Algis Griškevičius, „Tai tik apeigos“

„Prospekto galerijoje“ veikia vieno žymiausių Lietuvos menininkų – tapytojo, fotografo, objektų kūrėjo – Algio Griškevičiaus naujausių fotografijų paroda „Jų apeigos“ (veiks iki sausio 21 dienos). Kas porą metų visuomenei pristatantis vis naujus, netikėtus kūrybos atradimus, šį kartą menininkas praskleidžia ir savo kūrybos užkulisius: parodoje galima pamatyti trumpą videofilmą, kuris buvo sukurtas įgyvendinant fantastiškas fotografijos idėjas (muziką sukūrė kompozitorius Algirdas Martinaitis).

Kartu su paroda pristatyta ir nauja Algio Griškevičiaus fotografijų knyga „Scenos“, kurioje sudėtos ryškiausi darbai iš garsiųjų ciklų „Zodiako ženklai“, „Mikališkių stebuklai“, „Cirkas“, „Iš mutantų gyvenimo“, „Ritualai“, „Jų apeigos“. Knygos pratarmėje filosofas Nerijus Milerius rašė: „Algio kūryba yra akivaizdi žaidžiančio žmogaus – homo ludens – manifestacija. (…) Fotografijos užkrečia kūrybiškumu, paversdamos stebėjimo procedūrą vaizduotės ribų praplėtimo pratybomis.“

– „Jų apeigos“ – taip vadinasi naujausia jūsų fotografijos paroda „Prospekto galerijoje“. Net pavadinime užkoduotas bipoliškumas – jie ir mes. Mūsų visuomenėje vis didėja atskirtis, atotrūkis tarp skirtingų žmonių sluoksnių. Kodėl jums svarbi ta atskirtis? O gal jau laikas kalbėti apie mūsų solidarumą?

– Aš taip pat galvoju apie jungtį, o ne atskirtį. Šiose fotografijose atsispindi ironiškas mano požiūris į Juos. Iš fotografijų, manau, matosi, kad Jie gana juokingi, nors mes bandome paversti Juos baubais. Tiesiog pasitelkdamas ironiją bei sarkazmą, ir naudodamasis fotografijos medija, bandau panagrinėti mūsų santykius su kitais.

– Kas tie Jie? Tai – visi, kurie ne Mes?

– Jie – tai kiti. Daugelyje gyvenimiškų situacijų esame Mes ir tie Kiti, kurie visą laiką daro įvairiausias nesąmones. Mes tai nesąmonių nedarom, esam protingi, teisingi, o tie Kiti nesąmones daro nuolat. O gal viskas atvirkščiai, gal kaip tik Mes esame tie Kiti ir dėl to mumyse sukyla nesibaigianti priešprieša. Darosi nebeaišku, ar barbarai stovi už mūsų vartų, ar čia mes stovim prieš vartus? Mano kartai šiuo požiūriu labai pakenkė sovietų okupacijos metai, kai tautos žiedas buvo sunaikintas Sibire, o likę Lietuvoje ir nesipriešinę buvo taip pat atskirti nuo civilizacijos. Daug kas tada netgi perėmė barbarų papročius, kurių iki šiol dar sunkiai kratomės. Dėl to mūsų santykiai dabar kažkokie…

– Kapitalistiniai?

– Na ne, kapitalizmas jau daug kur visiškai kitoks, o pas mus vis dar laukinis. Suprantu, kad kitaip būti negalėjo Nepriklausomybės pradžioje (pirminėje kapitalo kaupimo stadijoje), bet praėjo 30 metų, o plėšrūnai ir toliau visur dominuoja. Šioje parodoje, beje, nėra tiesmukos visuomenės ydų kritikos, tai greičiau asociatyvūs alegoriniai vaizdiniai, artimi J. Swifto pasaulėžiūrai, tik įvilkti į XXI amžiaus formą. Skirtumas dar ir tame, kad Jų šalyje atsidūriau turėdamas fotoaparatą, kai Guliveris, atsidūręs Arklių ar Liliputų Šalyse, galėjo naudotis tik plunksna.

Algis Griškevičius, „Spiečius“

– Kada buvo padaryta pirmoji jūsų nuotrauka? Aš aptikau 2002 metų nuotrauką „Spiečius“. Panašus į Šarūno Saukos paveikslus vaizdas, nuogas, medaliais apkabinėtas vyro kūnas.

– Čia šiokia tokia replika Šarūnui. Aš fotografavau visą gyvenimą. Bet tai buvo visai kitokio pobūdžio fotografija. Nuo kūrybos pradžios fotografuodavau mane sudominusius  motyvus ir naudodavau tas fotografijas kaip eskizus tapybos darbams. Bet tų nuotraukų niekada nerodžiau ir neplanavau rodyti, kol prieš porą metų Gytis Skudžinskas su savo leidykla „NoRoutine Books“ išleido riboto tiražo knygą „TADA“ su tomis fotografijomis, o Leonidas Donskis parašė gražų įvadinį tekstą, beje, vieną iš paskutiniųjų. Tačiau tų fotografijų niekada nebandžiau eksponuoti, nors šiais laikais, kai viskas taip greit keičiasi, negali žinoti… Dabar jau eksponuojami ir tie eskizai, kurie savo laiku turėjo būt išmesti į šiukšlių dėžę.

– Gal fotografijai laikas suteikia papildomą vertę?

– Taip, pradedu tai suprasti, ypač jeigu fotografuoji konkrečias vietas – jos keičiasi ar net visai išnyksta. Su landšafto pasikeitimu keičiasi ir atmosfera. Laikmetis užmeta savo vizualinį šydą. Dabar vizualinė atmosfera kitokia nei prieš 20 ar 30 metų. O per vizualinę atmosferos prizmę  pasikeičia ir emocinė. Todėl dabar tos fotografijos įgavo naujų prasmių.

– Kai pradėjote intensyviau fotografuoti kai kurie meno kritikai sakė, kad tai jūsų eksperimentinė pertrauka. Tačiau užsikabinote ilgam.

– Viskas prasidėjo nuo piešinių. Aš nenorėjau eiti daugelio fotografų pramintu keliu ir fotografuot aplinką, dažniausiai peizažus, portretus ar gyvenimiškas situacijas. Vienu žodžiu, nenorėjau dokumentuoti realybės, nes norėjau fotografuoti savo fantazijas.

– Jūs tarsi apsukote visą procesą – fotografuodavote, kad tapytumėte, o dabar piešiate eskizus, kad fotografuotumėte?

– Taip. Paradoksas tame, kad fotografuodamas motyvą tapybai, o vėliau jau tapydamas tą siužetą paveiksle, jį apgaubdavau man reikalinga atmosfera. Taip realus motyvas įgaudavo transcendentinę, metafizinę prasmę. O fotografijose, kaip minėjau, norėjau sukurti nerealias, siurrealistines situacijas. Kuriant tokias fotografijas turi į viską žiūrėti kaip dailininkas, kurio kūrybinis procesas prasideda nuo kūrinio idėjos išgryninimo mąstant ir eskizuojant. Nuo eskizo eini prie įgyvendinimo, jeigu reikia gaminu dekoracijas, siuvame kostiumus. Šią vasarą daug fotografavau ant vandens, todėl reikėjo pasigaminti specialią, po vandeniu nardinamą platformą. Kartais būna reikalingi kranai. Na, o pats situacijos nufotografavimas tai kaip paskutinis potėpis paveiksle.

Tačiau reikia pripažinti, kad taip fotografuojant vis tiek iškyla netikėtų ir net kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, kai fotografavau Cirko „Skraiduolius“, iškėlęs personažą kranu, nenumačiau, kad jis pradės suktis aplink savo ašį. Teko prie kojos piršto rišti valą ir vienas iš draugų jį laikė įtempęs. O tokių nenumatytų situacijų fotosesijos metu būdavo gana daug ir sprendimus reikėdavo sugalvoti labai greit.

Algis Griškevičius, „Žmogus lėktuvas“

Algis Griškevičius, „Žmogus lėktuvas“

– Jūsų nuotraukos labai teatrališkos, kaip spektaklio mizanscenos. Ar turėjo įtakos tai, kad jūs dešimtmetį dirbote vyriausiuoju dailininku dekoratoriumi Jaunimo teatre?

– Taip, esminiai dalykai, bent jau fotografijoms, atėjo iš teatro. Į Jaunimo teatrą dirbti atėjau tuo pat metu kaip ir Eimuntas Nekrošius bei Dalios Tamulevičiūtės „Dešimtukas“. Labai artimai susidraugavom su Eimuntu, Remigijumi Vilkaičiu, Algiu Latėnu, Rimvydu Gaigalu (garso režisieriumi). Su Eimuntu net vienas kito vaikus krikštijom. Ta draugystė nenutrūko visą gyvenimą ir dabar man labai jo trūksta, kaip ir Raimundo Sližio, su kuriuo taip pat labai artimai draugavom. Prieš ateidamas į Jaunimo teatrą aš dirbau Operos ir baleto teatre ir gaudavau daug didesnį atlyginimą, nei pasiūlė Jaunimo teatras, tačiau jaunimiečiai turėjo neatremiamą kortą – jie man suteikė nedidelę dirbtuvėlę tapybai. Toje dirbtuvėlėje (dabartinio Teatro ir muzikos muziejaus patalpose) vykdavo labai daug gyvų diskusijų apie teatrą ir dailę. Vėliau, kai Jaunimo teatras laikinai persikėlė į dabartinio Rusų dramos teatro patalpas, gavau daug didesnę studiją, o kai teatras įsikūrė dabartinėse savo patalpose, aš jau neilgai jame tedirbau, nes gavau savo pirmąją asmeninę studiją. Tuo metu man jau vis sunkiau sekėsi suderint darbą teatre su tapyba ir pajutęs, kad jau gali pavykti išgyventi vien iš kūrybos, suplėšiau ir išmečiau darbo knygelę ir pradėjau laisvo menininko gyvenimą. Nuo to laiko aš jau 35 metus gyvenu tik iš kūrybos.

Algis Griškevičius, „Asilas“

– Norėčiau paklausinėti apie žmones jūsų nuotraukose, apie jūsų draugus. Viename sename tekste Juozas Erlickas rašė: „Įžymusis XX-XXI a. tapytojas realistas, moralistas, marinistas ir idealistas Algis Algirdas Griškevičius gydytoju pasijuto pabudęs“. O jūs šmaikščiai atsakėte, kad ketinate atidaryti gydytojo kabinetą, nes turite tokį aparatą ir pastebėjote, kad fotografuojami žmonės pradėjo sveikti. Prisimenate?

– Čia buvo kalambūras. Tuo metu norėjau sukurti fotografiją su restauruojamu žmogumi. Fotografija taip ir vadinasi „Restauracija“. Man reikėjo pagaminti sumažinto mastelio, žmogaus dydžio pastolius, lyg jie būtų skirti dideliam pastatui. Kai ant kalnelio pastačiau pastolius su žmogumi, vaizdas buvo tikrai siurrealistinis, nes buvo sunku suvokti  mastelį. Tas kalambūras sutapo ir su prasidėjusia Merkinės piramidės banga, kai daug kas ėmė kliedėti, važiuodavo ten gydytis. Tuo metu ir L. Lolišvili gydė tualetiniu popieriumi. Aš pajuokavau, kad mano pastoliai gydo daug geriau, nes turi žymiai daugiau susikirtimo taškų,  kurie veikia žmogaus kūną.

– Bet „Restauracija“ labai šiurpi.  Ten stovi iškėlęs ranką žmogus. Ir atrodo, jeigu dabar tie pastoliai nukris, tai mes vėl pamatysim kokį Leniną ar kitą vadą, kuris vėl pasiūlys Sibiro ar KGB kryptį.

– Čia ir buvo tokia idėja, nes jo povyza kaip standartinių sovietinių stovylų. Paradoksalu, kad dažnai veržiamės restauruoti tai, ko nekenčiam. Ir tai darom su tokiu entuziazmu, kad net šiurpu. Kalbu nebūtinai apie pastatus…

– Pastatai keičiasi greičiau negu žmonės…

– Su savimi kovot daug sunkiau, negu su svetimais ar aplinka. Bet čia greičiausiai ir yra civilizacijos mums iškeltas viršuždavinys – begyvenant bandyt patobulėt. Ir tai greičiausiai  nesusiję su jokia religija ar filosofija, tai gali būti mąstančio individo lemtis. Nors laukinė prigimtis vis bando mus išdurt už kiekvieno posūkio. Daug kam norėtųsi lengvo gyvenimo, bet mąstančiam žmogui tai beveik nepasiekiama. Gyvendamas nuolat lygini dabarties ir praeities reakcijas bei veiksmus, prisimeni padarytas klaidas, iš naujo išgyveni gal net anksčiau nepatirtą gėdą. Kai išgirstu ką nors sakant, kad jis dėl nieko nesigaili, nesuprantu ir bijau tokio žmogaus. Tokie dėl nieko nesigailintys beveik visada plaukioja laivais, kuriuos sukuria besikankinantys žmonės. Labai viliuosi, kad ir mano kūryba artima būtent šiems žmonėms. Todėl man nėra svarbu, kad mano parodas pamatytų daug žmonių, užteks, kad pamatys tie, kurie nusišypsos, atpažinę asociacijų grandinę, ar pajus emocinę bendrystę.

– Dar grįžkime prie nuotraukose esančių žmonių. Jūsų draugai labai drąsūs, jie demonstruoja savo netobulą kūną, kas šiandien, idealių figūrų eksponavimo laikais, yra tam tikra provokacija. Tai ne tik menininkai, bet ir gydytojai, verslininkai. Kaip jie ryžtasi?

– Dėl to, kad jie bendraminčiai ir visi turi sveiką saviironijos jausmą, jie nebijo iš savęs pasišaipyti. Tai aukščiausios prabos žmonės (pagal mano skalę). Mes sutariame, kad nėra netobulo kūno. Visi kūnai tobuli. Jeigu žiūrėtume į žmogaus kūną iš verslo pozicijų, kai reikia parduot dietas, treniruoklius, papildus ir dar masę produktų, tada taip – mes netobuli. Bet jeigu pasižiūrėtume į žmogų kaip gamtos ar dangaus kūną – jis tobulas. Aš jau nekalbu apie meninę grožio sampratą. Įrodykit ką nors, pavyzdžiui, Rubensui. Aš džiaugiuosi, kad mano fotografuojami žmonės nebijo jokių pašaipų ir pasitiki manimi, nesvarbu į kokias avantiūras juos beįtraukčiau.

Algis Griškevičius, „Undinių medžioklės sezonas“

– Pakalbėkime apie jūsų tapybą ir fotografiją. Yra panašumų, bet turbūt daugiau yra skirtumų. Tapyboje – daugiausia miestas, peizažai su urbanistiniais elementais, o fotografijoje neriate į kaimą.

– O esminis skirtumas – mano tapyboje beveik nėra žmonių.

– Aš paskaičiavau – jūsų tapyboje dešimt metų nėra nė vieno žmogaus.

– O fotografijose vien žmonės, kurie veikia kaip personažai ir veikia jie neutralioje aplinkoje. Juos supantis peizažas dažniausiai yra pasyvus ir labiau primena dekoraciją. Jeigu mano fotografijų personažai atsidurtų mieste, su visu jam būdingu vizualiniu triukšmu, informacijos perteklius trukdytų sutelkt dėmesį į esminę kūrinio idėją. Gamtoje mano personažų figūros išsigrynina. Dar vienas skirtumas – tapyboje daugiau remiuosi apmąstyta emocija, nes tapyba tiek ir vertinga, kiek sugebi paveiksle sutelkti intelektualinio ir emocinio krūvio konkrečiu vaizdiniu. Fotografijoje daugiau viskas paremta intelektualiniu žaidimu, fantazija, ironija ir sarkazmu. Kai visa tai suplaki….

Algis Griškevičius, „Restauracija“

– Kažkada esate apie tai rašęs: „Manyje ir mano darbuose nuolat vyksta karas tarp sentimentalaus romantizmo ir sarkastiško cinizmo. Kai laimi romantiškoji pusė, dažniausiai tapau, kai mane užvaldo sarkazmas ir ironija – fotografuoju“. Kova tęsiasi?

– Taip, taip, nes reikia perjungti savo organizmą ir mąstymą. Atsistoji prieš molbertą, kaip tas sportininkas prieš pasikeltą kartelę, ir turi šokti. Dabar tapyboje man norisi išsigryninti, kad liktų kuo mažiau detalių ir nuorodų, kad pradėtų veikti visa apimanti aplinka. Tai toli gražu ne visada pavyksta. O fotografijoje to nereikia. Tu atsisėdi, paišai, mąstai, sukuri mizanscenas. Daugiau veikia intelektas, nors dirbant natūroje ne visada viskas pavyksta pagal eskizą, gamta koreguoja, būna netikėtų nuslydimų. Bet man mene atsitiktinumo momentas labai svarbus . Kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kad žmonėms net nereikia visko pasakoti, dažnai užtenka užuominos. Subtilūs ir išlavinę savo meninį skonį žmonės dažnai geriau už tave patį pajaučia subtilius niuansus. Tokiu atveju, tavo kūrinys jiems tegali tapti mažu liepteliu į didelį ežerą.

Iš esmės, pastaruoju metu aš bandau nutapyt neapibrėžtas būsenas, tokias kaip melancholija, ilgesys, nostalgija, minimalizuodamas literatūrines asociacijas. Tokiu atveju, paveikslo siužetas tarnauja tik kaip priemonė tai konkrečiai būsenai atskleisti. Fotografijoje kaip tik atvirkščiai – visas siužetas paremtas literatūrinėmis asociacijomis ir vaizdinis naratyvas tarnauja tų asociacijų įtaigai.

– Jūsų visa apimančios aplinkos emocinį poveikį tapyboje sustiprina spalva. Kažkada net kalbėjome ir lyginome jūsų tapybos darbus su Larso von Triero filmu „Melancholija“. Žiūri į virpantį dangų ir jauti, kad netrukus kažkas įvyks. Bet jūsų fotografijos tik juodai baltos. Ar bandėte spalvotą?

– Bandžiau pradžioje. Net tos pačios „Restauracijos“ turėjau spalvotą versiją. Fotografija, kurioje R. Sližys žaidžia „Jūrų mūšį“ laiveliais vonioje su Mykolu, buvo spalvota. Po to supratau, kad fotografijoje dirbti su spalva labai sudėtinga. Kiekvieną spalvą turi apgalvot, ji turi būti sąmoninga ir savo vietoje. Negali būti atsitiktinės spalvos.

– Jūs mąstote kaip dailininkas.

– Taip. Tik vėliau supratau, kad mano fotografijose ne spalva yra svarbiausias veiksnys. Čia lemia istorija, siužetas, o spalva tik trukdytų, subanalintų kai kuriuos siužetus. Juodai balta fotografija išlaiko distanciją ir padeda išgryninti idėją.

– O jeigu paklausčiau, kas teikia daugiau kūrybinio džiaugsmo – tapyba ar fotografija?

– Kaip kada, kartais tapyba, kartais fotografija, o kartais ir objektai padeda užsimiršt.

Algis Griškevičius, „Tupintis“

– Puiku, pakalbėkime apie objektus. Du žinomi objektai yra viešose erdvėse – „Žiogas“ Konstitucijos prospekte ir „Minotauro pasirodymas“ Meno forto kieme. O kur kiti, iš vytelių sukurti objektai? Juos toliau kuriate?

– Vis toliau kuriu, bet gal reikės sudeginti? Jie gana dideli, užima daug vietos

– Ar negalima jų sutvarkyti, impregnuoti, kad būtų viešoje erdvėje?

– Galima, bet nenunešiu ir nepadėsiu viešoje erdvėje. Apskritai, kūrinių atsiradimas viešoje erdvėje labai komplikuotas. Neduokdie elgtis kaip kokiam T. Gutauskui, kai prasibrauni alkūnėmis ir įkiši savo darbą, kur tik gali. O kitaip reikėtų dalyvaut konkursuose, jei nori viešoje vietoje pastatyti. Vieną kartą pabandžiau ir, pamatęs kiek laiko ir pastangų tai užima, daugiau nebebandau. „Žiogas“ atsirado privačios iniciatyvos dėka ant privataus pastato. V. Martikonis pamatė mažą „Žiogo“ eskizą ir pasakė: noriu. Tas pats įvyko, kai Eimuntas Nekrošius mano studijoje pamatė „Minotaurą“. Dabar jau keletą metų studijoje stovi „Lapė, šokinėjanti per šokdynę“ ir laukia savo vietos ir šeimininko. Apskritai stengiuosi laikytis Volando patarimo Margaritai: „Niekada nieko neprašykit šio pasaulio galingųjų, patys ateis ir viską pasiūlys“. Man ši nuostata labai patinka.

– Dar sugrįžkim prie parodos „Jų apeigos“. Čia tiek daug pasakyta apie mūsų visuomenę, daug metaforų, alegorijų apie žmogaus buvimą šioje žemėje. Ar jums svarbūs socialiniai, visuomeniniai dalykai? Kartais menininkai sako: kuriu, kaip kuriasi.

– Man nesąmoninga kūryba yra vienas iš blogiausių dalykų galinčių ištikti menininką, aišku, jeigu jis profesionalas.  Dabar kažkaip tapo populiaru visiems, kas tik susigalvoja, pasiskelbt menininkais, lyg dailės disciplinos nereikalautų išsilavinimo. Aišku, tai geriau, nei jie užsimanytų pasiskelbt chirurgais ir pradėtų operuot ligonius. Tapydami, klijuodami iš gintariukų vaizdelius ar barstydami iš žemių portretus, žalos padarys mažiau, nei operuodami, bet savo diletantišku požiūriu į labai nelengvą menininko profesiją jie daro akivaizdžią žalą. Profesionalus menininkas nuo mėgėjo tuo ir skiriasi, kad profesionalas pirmiausia subrandina originalią idėją, kurią vėliau sąmoningai įgyvendina, pasitelkęs tam reikalingas išraiškos priemones ir savo meistrystę. Mėgėjas gi gali miške surast medžio šaką, kuri jam kažką primena, ir pakrapštęs peiliuku jau manosi sukūręs meną.

Ar menininkas  nagrinėja ir gilinasi  į siauresnes socialines temas, ar pasirenka universalesnes bendražmogiškas idėjas, ne taip svarbu. Svarbu, kaip įtaigiai ir nebanaliai jis tai interpretuoja. Ar atsiranda meno kūrinys?  Aš savo kūriniuose nevengiu socialinių temų, tik stengiuosi išvengt tiesmuko jų interpretavimo, bandydamas kuriamus vaizdinius įvilkti į metaforų, alegorijų ir asociacijų formą.

Algis Griškevičius, „Sarkofagas“

– Tokių temų yra ir tapyboje, nuo senų laikų, Pavyzdžiui, „Sarkofagas“, kur paveikslo centre stūkso Sporto rūmai. Ką laidojame – savo praeitį, prisiminimus? 

– Daug visko užkoduota, prisiminkime dar ir ten esančias žydų kapines. Žinodamas tuos kontekstus, bandau sukurt paveikslą, kuris kalbėtų apie visus jūsų išvardintus dalykus. Ir nukreiptų į dar kažką neapibrėžto… Kai susisluoksniuoja visos šios potekstės, dažnai ir pats negali numatyt visų galimų suvokimo interpretacijų.

– Nes kažkas gali surasti temų, asociacijų, kurios tik jam svarbios?

– Žinot, kur yra esmė? Yra daug protingesnių žmonių, kurie pamatys daugiau, negu tu parodei. Turi pripažint, kad esi ribotas, ne viską perskaitei, bet gal nukreipei tam tikrų asociacijų linkme, o daugiau išsilavinęs žmogus pagauna ir per savo asociacijų prizmę perleidžia. Tai galėtų būti vienas iš daugelio gero kūrinio receptų.

– Be abejonės, menininkas savo idėjas atskleidžia per kūrybą. Tačiau ar šiandien to pakanka? Rašytojas A. Jakučiūnas rašė, kad menininkai užsidarę savo siauruose rateliuose, diskutuoja keliomis temomis, tačiau kaip piliečiai yra visiškai neaktyvūs.

– Manau, jis iš dalies teisus. Laikmetis toks, kad užsidaręs bokšte nieko neįtikinsi, bet ir besifotografuodamas ant kiekvieno kampo, jau nelabai ką…

– Ar paroda – bokštas?

– Tam tikra prasme taip, tik tau gali atrodyti, kad čia švyturio bokštas, padedantis orientuotis laivams, o kitiems gali pasirodyt, kad čia šviečiantis uodų gaudiklis. Pati meno prigimtis lyg ir turėtų būti maištinga, griauti stereotipus, kelti naujas, gal nepatogias idėjas, bet, sakyčiau, tai daugiau jaunystės prerogatyva. Mano amžiaus menininkai jau turėtų atrast subtilesnių ir rafinuotesnių maišto formų. (Kaip nedaug žodis maištas skiriasi nuo maistas. Tik vienu paukštuku.)

– Kai užsidaro universitetas, visiems aišku, bet jeigu atidarytų parodą, kurioje matytume protesto įvaizdžius, ar ji būtų tokia paveiki?

– Ne visi moka lipti ant barikadų, negali reikalauti vienodos reakcijos. Čia reiktų jungtis kultūros žmonėms į bendrą ratą. Menininkai galėtų kultūros protestams suteikti stiprią vizualinę formą. Universitetų diplomų dalinimas buvo gražus žaidimas, bet menininkai galėtų sugalvoti aštresnių, kandesnių formų, kurios garsiai nuskambėtų. Šito daugiau iš jaunųjų menininkų tikėčiausi. Deja, šiandien maištingas idėjas dažnai nugali pragmatizmas ir, ech, tas noras lengvai ir gražiai gyventi. Bet jeigu to nori, tai neturėtum rinktis menininko kelio, nes tai vis tik – Samurajaus kelias.

– Pasaulis keičiasi. Daug pramogų, ilgas skaitymas nepopuliarus, bėgame per pavadinimus, vaizdus internete. Gal menas traukiasi į paribius? Kaip matote meno ateitį pasaulyje?

– Manau, kad subtilius ir rafinuotus meno kūrinius supranta gana siauras žmonių ratas. Niekas nepasikeitė, nes ir XIX ir XXI amžiuje aukštuoju  menu domėjosi mažiau nei penki procentai visuomenės. Niekas greičiausiai nepasikeis ir XXIII amžiuje. Tai nėra blogai, nereikia, kad visi domėtųsi, užtenka tų kelių procentų, kad jis galėtų gyvuoti. Tik apmaudu, kai bandoma intelekto ir meno kartelę nuleisti vis žemiau ir pritaikyti prie neišmanėlių lygio. Gal kaip tik verta stengtis neišmanėlius kilstelėti nors per vieną pakopą. Štai čia atsiranda ir esminė skirtis tarp šou verslo ir meno. Nors šou verslininkai labai dažnai mėgsta save vadinti menininkais, jie visada bus tik pataikautojais, ko negali sau leisti menininkai.

Algis Griškevičius, „Prieblandos zonoje“