje durelių pusėje įstatyti elegantiški, regimai trapūs molio virvelių reljefai, kurių raštas primena japonišką bangų ornamentą. Keraminis inkliuzas suteikia tabernakuliui prabangos ir jaukumo, bet, kol jį sugalvojo, Rimui teko peržiūrėti ir permąstyti nemažai istorinių pavyzdžių.

Šv. Jokūbo dominikonų vienuolynas, tabernakulis | Kęstučio Stoškaus nuotr.

Nespėjęs atitokti po darbo dominikonams, Rimas sulaukė naujo užsakymo. Tuometinis pranciškonų vyresnysis Sigitas Jurčys – tėvas Benediktas OFM pasiūlė jam sukurti naują Vatikano II Susirinkimo reikalavimus atitinkantį altorių Vilniaus Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino (Bernardinų) bažnyčiai. Su Jurčiu Sakalauską supažindino Atkočiūnas. Pranciškonai tuo metu kaip tik atsikraustė iš Kretingos į Vilnių ir perėmė suniokotą Bernardinų bažnyčią, kurią nugyveno Rimo alma mater – LSSR valstybinis dailės institutas. Instituto valdžia bažnyčioje įrengė studentų kūrinių sandėlį, kurį maždaug kartą per metus pašluodavo naujai priimti pirmakursiai, o sandėlio raktus turėję darbuotojai po truputį nešėsi į namus atskirus šventovės dekoro elementus – medinių altorių puošmenas, angeliukų statulėles. Šiek tiek pravalytoje ir mišioms pritaikytoje šventovėje Rimas iš plytų sudėjo laikiną aukos stalą. Kažką panašaus vėliau pastatė pranciškonams konventualams Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Trakų gatvėje. „Pranciškonų vyresnysis tėvas Marekas mane susirado, – pasakoja skulptorius, – ir sako: ir mums tokio altoriaus reikia, mes irgi autentiškų plytų turim.“ Pasak Rimo, Pranciškonų konventualų bažnyčios altorius iš tiesų yra didžiulė M raidė – Marijos monograma, nes tai yra pirmoji Mergelei Marijai dedikuota Lietuvos šventovė, be to, ją garsino ir garsina stebuklus daranti nėščios Mergelės – Baltosios Dievo Motinos statula. Altorių pranciškonams konventualams skulptorius darė kaip laikiną, tačiau užsakovai bent kol kas neketina jo ardyti.

Bernardinų bažnyčios altorius | Kęstučio Stoškaus nuotr.

Laikiną sprendimą Bernardinams Rimas rado labai lengvai, nes žinojo, kad jis laikinas, tačiau stacionarus altorius pareikalavo daug energijos, įtampos ir ketverių sunkaus darbo metų. Prisimindamas šį periodą dailininkas kaskart iš naujo išgyvena ilgų ir skausmingų kūrybinių kančių patirtį. „Pusę metų ieškojau tinkamo sprendimo, o jis vis neateidavo, – yra ne kartą pasakojęs įvairiems žmonėms, tarp kitų ir žurnalistui Gediminui Kajėnui. – Turėjau padaręs pilną batų dėžę mažyčių altoriaus eskizų, bet niekas man netiko. Rodos, visi neblogi, bet kai pagalvodavau, kaip atrodys po dešimties, dvidešimties metų, kaipmat abejonė persmelkdavo. Labai kamavausi.“[2]

Sprendimas tarsi nusileido iš dangaus. Vieną vasaros dieną sėdėdamas ant Vilnelės kranto, skulptorius pakėlė sunkių minčių nusvarintą galvą į Bernardinų varpinės bokštą ir patyrė nušvitimą. Staiga tapo aišku: štai jis, altorius – aštuonkampės varpinės viršutinė dalis. Taip nutinka. Ypač ilgai mąstant apie kokią nors sunkią užduotį. O Rimo atveju dar buvo ir ne vienas bažnytinio meno albumas, ir pažintinė kelionė į Lenkiją su Bernardinų bažnyčios restauravimo darbų vykdytoju Petru Kanevičiumi. Keliautojai apsistodavo pas lenkų pranciškonus, iš arti matė vis naujus plytų gotikos šedevrus, tad įspūdžiai kaupėsi nejučiomis. Tačiau Rimas savo nušvitimą linkęs sieti ne vien su logiškai paaiškinamais psichikos procesais – jam tai kur kas daugiau. „Nulipdžiau eskizą pagal varpinę, parodžiau tėvui Benediktui – prisimena jis. – Tas pažiūrėjo ir sako: „Na va, o tu netikėjai.“ Tik vėliau suvokiau, kad prie Vilnelės sėdėjau susigraužęs birželio 13 d. – per Šv. Antaną. Didysis pranciškonas manęs, matyt, pasigailėjo ir parodė, ką turiu daryti.“

Bažnyčios architektūros motyvą atkartojančio statinio vizija tebuvo sumanymo užuomazga. Patyręs apreiškimą, skulptorius sėdo prie darbo su architektu Rimantu Toleikiu. Krūvos skaičiavimų, kruopštūs brėžiniai. Bernardinų altorius – didžiulis statinys, be viršuje matomo aukos stalo, apimantis ir kriptą po presbiterijos grindimis. Šventovės viršuje matyti mažesnioji konstrukcijos dalis. Didesnioji paslėpta nuo maldininkų ir lankytojų žvilgsnio, tačiau ji ne mažiau sudėtinga ir puošni nei viršutinė. Skulptoriui su pagalbininkais teko išminkyti keturias tonas molio, rankomis suformuoti ir išdegti kelių rūšių plytas, o kai reikiamas plytų kiekis jau buvo paruoštas, atidžiai ir kruopščiai sumūryti iš jų įmantrios skulptūrinės formos konstrukciją. Anaiptol ne viskas klojosi sklandžiai. Rimas galėtų pasakoti ir pasakoti apie technines kliūtis, sprendimus, kurių teko ieškoti ir jam, ir kitiems komandos nariams, kad sunkumai būtų įveikti. Todėl jam malonu skaityti šiandienines šio kūrinio interpretacijas, kuriose nėra net menkiausios užuominos apie prakaitą, kurį teko išlieti altoriaus autoriui ir statytojams. Vadinasi, kūrinys, daro išvadą Rimas, atrodo lyg atsiradęs lengvai, be ypatingų pastangų. Jis priima tai kaip komplimentą. Tik kai, pavyzdžiui, dailės ir Bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė savo „Pasivaikščiojimuose po krikščioniškąjį Vilnių“ rašo, kad aštuoni Bernardinų bažnyčios didžiojo altoriaus kampai simbolizuoja Dievo laiką – kairos – „aštuntąją dieną“, kuri prasidėsianti galutiniu Kristaus sugrįžimu ir Bažnyčią pakeisianti Dangiškoji Jeruzalė[3], Rimas vis dėlto pasigenda nuorodos į neįprastos formos liturginio įrenginio prototipą – Bernardinų varpinę, kitaip sakant, asmeniškai jam itin svarbias vietinio konteksto reikšmes.

Bernardinų bažnyčia, altoriaus relikvija | Kęstučio Stoškaus nuotr.

Komentuodamas Bernardinų altorių, skulptorius akcentuoja savo pastangas sugalvoti tokį aukos stalą, kuris atitiktų liturginius reikalavimus, bet kartu būtų unikalus, pritaikytas būtent šiai šventovei – išniekintai istorinei bažnyčiai, vienai gražiausių ir seniausių Vilniuje. Jis nesijaudina, ar jo kūrinys padės šiuolaikiniam žmogui pažadinti religinius jausmus, sutelks tikinčiuosius maldai ir paskatins susikaupti konkrečios religinės temos refleksijai, nes tiki, kad menas tebeturi „savo aurą“; užtenka tik surasti teisingą formą ir sąžiningai ją perkelti į tvarią medžiagą, kad kūrinys veiktų. Vaizdo ir jo materialaus įkūnijimo dermės problemą, kuri kamuoja ne vieną religinio meno paslaptį moderniais laikais bandžiusį ar bandantį įveikti menininką, jis sprendžia intuityviai. Kita vertus, Sakalausko idealas jokiu būdu nėra medžiagiškumo estetikos triumfas. Tokie garsūs šiuolaikinio religinio meno pavyzdžiai kaip Katalikų Bažnyčioje itin populiarios Marko Ivano Rupniko auksu srūvančios naiviosios stilistikos mozaikos arba prabanga ir amato meistryste tviskanti Didžioji šeicho Zajido mečetė Abu Dabyje, didelio įspūdžio jam nedaro, tokiems kūriniams, Rimo manymu, stinga paslapties ir nuolankumo.

Vertikalios ašies, sakralumo poreikį ir trauką Rimas pajuto seniai. Jis, pavyzdžiui, nemoka paaiškinti, kaip ir kodėl 1980 m. nulipdė beveik natūralaus dydžio tarsi maldoje suklupusio musulmono terakotinę figūrą, kurią pats vadino tai „Rauda“, tai „Malda“. Beje, ši skulptūra – pirmasis Sakalausko vardą išgarsinęs kūrinys, minėtas ne vienoje tų laikų parodų recenzijoje. Pats autorius, jo šeima ir seni bičiuliai skulptūrą privačiai vadina „Arabu“. Nėra abejojančių, kad suklupęs žmogus iš tiesų ir vaizduoja besimeldžiantį musulmoną, nors Rimas tvirtina tokios minties neturėjęs ir apskritai apie tai net negalvojęs. Kaip bebūtų, „Arabas“ ir dabar atrodo paslaptingas ir išraiškingas, ką ir kalbėti apie tuos laikus, kai paslaptis mene buvo laikoma nusižengimu oficialiai įteisintai vaizdavimo strategijai, kuri nepaliko vietos netikėtumui, keistumui, keliareikšmiškumui. Sunku būtų paaiškinti, kodėl „Rauda“ ar „Malda“ patekdavo į visas parodas, kurioms Rimas ją pristatydavo. Gal tik pirmą kartą Stanislovas Kuzma atrankos komisijai turėjo kažką papasakoti apie draugiškas Vidurinės Azijos sovietines respublikas ir pagarbą jų tradicijoms bei priminti apie Sovietų Sąjungos politinius interesus Artimuosiuose Rytuose. Suveikė. O paskiau jau turbūt galiojo precedento teisė ar pasyvi inercija. Rimui „Arabas“ reiškia labai daug ir jis tvirtai nenori su juo išsiskirti, nors ne vienas kolekcininkas seniai rėžia sparną apie šią skulptūrą. Pasak menininko, nulipdęs „Arabą“, kurį išdegti padėjo kurso draugas Mindaugas Navakas, jis pasijuto laisvas nuo mokyklos ir ištrūko iš sovietų valdžios reikalavimams bei poreikiams tarnaujančios kūrybos rato. Tai atnešė palengvėjimą, tegul ir neilgam. Tačiau „Arabas“ buvo pirmas tvirtas žingsnis į tą būvį, kurį Rimas atgavo po daugelio metų: tada, kai sugrįžo į Katalikų Bažnyčią.

Apie asmeninę religinę patirtį menininkas vengia kalbėti. Išsisuka nuo temos leisdamasis į pasakojimus apie vaikystę Šiauliuose, kai su močiute eidavo į Šv. Jurgio bažnyčią prie geležinkelio, kai Pirmajai komunijai ruošėsi padedamas kaimynės vienuolės. Prisipažįsta, kad giliai įsiminė Sutvirtinimo sakramentą, saugo ta proga padarytą nuotrauką. Ši tikrovė nutolo, kai išsikraustė su tėvais į Vilnių. Tačiau po to visą laiką graužė nepaaiškinamas stokos jausmas. Pasak Rimo, jis ilgai nesuvokė, kas jam darosi, nerado šios nemalonios būsenos priežasties. Grįžti į Bažnyčią apsisprendė pajutęs, kad nebegali gyventi taip, lyg nuolat ristųsi nuokalnėn.

„Apie 1987-uosius, supratęs, kad toliau nebenoriu taip gyventi, – prisimena jis, – paskambinau Vaidotui Žukui, kurį žinojau esant praktikuojantį kataliką, ir paprašiau susitikti. Jis atvyko, pasikalbėjome, o tada Vaidas nusivedė mane į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Ten du kunigai klausyklose sėdėjo: prie vienos – nė vieno žmogaus, prie kitos – eilė. Vaidotas liepė laukti eilėje. Taip aš atlikau išpažintį pas tuomet dar kunigą, vėliau vyskupą Juozą Tunaitį, kurį vėliau juokaudami vadindavome Vilniaus Arso klebonu[4]. Tai buvo mano grįžimas į Bažnyčią. Paskui, kurdamas pranciškonų altorius, išpažinties eidavau pas jėzuitus. Gavau daug dvasinės naudos iš tokių kunigų kaip Jonas Boruta, Lionginas Virbalas, Jonas Kastytis Matulionis ir kitų. Šv. Mikalojaus bažnyčioje mane vis padrąsindavo kunigas Vaclovas Aliulis, o ekstremaliais gyvenimo atvejais – pranciškonas Julius Sasnauskas. Ypač pamilau Vilniaus Aušros Vartuose lapkritį vykstančius Gailestingumo Motinos globos atlaidus. Mano altoriai atsirado ne tik kaip užsakymas, bet ir kaip tikėjimo dalis. Altorius turi atlikti funkciją pačia tiesiogine prasme. Tai stalas. Jis negali būti aukštesnis negu 100–110 cm. Tačiau man altorius kiekvieną kartą yra ir unikalus meno kūrinys. Tampu juo nėščias. Aplinkiniams pasidarau sunkiai pakenčiamas, tik namiškiai žino priežastį. Slampinėju ir galvoju. Kai prasikala vaizdas, kurį puoselėjau, kurio šaukiausi, lipdau mažą eskizą. Esu be galo dėkingas broliams pranciškonams, kurių dėka dvidešimt metų galėjau kurti altorius jų rūpesčiu tvarkomose šventovėse. Per tą laiką užaugo ir mano du jaunesnieji vaikai. Dabar su ilgesiu atsimenu šį laikotarpį, kai visą savo laiką galėjau skirti vienam dideliam darbui, o jį užbaigęs, iškart imtis kito.“

Rimas, kaip pats sako, nėra lengvas atlikėjas, tad užsakovų kantrybė ir empatija jam yra didelė vertybė. „Kai gaunu didelį užsakymą, prasideda neprognozuojami procesai, – tęsia jis. – Niekada nežinau, kiek užtruksiu, kol turėsiu galutinį kūrinio variantą. Kiekvienas darbas man – ir kančia, ir malonė. Yra menininkų, kurie padaro dešimt eskizų ir siūlo užsakovui rinktis. O aš taip nemoku – devynis arba devyniasdešimt devynis išnešioju galvoje, sudeginu juos savyje, ir tik dešimtąjį ar šimtąjį darau. Paprastai mano pasiūlytas vienintelis variantas tinka ir užsakovui. Gal todėl, kad šimtu procentų esu tikras dėl to, ką noriu padaryti, ir niekada neturiu atsarginio varianto… Bet tai joks mano nuopelnas, tiesiog tie žmonės, su kuriais tenka dirbti, patys kūrybiškai žiūri į pasaulį ir manimi pasitiki.“

2000 m. Sakalauskas iš pranciškonų gavo dar vieną didelį užsakymą – įrengti Kryžių kalno pranciškonų eremo koplyčios presbiteriją. Labai greitai, per metus, jis sukūrė altorių, tabernakulį ir lektoriumą Šventojo Rašto skaitymui. Tai buvo pirmas jo darbas šiuolaikinės architektūros šventovei. Rimo papasakota Kryžių kalno altoriaus istorija atrodo paprasta. Pasak skulptoriaus, tuometinis Lietuvos pranciškonų vyresnysis Sigitas Jurčys pasakė: „Atvažiuoja iš Vatikano šventinti koplyčios, padaryk altorių per pusantro mėnesio. Jei per tą laiką nespėsi, tuomet visai nereikia.“ Skulptorius iki šiol stebisi, kaip jis ryžosi tokiomis sąlygomis imtis darbo ir laiku viską baigė. „Ten keramika, kuri turi išdžiūt, – aiškina jis.  – Paskui ją reikia išdegti, ne visada pavyksta, kartais skyla, reikia perdaryti… Aš nusipaišiau tokį 45 dienų kalendorių – tada dar gyvenom Tilto gatvėj – ir tiesiog pagal laikrodį važinėdavau į dirbtuvę, žinodamas, ką kurią dieną privalau padaryt. Baisi įtampa, bet aš ją visai mielai prisimenu, nes kančia, kai trumpa, maloniai kenčiama.“

Kryžių kalnas, Konvento bažnyčia | Kęstučio Stoškaus nuotr.

Statyti vienuolyną prie Kryžių kalno pranciškonai nutarė paklusdami Jono Pauliaus II minčiai: jei jų broliai Italijoje globoja Vernos kalną, tai ir Kryžių kalną Lietuvoje galėtų globoti pranciškonai. Ši idėja – Rimo sukurto altoriaus kompozicijos pagrindas. Kurdamas altorių Vilniaus Bernardinų bažnyčiai, jis galvojo apie bokštą, o Kryžių kalno eremo altoriaus provaizdis – tiltas. Tiltas tarp šiaurės – Jurgaičių piliakalnio prie Šiaulių, ir pietų – Vernos kalno Toskanoje. Stiklinį altoriaus stalo viršų it tikrą tiltą iš šonų remia dvi stabilios stačiakampės terakotinės atramos, o iš apačios prilaiko standžiu lanku išlenkta medinė ažūrinė arka. Jos stambių pynių ertmes užpildo ir puošia balti paukščiai iš terakotos.

Kryžių kalno Konvento bažnyčia, altoriaus fragmentas | Kęstučio Stoškaus nuotr.

Paukščiai – su šv. Pranciškumi ir jo įkurta vienuolija siejamas simbolis. Rimo altoriuje jų skrydžio kryptis – arkos, kartu ir mensos centre įkomponuotas medalionas su Kristaus monograma IHS. Paukščių motyvą skulptorius pakartojo ir ant atramų dekoro. Vidinėse jų pusėse įkomponuoti du Eucharistiją simbolizuojantys frizai su duoną lesančiais ir iš vyno taurės geriančiais paukščiais. Du snapais besiliečiantys paukščiai vienos atramos išorėje įvaizdina Kryžių kalno ir Vernos pranciškonų ryšį; šalia pavaizduoti abiejų vienuolynų siluetai su Lietuvos ir Italijos vėliavų kontūrais. Kitos atramos išorinėje pusėje šalia Kryžių kalno eremo planą vaizduojančio kvadratuko riečiasi driežiukas. Jis čia atsirado, kad primintų epizodą, nutikusį per vienuolyno kertinio akmens padėjimo iškilmes, vykusias 1998 m. gegužės 9 dieną.

Kryžių kalno Konvento bažnyčia, altoriaus fragmentas | Kęstučio Stoškaus nuotr.

Prie palapinėje įrengto laikino altoriaus buvo padėtas stiklu uždengtas, prožektoriais apšviestas būsimo vienuolyno maketas. Per mišias nežinia iš kur išlindo gražus žalias driežas, įsitaisė ant maketą dengiančio stiklo ir nejudėdamas pratupėjo toje vietoje per visas pamaldas[5]. Broliai Rimo paklausė, ar galima šį įvykį įamžinti altoriuje. Kodėl ne? Skulptoriui mintis patiko ir jis mielai greta vienuolyno schemos nulipdė driežą.

Tabernakulio ir lektoriumo medžiaga ta pati kaip altoriaus – terakota. Jie gausiai dekoruoti: tabernakulis – vingriais keltiškais geometriniais ornamentais, lektoriumas – augaliniais raštais. Tabernakulio siluetas primena kresną akmeninį koplytstulpį, lektoriumas – puošnią bizantinę ar romaninę koloną. Abu liturginiai įrenginiai asocijuojasi su ankstyvųjų viduramžių reliktais. Ant tabernakulio stulpo pavaizduotas 1224 m. rugsėjo 14 d. įvykęs Vernos kalno stebuklas – Pranciškaus Asyžiečio stigmatizacijos scena.

Tos pačios formos ir raštai iš Kryžių kalno eremo koplyčios perkeliavo į naują pranciškonų užsakymą – altorių rekonstruotai Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios Kankinių koplyčiai, kurį Rimas įrengė 2001 m., vos baigęs darbus Kryžių kalne. Tiesa, Kretingoje skulptorius pasistengė kiek pažaboti ornamentų laviną, nes jam buvo svarbu, kad aiškiai matytųsi ant altoriaus stulpų nulipdytos pranciškonų kankinių figūros. Savitumo šiam altoriui suteikia ir mensai pritaikyta rausvo granito plokštė.

Po kelerių metų pranciškonai vėl pasikvietė Rimą į Kretingą – prireikė dar vieno altoriaus restauruotai Kankinių koplyčios kriptai, kurioje buvo iškilmingai sulaidoti XVIII a. pradžioje per karą švedų nukankintų pranciškonų palaikai. Nuvažiavęs tartis su užsakovais, skulptorius sako supratęs, kad nebegali lipdyti dar vieno didelio dirbinio iš molio. Atsitiktinai striukės kišenėje užčiuopė saują stiklinių mozaikos teserų, kuriuos buvo gavęs iš Gitenio Umbraso. Akmens mozaiką Rimas jau buvo išmėginęs kurdamas antkapius, o netikėtai kišenėje aptikti smaltos teserai įkvėpė visiškai naują altoriaus vaizdinį: aiškių formų aukos stalas, dekoruotas spalvota blizgia stiklo mozaika. Vakare nusipiešė eskizą, po pusryčių parodė jį pranciškonams ir gavo palaiminimą: „Jei manai, kad nebus per marga, daryk.“ Pasitikėjimo įkvėpė istoriniai pavyzdžiai – draugų iš Romos atsiųsti spalvoti atvirukai su Ravenos ir Romos Šv. Klemenso bažnyčių mozaikomis.

Kretingos bažnyčios kriptos altorius | Kęstučio Stoškaus nuotr.

Pranciškonų užsakymas atvedė Sakalauską pas Vilniaus Šiaurės miestelio pakraštyje esančioje parduotuvėje „Baldų rojus“ įsikūrusius italų mozaikos gamintojų įmonės „Bisazza“ atstovus. Prekybos salono pardavėja pati bandė dėlioti mozaikas, tad Rimą gerai suprato ir jam labai daug padėjo. Rimas mano buvęs nepatogus klientas: pirko stikliukus itin mažais kiekiais, niekad nežinojo, kiek kurios spalvos teserų jam reikės. Pasak jo, „nusiperku, suklijuoju, tada atvažiuoju vėl, sakau: man reikia 16 tamsiai žalių, ir dar užduodu penkis klausimus, kaip siūles trinti, kaip tą ar aną geriau daryti, o ji, tokia rami rami, kantriai išaiškina man viską ir dar pasako, kad man nebūtina pas ją nuolat lakstyti, galima ir telefonu.“ Spalvą iš dalies diktavo teserų kainos: ochros pigūs, tad jie dominuoja, o aukso ir perlamutrinių atspalvių, kurie kainuoja itin brangiai, dailininkas negalėjo sau leisti, jų tėra maži inkliuzai. Darbas buvo knibus, bet sklandus; Rimas teužtruko kelis vasaros mėnesius.

Paskutinį altorių, kurį sukūrė prieš keletą metų, 2015-aisiais, irgi pranciškonų užsakymu Bernardinų bažnyčios Šv. Mykolo koplyčiai, Rimui padėjo gaminti meistrai. Paklaustas, kodėl taip retai dirbdamas pasitelkia kitus žmones, – be pastarojo altoriaus, dar kelios išimtys: kalvio pagal Rimo projektą nukaldintas augalinių formų lektoriumas Kretingos bažnyčios Kankinių koplyčiai, Kryžių kalno eremo altoriaus medinė arka ir stiklinė mensa, – Sakalauskas niūriai pajuokauja: „Jeigu mes gyventume kokiais Cellinio laikais, kai buvo trys skulptoriai ir trys šimtai vienas už kitą geresnių meistrų, būtų nuostabu. Bet dabar padėtis yra atvirkštinė: yra trys šimtai skulptorių ir tik keli geri meistrai, kuriais irgi ne visada gali pasitikėti. Iki šiol surasdavau, kas gali įgyvendinti mano sumanytus darbus iš medžio, iš stiklo, iš metalo, bet kiekvieną kartą tai buvo tikras vargas ir nervai.“

Koks iš tiesų nelengvas rafinuotų ir neįprastų Rimo kūrinių kelias į bažnyčių erdves, primena neįgyvendintų darbų eskizai. Rimas nelinkęs vardyti šventovių, kurioms buvo suprojektavęs liturginę įrangą, bet dėl įvairių nepalankių aplinkybių jos taip ir nepadarė. Paprastai problemų kyla parapinėse bažnyčiose, kurių administratoriai negali vienašališkai priimti sprendimų, neturi teisės savarankiškai disponuoti lėšomis. Tuomet procesas stoja. Tai viena priežasčių, kodėl parapijų kunigai dažniau renkasi standartinius sprendimus, priimtinus daugumai, pamiršdami jiems patikėtos šventovės erdvės estetikos puoselėjimą, kartais aukodami net sakralumą, kurį visada padeda sukurti autentiškas grožis, bet naikina negabiai, be meilės ir talento padaryti baldai, įranga, meno kūriniai.

[1] Giedrė Jankevičiūtė, „The Myth of Samogitia in Lithuanian visual art of the 20th century“, Dailės istorijos studijos / Art history studies, t. 8: Community and utopia: artists’ colonies in Eastern Europe from fin-de-siècle to socialist period, sud. Marina Dmitrieva, Laima Laučkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017, p. 105–124.

[2] Gediminas Kajėnas, „Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą“, Vilnius: bernardinai.lt, 2013, p. 247–248.

[3] Irena Vaišvilaitė, „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“, Vilnius: Baltos lankos, 2017, p. 182.

[4] Turimas omenyje katalikų šventasis, klebonų globėjas Jeanas Marie Baptiste’as Vianney’us (1786–1859), pramintas Arso klebonu pagal mažą miestelį Enos departamente, kuriame buvo jo parapija.

[5] Brolio Mykolo Letkausko informacija, 2018 m. videomedžiaga „Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Kryžių kalno vienuolynas“ iš ciklo „Lietuvos bažnyčių istorijos“, www.youtube.com/watch?v=Uf09fBEZP-w; žiūrėta 2019 03 19.