Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. sausio 30 d. 22:51
LRDT spektaklyje „Kalniukas“ jautri paprasto žmogaus istorija taps artimesnė

D. Matvejevo nuotr.

Sausio 31 ir vasario 1 d. Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) kviečia žiūrovus į spektaklio „Kalniukas“ pagal šiuolaikinę dramaturgiją premjerą. Geriausia Rusijos teatrinio sezono pjese 2018 metais tituluotas dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio „Kalniukas“ prisiliečia prie ypač jautrios „mažų“ žmonių, nepritampančių prie sunkiasvorės sistemos, temos. Spektaklį Didžiojoje scenoje pastatė režisierė Lera Surkova, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorė ir garso menininkė Olia Krikova, choreografas Gytis Ivanauskas, videoprojekcijų dailininkas Džiugas Katinas.

„Mūsų spektaklis atspindi šiuolaikinį gyvenimą, bet nėra veidrodis. Mes kuriame naują realybę, ne dokumentinę, o mūsų pačių, spektaklio kūrėjų, sukonstruotą remiantis tuo, ką matome aplink, ir tuo, kaip mąstome apie šio pasaulio ateitį“, – sako režisierė L. Surkova.

Pjesės veiksmo laikas ir vieta režisierei nėra svarbūs. „Tai, kas įvyksta pjesėje, gali įvykti bet kurioje šalyje, visuomenėje ar darbo vietoje. Svarsčiau galimybę veiksmą susieti su gyvenimo realijomis Vilniuje. Bet atrenkant aktorius ir per pirmas repeticijas tapo aišku, kad Rusija iš užsienio matoma ne visai tokia, kokia yra realybėje. Ji tapo lyg ir mitine šalimi, sakme su teigiamu ar neigiamu ženklu priklausomai nuo pradinių nuostatų ir stereotipų, net ir vietiniams rusams. Mudvi su dailininke nusprendėme veiksmo vietą palikti Rusijoje, Sibire, vaikų darželyje „Sibiriačok“ („Mažasis sibirietis“). Taigi tai, kas yra tolima, priartės, o artima taps labiau suprantama per tai, kas yra tolima“, – teigia L. Surkova.

D. Matvejevo nuotr.

D. Matvejevo nuotr.

Pasak dailininkės Giedrės Brazytės, pjesėje ją sukrėtė žmonių tarpusavio santykiai, bendravimas tarp šeimos narių, su bendradarbiais, viršininko ir pavaldinio santykis. „Visi mes vienaip ar kitaip susiduriame su darbdaviu, su vienais santykis yra pagarbus ir šiltas, bet kai kam tenka patirti nepagarbą, pažeminimą ir netgi psichologinį smurtą. Nors menininkai linkę sutirštinti, išdidinti reiškinius, tačiau jie atsispiria nuo tikrovės. Mūsų manymu, šis spektaklis – savotiškas siurrealistinis sapnas. Scenografijoje, kostiumuose, vaidyboje viskas hiperbolizuota, išdidinta. Siekiame sukurti tam tikrą sapnavimo atmerktomis akimis įspūdį, kur atstumas tarp vaizduotės ir realybės praranda ribą, o personažų santykiai tampa siurrealistiški“, – atskleidžia G. Brazytė.

Pagrindinį auklėtojos Nastios vaidmenį kurianti aktorė Juliana Volodko sako, kad spektaklio repeticijoms persikėlus į Didžiąją sceną, atsivėrė gilesni pjesės sluoksniai, prasminės potekstės. „Spektaklio premjera – tai ne pabaiga, o tik didelio darbo pradžia. Nastios vaidmenį scenoje auginu laipsniškai kartu su pjesės įvykiais, ir tą įtemptą nervą turiu išlaikyti per visą spektaklį. Labai nesinorėtų, kad į mano personažą būtų žiūrima kaip į heroję, nes ji man atrodo paprastas žmogus, kurį galime sutikti kasdien. Nastia nepritampa prie senosios sistemos ir nori iš jos ištrūkti, nors kitiems yra geriau prie tos sistemos prisitaikyti, negu sukurti naują“, – sako J. Volodko.

Spektaklyje taip pat vaidina LRDT aktoriai Aleksandr Kanajev, Anžela Bizunovič, Jekaterina Makarova, Jurij Ščiuckij, Jevgenija Rusakova, Maksim Tuchvatulin, Artur Svorobovič, Jelena Orlova, Jevgenija Karpikova, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II vaidybos kurso studentai.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!