Artur Grottger ciklas „Lituania“, „Mūšis“, 1866 | Krokuvos nacionalinis muziejus

Lapkričio 21 d., ketvirtadienį, nuo 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyks 1863–1864 m. sukilimo paminėjimui skirti renginiai, kurie įtraukti į sukilimo vadų perlaidojimo valstybinę programą: 16 val. atidaroma dailės paroda „Artur Grottger. „Lituania”. 1863-1864 metų sukilimas Lietuvoje”; 17 val. vyks mokslinė diskusija „1863-1864 m. sukilimas lietuvių, lenkų ir baltarusių istorinėje atmintyje“.

Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas Arturo Grottgerio ciklas „Lituania“ yra saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje (Muzeum Narodowe, Kraków). 1863 metais A. Grottgeris sukūrė piešinių ciklą „Polonia“, o 1864 m. vasarą, kai sukilimo likimas jau buvo aiškus, dailininkas ėmėsi iliustruoti Lietuvoje vykstančias kovas. Pasak menotyrininkės Wacławos Milewskos, „iš išlikusių ciklo eskizų ir piešinių galima spėti, kad iš pradžių dailininkas rengėsi sukurti įvykių Lietuvoje, kuriuose dalyvauja kolektyvinis veikėjas, simbolinę sintezę. Jis taip pat norėjo subjektu paversti Lietuvos miškus, buvusius kovų arena, todėl iš pradžių ciklas vadintas „Mišku“. Grottgeris ketino parodyti kovą, apsuptą lenkų būrį, sukilėlių žūtį priešų padegtoje girioje. Galų gale ciklas tapo pasakojimu, kurio centre – lietuvių girininkas ir jo šeimos likimas.

Informaciją apie partizaninį karą ir įvykius Lietuvoje Grotgeris rinko iš Vienoje leisto žurnalo „Postęp“ („Pažanga“) publikacijų. Jų pagrindu sukūrė laukinių, neįžengiamų girių ir nepereinamų pelkių, kuriose slėpėsi sukilėliai, paveikslą bei pagrindinį veikėją – Lietuvos valstietį su sermėga, perjuosta diržu, už kurio užkištas kirvukas, su medžiokliniu šautuvu rankoje.“

Janas Mateika (Jan Matejko), dailininko draugas ir pirmas ciklo „Lituania“ komentatorius, pabrėžė sugebėjimą šiame kūrinyje sujungti paprastos lietuvių šeimos gyvenimą ir tautos interesus, išvengiant politinės propagandos ir tyčinio priešo žeminimo. Jis taip pat atkreipė dėmesį į ypatingą pasakojimo toną, kuris žiūrovui nesukelia graudulio, o veikiau verčia žavėtis veikėjų kilnumu ir išdidumu, jausti jiems pagarbą. Tačiau pats Grottgeris apie baigtus „Lietuvos“ kartonus kalbėjo, kad „jie yra gal kuklus, gal meniškai nelabai vykęs, bet tikrai iš širdies gelmių išgautas lenko dvasios akordas“. Akivaizdu, kad girininko šeimos likimas kūrinių cikle įgijo ir sukilimo dalyvių lemtį apibendrinto simbolio prasmę, įtaigiai išreikšdamas lietuvių, dalyvavusių sukilime, viltis ir netektis, pasiaukojimą ir tragizmą.

Pažymėtina, kad dailininkas Arturas Grottgeris gimė 1837 m. Podolėje, dailės mokėsi Lvove, dailininko Jono Maszkowski studijoje, o vėliau studijavo tapybą Krokuvos dailės mokykloje, o 1855–1858 m. studijas tęsė Vienos dailės akademijoje. Parodoje pristatomų ciklų kūriniai buvo slaptai atspausdinti 1864–1866 m. ir išplito Lenkijoje ir Lietuvoje. Ciklo pastelių kopijos buvo labai populiarios XIX amžiuje, slapta laikytos lietuvių namuose kaip relikvijos. Ciklą „Lituania“ sudaro šie kūriniai: „Miškas. Mirtis pakibusi virš Lietuvos miškų“, „Ženklas. Kol vyras snaudžia, jauna jo žmona girdi sukilėlių signalą, kviečiantį ginti savo šalį“, „Priesaika. Jaunas vyras priima sukilimo priesaiką“, „Mūšis. Lietuviai eina į mūšį“, „Dvasia. Kai žmona ramina kūdikį, jos mintys apie vyrą kare, o jo dvasia tvyro šalia“, „Vizija“. Krokuvos nacionaliniame muziejuje saugomi originalai niekada nebuvo rodyti Lietuvoje.

Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2020 m. sausio 26 d.

17 val. vyksiančioje mokslinėje diskusijoje „1863-1864 m. sukilimas lietuvių, lenkų ir baltarusių istorinėje atmintyje“ dalyvaus Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos istorikai: dr. Dzmitry Matveichyk (Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas), prof. habil. dr. Aliaksandr Smalianchuk (Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos institutas), prof. habil. dr Stanisław Wiech (Jano Kochanovskio universitetas Kelcuose), prof. habil. dr. Leszek Zasztowt (Lenkijos mokslų akademijos Mokslo istorijos institutas), prof. habil. dr. Tamara Bairašauskaitė (Lietuvos istorijos institutas), prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis (Lietuvos istorijos institutas), dr. Darius Staliūnas (Lietuvos istorijos institutas).