Sandro Botičelio „Veneros gimimas“ ir Leonardo da Vinčio „Mona Liza“.

Sfumato (it. „fumo“ – rūkas, o „sfumato“ – „išnykstantis“) – tai Renesanso metu paplitusi tapybos technika, kuomet sunku atskirti, kada nutapytame darbe spalvos ar tonai pereina vienas į kitą.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 24 d. portale vilniausgalerija.lt

Su šia technika siejama, pirmiausia, Leonardo da Vinčio, meistriškai įvaldžiusio sfumato, pavardė. Da Vinčiui rūpėjo pavaizduoti pasaulį taip, kaip jį matome savo akimis, o būtent sfumato ir leido atspindėti aplinką bei žmones kur kas realistiškiau.

Garsiausias sfumato technikos pavyzdys yra žymusis dailininko paveikslas „Mona Liza“. Kad būtų aiškiau, palyginkite pastarąjį darbą su Sandro Botičelio „Veneros gimimu“. Žvelgiant į kairėje pusėje matomą Veneros veidą, galima nesunkiai pastebėti juodą veido kontūrą. Tuo metu Monos Lizos veido kontūrai susilieja su jį gaubiančiais šešėliais ir tarsi paskęsta rūke.

Tiesa, nors Monos Lizos portretas tikroviškesnis, sakyti, kad sfumato technika nutapytas darbas vien dėl to yra geresnis, negalima. Paprasčiausiai – tai skirtinga tapymo technika sukurtas darbas.