Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. gruodžio 24 d. 01:22
D. Šabasevičienė. Eimunto Nekrošiaus institutas (IV dalis): žmogus, iš naujo atradęs teatrą

Oskaras Koršunovas | Lauros Vansevičienės nuotr.

Paradoksalu, bet šviesiausiu teatro metų reiškiniu galima laikyti neseniai pasibaigusį liūdesio pripildytą renginių ciklą „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“. Kiekvieną vakarą lydėjo išmintis ir veiksmas, kiekvienas iš jų buvo prisodrintas žmonių gyvenimų, kurie jau niekada nebus atskirti nuo to, ką teko išgyventi ir patirti kuriant kartu su prieš metus anapilin iškeliavusiu režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi.

Maloniai nustebino tie, kurie analizavo, sekė Eimunto Nekrošiaus kūrybą, gyvendami ne Lietuvoje, o sužinoję apie renginių ciklą, atvyko į Lietuvą ir turėjo galimybę sutelktai dar kartą įvertinti Nekrošiaus ir savo santykį.

Teatrologė dr. Agnieszka Wójtowicz: „Į renginių, skirtų Eimuntui Nekrošiui, ciklą atvykau kaip Varšuvos teatrinio mėnraščio „Teatras“ atstovė. Nekrošiaus teatras – ypatingas reiškinys, gilumu artimas tokiam teatrui, kurį Lenkijoje kuria Jerzy Grzegorzewskis, Jerzy Jarockis, Krystianas Lupa. Pirmiausiai su Nekrošiaus teatru susipažinau ne kaip teatrologė, bet kaip žiūrovė. Nekrošius ypatingas dėl darbo su aktoriais, jo teatras – metafizinis, ir tai mane labiausiai domina ir jaudina. Lenkijoje turime nemažai gero teatro, bet pastaruoju metu vis daugiau reportažinių spektaklių, kur nebėra metafizikos, nebėra meno. Nekrošiaus teatras – visų pirma meninis teatras pačia tikriausia šio žodžio prasme. Lenkijoje jis pastatė du nepaprastus spektaklius. Pirmasis spektaklis – „Vėlinės“. Nuomonės apie šį spektaklį Lenkijoje išsiskyrė, ir tai susiję ne tiek su politiniais, kiek su estetiniais klausimais. Kai Nekrošius pastatė „Vėlines“ Varšuvoje, Vroclave Michałas Zadara pastatė savo „Vėlines“, kurios trunka maždaug dvylika valandų. Tai yra visiškai skirtingų estetinių požiūrių spektakliai. Taip pat Nekrošius pastatė „Jungtuves“. Man šis spektaklis nepaprastai patiko, sužavėjo aktoriniai darbai, tai, kad Nekrošius kuria metafizinį teatrą, bet taip pat nepaprastai jaučia istoriją. Ir lenkai, ir lietuviai turi panašią istorinę patirtį – kalbu apie sovietmetį, komunizmą, ir ta patirtis jo spektaklyje akivaizdi. Peržiūrėjusi Nekrošiaus spektaklius Vilniuje dar kartą įsitikinau, koks sudėtingas, visaapimantis buvo Nekrošiaus teatras, ir kad jis iš tikro sukūrė aktorinį metodą. Kaip Grotowskio teatro tyrinėtoją mane sudomino tai, kad metafizinį teatrą Nekrošius kuria be žiaurumo. Taip pat akivaizdus jo teatro lietuviškumas, tačiau tai teatras, kurį gali perskaityti kitų kultūrų atstovai, teatras, kuris gali jaudinti visus.“

Agnieszka Wójtowicz (viduryje) | Lauros Vansevičienės nuotr.

Tarptautinėje konferencijoje „Eimuntas Nekrošius. Dabar“, kuri lapkričio 29 d. įvyko Nacionalinėje dailės galerijoje (organizatorius – Valstybinis jaunimo teatras) perskaityti pranešimai, skirti Eimunto Nekrošiaus kūrybai. Labai retai konferencijos tampa reikalingos ne tik konkrečios specialybės žmonėms; tarp tų retų atvejų – ir ši konferencija, apjungusi visą renginių ciklą „Paskutinieji“.

Nekrošius, mūsų amžininkas

Kaip dažnai nutinka, gyvenimo režisūra būna stipresnė už tą, kuri vyksta teatrų aikštelėse, tad visų lauktas profesorius dr. Hansas-Thiesas Lehmannas (Vokietija) dėl žmonos ir savo sveikatos problemų į Lietuvą neatvyko. Teatrologas Audronis Liuga ir Julija Reklaitė dvi dienos iki konferencijos suskubo nuvykti pas jį ir gyvai užrašyti bent kelias mintis, kurios turėjo būti perskaitytos pranešime „Nekrošius, mūsų amžininkas“. Garsus teatro žinovas, kritikas (lietuviai jį geriausiai žino kaip knygos „Posdraminis teatras“ (2006) autorių) buvo filmuojamas Miuncheno oro uoste, kur jis laukė skrydžio į Graikiją pas sunkiai sergančią žmoną. Reklaitė ir Liuga nufilmavo istoriškai labai svarbų susitikimą. Teatro pasaulyje išgarsėjęs teatro teoretikas apie Nekrošių kalbėjo glaustai ir santūriai, tačiau neslėpdamas savo atviro susižavėjimo šiuo menininku. Dėl blogos savijautos dalį pokalbio jis prabuvo užsimerkęs, bet vidinių įsitikinimų vedamas savo tekstą pažadėjo pabaigti ir atsiųsti. Gal jį kažkada galėsime skaityti atskirame konferencijai skirtame leidinyje. Sėdintieji salėje liko nuščiuvę. Taip dažnai Nekrošiaus spektakliuose likdavo nuščiuvusi liaudis, kai nesugebėdavo laiku ir teisingai įvertinti vienos ar kitos dramatinės situacijos. Tąkart atrodė, kad Nekrošiaus dvasia sugrįžo ir patvirtino giminingų sielų susitikimą.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Pastaruoju metu tiksliausias susiklosčiusios esaties įprasmintojas yra režisierius Oskaras Koršunovas, kuris paaiškina, išlygina arba atvirkščiai, dar labiau sudramatina vieną ar kitą teatrinį veiksmą. Tad tiesiai po jaudinančio vaizdo įrašo, kuriame Lehmannas rado jėgų apibrėžti Nekrošiaus fenomeną, Koršunovas turėjo ne tik visus sugrąžinti į realybę, bet ir pasitelkiant savo unikalią patirtį, perskaityti pranešimą „Teatras kaip grynas menas“. Oskaras nebūtų Oskaru, jei atvirai nepasisakytų apie jį asmeniškai žeidžiančius dalykus, tačiau remdamasis savo asmenine patirtimi ir pavyzdžiais jis labai taikliai charakterizavo Nekrošių kaip žmogų ir kaip kūrėją. (Jurgitos Jačėnaitės parengtas tekstas buvo publikuotas portale „Bernardinai.lt“).

Eimuntas Nekrošius kaip tiltas tarp draminio ir postdraminio teatro

Teatro kritikė, istorikė ir prodiuserė dr. Marina Davydova (Maskva), kalbėdama apie Nekrošių, išskleidė platų kontekstą, kuriame reikšmingiausia vieta skiriama Nekrošiaus kūrybai. Savo pranešime „Žmogus, iš naujo atradęs teatrą“, Davydova Nekrošių vadino interpretacinio ir demiurginio teatro epochos ryškiausiu atstovu.

„Režisūros tikslas yra interpretuoti literatūrą. Šiandien vis dažniau režisieriai ne interpretuoja, bet sukuria savarankišką kūrinį. Tai ne sutapimas, kad Nekrošiaus teatre ledinis šviestuvas reiškia ne mažiau, nei pagrindinis Hamleto monologas.

Moderatorius Audronis Liuga | Lauros Vansevičienės nuotr.

Moderatorius Audronis Liuga | Lauros Vansevičienės nuotr.

Moderatorius Audronis Liuga | Lauros Vansevičienės nuotr.

„Vyšnių sodas“ – tai ta erdvė, kurią tik beprotis norėtų nusipirkti arba parduoti. Nekrošiaus metaforos nustelbė naratyvą.

Nekrošius teatro realybę kuria su žmonių pagalba. Spektaklyje „Metai“ Donelaitis darė daugybę stebuklų.

Kiekvienas protagonistas turi antagonistą.

Dievas ir Mefistofelis gyvena vienu metu.

Veiksmas perauga į vidinį veiksmą.

Nekrošius – demiurgas.

Fausto noras visą pasaulį paguldyti po jo kojomis.

Nekrošius mokėjo išsaugoti tą pasaulį, kurį brangino.

Atstumas tarp bažnyčios ir Dievo nėra toks didelis, kaip tarp rojaus ir pragaro. Dievas slepiasi detalėse, jį reikia atrasti.

Demiurginiame Nekrošiaus teatre stovi žmogus.“

Susiję:

Eimuntas Nekrošius ir jo jausminių metaforų teatras Lenkijoje

Teatro ir kultūros tyrinėtojas Arturas Duda (Lenkija), kadaise gavęs mamos dovaną, parvežtą iš Lietuvos, – o tai buvo Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“ (2002), – mokėsi lietuvių kalbos tam, kad galėtų ją perskaityti. Taip literatūrinių interpretacijų tyrinėtojas „sudėtingo paprastumo teatrą“ laiko ir šių dienų tyrimų objektu. Kai kurie Dudos teiginiai:

„Nekrošiaus teatras – jutiminis teatras.

„Trijose seseryse“ emocijų  pliūpsniai ir tuo pačiu emocijų nebuvimas sukuria jausmą. Tai mąstymas metaforos viduje.

Varšuvos „Vėlinės“ vyksta nekropolyje, kur susitinka gyvieji ir mirusieji.

Nekrošius apžvelgia ir akmens statulos būsenas, kaip jos kinta.

Vartai į Mickevičiaus pasaulį.

Miręs poetas užrašo knygas gyva poeto ranka.

Medinis ir popierinis sarkofagas.

Raudonos kojinės – gandras ir lenkų vėliava. Gandras gali būti laikomas ir Dievo simboliu. Režisierius leidžia žiūrovui pasirinkti daugybę interpretacijų.

„Jungtuvėse“ – žmogaus vienišumo problematika. Trimitininko įsiveržimas: „Aš nejaučiu svetimo skausmo! Aš tik skelbiu savo žmogiškumą. Manęs nėra. Aš nesu „aš“. Ach, ach – pompastiškas orkestre, mano „aš“… tu gimsti iš mano tuštybės ir vėl į ją sugrįžti!“ (Vertė Zigmas Vitkus)

Nekrošiaus metaforos buvo labai apgalvotos, jis jautė kitų žmonių skausmą.“

Eimunto Nekrošiaus citata: „Kitką repetuodavau ir galvodavau, kaip parodyti tą Dievą.“

Artur Duda | Lauros Vansevičienės nuotr.

Artur Duda | Lauros Vansevičienės nuotr.

Nekrošius Rusijoje: kūryba ir atspindžiai

Rusijos valstybinio scenos menų instituto profesorius, Vsevolodo Mejerholdo tyrėjas, šiuolaikinių spektaklių apžvalgininkas Nikolajus Pesočinskis apie Nekrošių kalbėjo trimis aspektais – Nekrošiaus pastatymai Rusijoje, Nekrošiaus poveikis rusų kritikai ir teorijai, Nekrošiaus kūrybos įtaka rusų režisieriams.

„Eimunto Nekrošiaus aštuoniolika kūrinių remiasi rusų autoriais.

Buvo keliamas klausimas, ar aktoriai vaidina vaidmenį toje praktikoje, kurią kūrė Nekrošius, ar tai yra tik kritikų ir žiūrovų mylimi aktoriai.

Muzikai suteikiamas didelis fiziškumo jausmas.

Vaidinama tragedija, naudojant farso elementus.

„Peterburgo teatro žurnale“ buvo išspausdintos net penkiasdešimt devynios recenzijos, skirtos Eimuntui Nekrošiui.

Nekrošiaus teatras – ikisupratiminis dalykas (tarp to, ką matau ir suprantu).

Teatro atskirties problema.

Nekrošiaus teatre skirtingi būdai komikuoti: metaforos, alegorijos… Jis pateikia įvairius būdus komikuoti.

Veiksmo analizė ir yra psichologija. Nekrošius destruktūruoja tekstą ir sukuria savo tekstą.

Svarbiausia problema – kaip mes skaitome Nekrošių.

Kaip jis veikia režisierius?“  Cituojamas režisierius Jurijus Butusovas: „Taip, Nekrošius atskleidė metaforas. Jis atskleidė, kad tai – dionisiškas teatras. Jo mentalitetu aš viską matuoju ir šiandien.“

Nikolajus Pesočinskis savo pranešimą baigė vaizdo iliustracijomis. Buvo nejauku, nes atrodė, kad kai kuriems rusų režisieriams Nekrošius ne tik padarė didelę įtaką, bet jie tiesiog tapo jo režisūrinio braižo plagiatoriais. Šiandien dar gali atskirti pelus nuo grudų, bet ilgainiui visi tai priims kaip normą.

Nikolaij Pesočinskij | Lauros Vansevičienės nuotr.

Nikolaij Pesočinskij | Lauros Vansevičienės nuotr.

Klasikinis Eimunto Nekrošiaus teatro modernumas

Dr. Valentina Valentini (Italija) – scenos menų ir naujųjų medijų dėstytoja Romos La Sapienza universitete, išleidusi kelias knygas, tarp kurių ir monografija apie Eimuntą Nekrošių (Rubbettino, 2000).

„Tyla – kaip naratyvo erdvė.

Sielos dimensija, perėjimas – kelionė tarp miego ir sapno.

Šalta ir karšta vienu metu.

Kieta ir minkšta.

Nekrošiaus spektakliai kompaktiški, vientisi, nuoseklūs.“

Valentina Valentini | Lauros Vansevičienės nuotr.

Ką nuveikti teatre numirus

Teatro kritikas, redaktorius, moderatorius, programų sudarytojas ir šiuolaikinio Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos teatro ekspertas ir konsultantas Łukaszas Drewniakas (Lenkija) į Eimunto Nekrošiaus kūrybą pažvelgė netikėtu rakursu. Pasaulyje dalis personalijų tyrinėtojų pirmiausia analizuoja žmogaus prigimtį: tėvus, vaikystės pomėgius, aplinką, kurioje formavosi, jų mokyklą ir pan. Tad išgirsti kitokio turinio pranešimą buvo labai įdomu. Drewniakas naudojo porą iliustracijų; pirmoji – nuotrauka iš laikraščio „Tiesa“, kurioje Eimuntas Nekrošius ir jo mama Elena prieš spektaklį Jaunimo teatre. Susirūpinęs, ramybę spinduliuojantis mamos veidas, rankoje – obuolys, o Nekrošiaus rankose, akivaizdu, neseniai padovanotas mamos obuolys.

Susiję:

„Teatras – sudėtingiausias menas. Viskas prasideda nuo obuolio. Noriu pasiūlyti naują požiūrį į Nekrošiaus kūrybą.

Uždraustas vaisius. Ką menininkas daro su tuo vaisiu? Pirmoji žmogaus klaida.

Ne tiek daug menininkų kuria tokias įtemptas materijas. Įrankiai, kuriuos naudoja Nekrošius – tai tik pagalba atskleidžiant jo pasaulį.

Tragema.

Teatro terminai „nekrato“, „nekroto“ – kai personažai bando pratempti akis, kad geriau pamatytų pasaulį.

Kas geriau mato pasaulį – vaikas ar Dievas?

Noriu atrasti tikslų ženklą, kuris apibūdintų Nekrošiaus kūrybą.

Kaip sukurti savo darbe tai, kas būtų nematoma, bet solidu?

Galėtų būti trikampis.

Kas atsakingas už tuos judesius gyvenime ir mene?“

Drewniako gilus, autentiškas pranešimas sužadino norą sulaukti šio autoriaus knygos, skirtos Eimunto Nekrošiaus fenomenui.

Łukasz Drewniak | Lauros Vansevičienės nuotr.

Łukasz Drewniak | Lauros Vansevičienės nuotr.

Łukasz Drewniak | Lauros Vansevičienės nuotr.

Eimuntas Nekrošius, scenos poetas

Kristianas Smedsas (Suomija) – dramaturgas ir teatro režisierius, dirbęs Suomijoje, Estijoje, Belgijoje ir Lietuvoje, kaip ir jam būdinga, naujai susirežisavęs konferencijos vietos aplinkybes, atsistojęs eilėje tarp klausytojų, prakalbo apie Nekrošiaus meilę teatrui.

„Prieš dvidešimt penkis metus aš pamačiau Nekrošiaus „Trijų seserų“ spektaklį. Nuo to laiko aš, kaip Nekrošius, savo studentams stengiuosi perteikti meilę teatrui. Ir tame nėra jokios ironijos. Nekrošiaus pagrindinė dovana mums yra meilė.

Šios meilės buvo tiek daug, jos užteko kelis dešimtmečius.

Šia savybe apdovanoti visi didieji menininkai.

Aš jaučiu jo prisilietimų.

Jo pasaulis yra iracionalus.

Meilė priverčia kilti į viršų.

Nekrošiaus humoras – labai šiltas.

Vaiko žaismingumas ir meilė visada išlieka.

Nekrošiaus žaismingumas visada patvirtina meilę, viltį ir ryšį su vidiniu vaiku.

Tai gydo tiek mus, tiek mūsų kūrybą.

Aš Nekrošių laikau vienu iš originaliausių kūrėjų.

Tai, ką jis davė, buvo sukurta jo. Jis nieko nenukopijavo. Tai – daug sunkaus darbo, daug juodo amato.

Aš jam dėkingas už jo kūrybą.“

Kristian Smeds | Lauros Vansevičienės nuotr.

Kristian Smeds | Lauros Vansevičienės nuotr.

Kristian Smeds | Lauros Vansevičienės nuotr.

„Nesuklastoto autentiškumo žmogus“

Lietuvių teatrologių Rasos Vasinauskaitės ir Ramunės Marcinkevičiūtės pranešimai „Magiškasis Nekrošiaus teatro realizmas [dabar]“ ir „Menininkas kaip spektaklio personažas Eimunto Nekrošiaus teatre“ taip pat atvėrė naujus požiūrio taškus. Neabejoju, kad šie tekstai artimiausiu laiku bus publikuoti.

Pabaigoje – Eimunto Nekrošiaus citata, kurią priminė R. Marcinkevičiūtė:

„Man patinka ne aktorių mėginti paversti personažu, o personažą parodyti per unikalius, įdomius, neįprastus aktoriaus charakterio, asmenybės bruožus.“

Nekrošius kaip Čiurlionis – jų autentiškumo pakartoti neįmanoma. Įtaka gali egzistuoti, tačiau visos interpretacijos neaprėps tos visumos, kurią skleidė Eimuntas Nekrošius, leisdamas kiekvienam atpažinti sau brangias tiesas.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!