Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 11 kovo d. 10:08
Kaip suprasti Sąjūdį? Keletas bandymų
Portalas bernardinai.lt

Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL

Straipsnis ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt

Daugelis istorikų sutaria, kad Sąjūdžio istoriją tirti yra per anksti, o iki šiol pasirinkti būdai turi daugybę trūkumų. Kai kurie Sąjūdį vadina „stebuklu“, kurio niekaip nepaaiškinsi. Nepaisant to, būta daug bandymų įvairiausiomis formomis suprasti Sąjūdžio fenomeną – filmai, žurnalistiniai tyrimai, istorinės studijos, akademiniai tekstai. Visų jų objektas vienas – Sąjūdis, tačiau dėliojami akcentai leidžia į šią organizaciją (o gal įvykį ar procesą?) pasižiūrėti iš skirtingų perspektyvų, kiekvieną kartą pabrėžiant vis kitą proceso detalę. Siūlome keletą pačių sodriausių bandymų suprasti Sąjūdį, kurie galėtų padėti prasmingai pasižiūrėti į Kovo 11–ąją dieną ir visą išsilaisvinimo judėjimą.

Alfredas Erichas Sennas. „Bundanti Lietuva“ (1992 m.)

Pats knygos autorius Lietuvoje pradėjo lankytis įsivyravus pirmosios persitvarkymo nuotaikoms ir tai jam leido atidžiai ir autentiškai fiksuoti Sąjūdžio pradžios įvykius. Nors daugelis iš istoriko tikėtųsi laiko ir vietos nuotolio tyrinėjamam objektui pažinti, tačiau A. E. Sennas knygoje yra veikiau žurnalistas ir įvykių stebėtojas, fiksuojantis kiekvieną judesį, besikalbantis su įvykiuose čia ir dabar dalyvaujančiais asmenimis.

Knyga parašyta per įvykius, todėl dar nėra susiformavę kai kurie vertinimai ir mitai, o tai ir yra jos stiprybė. Pavyzdžiui, Sąjūdžio mitologija dar tik gimsta, todėl A. E. Sennas gali blaiviau pasižiūrėti į pačios organizacijos ištakas, pirminius tikslus, o ypač – jos santykį su Lietuvos Laisvės Lyga (LLL) ir Lietuvos komunistų partija.

Sąjūdis turėjo didžiulį palaikymą visoje Lietuvoje, tačiau pirmieji Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės idėjos saugotojai buvo LLL rezistentai. Šie žmonės nuo pat 1978 m. dirbo pogrindyje ir aiškiai reiškė savo poziciją, rizikuodami gyvybe ir asmenine laisve. A. E. Sennas puikiai atsekė ir suprato šią dilemą jau tada: kai kurie laikė Sąjūdį pernelyg apdairiu ir bailiu, o kiti – labai gudriu ir protingu siekiant sau išsikeltų tikslų tarsi „slepiant“ savo pagrindinę užmačią. Sunku pasakyti, kaip reikėtų vertinti kiekvieną iš šių organizacijų, tačiau ši knyga atveria tuometinę (1988–1990 m.) Lietuvą autentiškiausiai – atseka Sąjūdžio (ir Lietuvos) gimimo, brendimo, palaipsniško sąmoningėjimo politiškai ir laisvės troškimo užuomazgų kelią.

Sąjūdžio deputatų į LRRS Aukščiausiąją Tarybą sutiktuvės, 1989 m. birželio 11 d. Andriaus Petrulevičiaus archyvo nuotrauka

Alfredas Erichas Sennas. „Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje“ (1997 m.)

Vėliau pats A. E. Sennas tęsia Sąjūdžio temą, tačiau pasirenka kitokį – išorės veiksnių – aspektą. Ši knyga bando atsekti dinamiką tarp Sąjūdžio, Lietuvos komunistų partijos ir centrinio komiteto bei paties M. Gorbačiovo sprendimų, vėliau dariusių įtaką ir Sąjūdžio veikimo krypčiai.

Vienu iš svarbiausių postūmių įvairiems išsilaisvinimo judėjimams atsirasti buvo M. Gorbačiovo persitvarkymo politika. Pirminė jos žinutė buvo ekonominė. Suprasdamas, kad SSRS nėra pajėgi kovoti su kapitalistinėmis valstybėmis ekonomiškai, M. Gorbačiovas pasiryžo ją gelbėti demokratizuodamas ekonominius procesus. Paprasta logika – reikia ne valstybinio ekonomikos planavimo, o leidimo paskiroms įmonėms nuspręsti, ko ir kiek jie gali ir turi pagaminti, į sprendimo priėmimo procesą turėjo būti įtraukti ir darbininkai. Tokia žinutė turėjo sprogdinantį efektą, greitai ekonominė demokratizacija įgijo savotišką tautinį prieskonį, pradėta klausti: galbūt reikia ne paskiroms įmonėms, o paskiroms SSRS valstybėms suteikti galią pačioms valdytis?

Vienas svarbiausių išorės įvykių, leidusių Sąjūdžiui „pajusti tvirtesnę žemę po kojomis“, buvo Aleksandro Jakovlevo vizitas Lietuvoje. „Perestroikos“ ideologu laikomas A. Jakovlevas, galvodamas, kad Sąjūdis atstovauja visą Sąjungą vienijančius persitvarkymo, o ne nacionalinius, interesus, 1988 m. rugpjūčio vizito Lietuvoje metu išsakė paramą Sąjūdžiui ir greitai nutildė vietinę komunistų partijos dalį, į Sąjūdį žiūrėjusią kiek įtariai. Tokius įvykius iškeldamas A. E. Sennas neleidžia į Sąjūdį žiūrėti kaip atsiradusį iš niekur ir nepaveikiamą jokių išorės veiksnių.

„Baltijos kelias“. Andriaus Petrulevičiaus archyvo nuotrauka

Antolis Lievenas. „Pabaltijo revoliucija“ (1995 m.)

Anatolis Lievenas, kaip ir daugelis vakariečių XX a. pabaigoje, į tris Baltijos valstybes žiūri kaip į priklausančias vienam regionui, t. y. pirma panašias, o tik vėliau skirtingas. Turbūt todėl knyga nėra išskirtinai apie vieną iš valstybių, o apie visas tris kartu ir atskirai. Autorius nesusitelkia tik į 1988–1990 m. Nepriklausomybės judėjimus, o kalba ir apie jų priešistorę, pirmąsias tarpukario nepriklausomybės, o dar labiau – apie tam tikrus valstybėms būdingus politinius ir kultūrinius įvaizdžius, vis dar kaitinančius valstybių piliečių vaizduotes ir vienijančius veiksmui. A. Lieveno prieiga yra šiek tiek panaši į visai neseniai Paryžiuje, Orso muziejuje (Musée d’Orsay), surengtą parodą „Laukinės sielos. Simbolizmas Baltijos valstybėse“. Parodos kuratoriai eksponavo įvairiausius Pabaltijo valstybių meno kūrinius, ieškodami savotiškos tautinės tapatybės santykyje su gamta, kraštovaizdžiu, klimatu, istorinėmis aplinkybėmis.

A. Lieveno tekstas puikus tuo, kad apie išsilaisvinimo judėjimus nepradeda kalbėti nuo jų „oficialios“ pradžios, o nuo kur kas anksčiau, darydamas prielaidą, jog ankstesnė tautų patirtis turėjo turėti įtakos tam, kaip jos išsilaisvino jau XX amžiuje. Ši knyga turėtų būti įdomi tiems, kurie nori suprasti ne tik Sąjūdį, Liaudies frontus Latvijoje ir Estijoje, bet ir visų trijų Baltijos šalių kultūrines prielaidas, stipriausius įvaizdžius ir simbolius.

G. Žickytės filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją?“ kadras. „Scanorama“ nuotrauka

Nerijus Šepetys. „Pabudome ir kelkimės. Keli etiudai apie Sąjūdžio vaikystę“ (žurnalas „Naujasis Židinys–Aidai“, 2003 m.)

Nerijus Šepetys kelia klausimą: ar Sąjūdis gimė iškart kaip nepriklausomybės siekiantis Sąjūdis, ar tik toks tapo iš „pirmapradiškai perestroikinio, progorbačiovinio sąjūdžio“? Kitaip tariant, kokia gi ta Sąjūdžio savastis? Kada jis susivokė, kas esąs?

Autorius, naudodamasis istoriniais šaltiniais, atseka Sąjūdžio gimimo momentus ir kokias idėjas viešai tuo metu deklaravo susirinkusieji Mokslų akademijos salėje (1988 m. birželio 3 d.) ir šiek tiek vėliau. Ypač svarbūs momentai yra susidūrimai su išoriniais klausimais, konfrontacijos su saugumu – o kokia gi jūsų, sąjūdiečiai, tapatybė? Lietuvos Laisvės Lygos tikslą ir norus visi puikiai supranta, o jūs, ko norite jūs? N. Šepetys daro prielaidą, kad konfrontacijoje ir per supriešinimą turėtų atsiskleisti tai, kaip Sąjūdis pats save suvokė tuomet, įvykiams plėtojantis.

Galiausiai kiek nedrąsiai sakoma, kad Sąjūdis savo pradžioje (galbūt ir visuomet) nebuvo vienalytis organizmas. Matyt, būta visokių įvairių požiūrių žmonių – ir tų, kurie matė Sąjūdį kaip gorbačiovinės perestroikos dalį, ir tų, kurie iškart žiūrėjo į jį kaip jį Nepriklausomos Lietuvos grąžinimo įrankį. Šis tekstas svarbus todėl, kad stengiasi atsisakyti prieigos, kurioje apie Sąjūdžio steigimą retrospektyviai kalba jo įkūrėjai. Autorius suvokia, kokia sudėtinga yra atminties raizgalynė, o ypač tuomet, kai įvykis, apie kurį kalbama, yra vienareikšmingai pozityviai vertinamas. Šiuo atveju galima būtų prisiminti britų rašytojos Virginios Woolf ištarą: „Atmintis yra it siuvėja, ir dar – labai kaprizinga.“

Visą tekstą galite skaityti čia.

Steigiamsis Sąjūdžio suvažiavimas. Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL

Justinas Dementavičius. „Sąjūdžio tapatybės beieškant: sovietinės reflektyviosios modernybės bruožai Lietuvoje“. (Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2011 m.)

Šio mokslinio straipsnio pagrindinė užduotis labai panaši, kaip ir autorių kolektyvo knygoje „Sąjūdžio ištakų beieškant“ – atsakyti į klausimą, kodėl Sąjūdis buvo toks populiarus. Teksto autorius J. Dementavičius daro prielaidą, jog žmonės tapatinosi ir sekė Sąjūdį, nes atpažino sau svarbias idėjas. Daugelis istorikų sutaria, jog pirmą kartą apie visą organizaciją vienijantį tikslą – Lietuvos valstybės nepriklausomybę – Sąjūdis paskelbė 1989 m. vasario 16–ąją, tačiau iki tol tūkstančiai žmonių jau palaikė Sąjūdžio idėjas. Tekste analizuojamas laikotarpis nuo Sąjūdžio pradžios iki 1989 m. bando atsakyti į klausimą – kokios idėjos traukė žmones arčiau Sąjūdžio, jei ne aiškiai deklaruojamas nepriklausomybės siekis?

Tačiau, J. Dementavičiaus teigimu, Sąjūdis veikė kaip daugiatikslis darinys, besistengiantis pasiūlyti ką nors visiems Lietuvos gyventojams. Savo veikimo pradžioje Sąjūdis itin daug kalbėjo apie aplinkosaugą, ekonomiką, politines reformas, kultūrą, švietimą, socialines problemas, o tai patraukė daug įvairių socialinių sluoksnių žmonių. Kitaip tariant, įvairialypiškumas ir daugiatiksliškumas buvo pagrindinė Sąjūdžio populiarumo priežastis.

Kitas svarbus dalykas – tikslus priešo įsivardijimas. Pagrindiniu priešu Sąjūdžiui tapo pats Sovietų Sąjungos sąstingis ir „biurokratija“ kaip simbolis. Neatsitiktinai grupė „Antis“ dainavo apie „funkcionierius, portfelių pilotus“ – šis įvaizdis reiškė daug tuometinėje (o gal ir dabartinėje?) politinėje sąmonėje.

Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. LCVA nuotrauka

„Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ (sud. Ainė Ramonaitė, Jūratė Kavaliauskaitė) (2012 m)

Istorikų bendruomenę šis darbas kiek suglumino, nes apie istorinius įvykius buvo rašoma iš kiek kitokios perspektyvos, nei įprasta – politinės sociologijos. Knygos autoriai susiduria su labai paprastu klausimu: kaip Sąjūdis tapo masiniu judėjimu, jei pagal visus duomenis iš pat pradžių buvo vos keli šimtai narių, o galiausiai – tiek daug metų gyvenome totalitarinėje visuomenėje, kurioje nebuvo jokių objektyvių sąlygų atsirasti kažkam panašaus į pilietinį–politinį judėjimą.

Autorių pagrindinė hipotezė – tokioje iš pažiūros vienam kitu nepasitikinčioje visuomenėje turėjo būti kitokie socialiniai ryšiai, kurie vėliau leido plisti žiniai apie Sąjūdį kaip tokį. Tam, kad prisijungtum prie judėjimo, turėjai žinoti, jog žmogus, kuris tave į jį kviečia, nėra pavojingas. Turėjai pasitikėti. Tad kaip visuomenėje, kurioje visi turėjo nepasitikėti visais, galiausiai atsirado ryšių? Autoriai sako, kad tam didžiulę įtaką padarė Sovietų Sąjungos leidžiamos ir laikomos nepavojingomis įvairios neformalios organizacijos: kino, žygeivių, gamtosaugos, etnografiniai klubai. Būtent  su šių klubų pagalba žmonės vienas kitą pažinojo ir vienas kitu pasitikėjo. Autoriai su kokybinių interviu pagalba bando ieškoti atsakymų į savo klausimus – skirtingai nei daugelis istorikų į tyrimą įtraukia ne tik iniciatyvinę grupę ar Vilniaus bei Kauno Sąjūdžio padalinius, bet ir kitas Lietuvos vietoves, bandydami atsekti kuo įvairesnių formų,kaip Sąjūdžio žinia pasiekė žmones, gyvenusius toliau nuo politinių įvykių centro.

Jonas Mekas. Liz Wendelbo nuotrauka

Jono Meko filmas „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ (2008 m.)

Kartu su A. E. Senno knyga „Bundanti Lietuva“ šis J. Meko filmas galėtų būti laikomas vienu autentiškiausių liudijimų apie Lietuvos atgimimą. Tačiau svarbu suprasti, kad pasiūloma perspektyva – iš vakarietiškos žiniasklaidos pusės, kuri stengiasi suprasti tai, kas vyksta Lietuvoje. Autorius visą išsilaisvinimo laikotarpį filmuoja JAV žurnalistų reportažus ir pokalbių laidas, rodomas per televiziją, tarsi pats būtų įvykių stebėtojas, gaunantis informaciją „iš antrinių šaltinių“. Matyt, J. Mekas toks ir buvo. Po daugelio metų sumontavęs šį filmą jis leidžia ir mums pasijusti įvykių stebėtojais: ir tiems, kurie dar nebuvo gimę; ir tiems, kurie įvykius iš tiesų išgyveno. Tokie filmai leidžia įgyti perspektyvą į tai, ką jau seniau žinojai ir tikėjaisi niekada nebepaneigsiąs.

Visą filmą galite peržiūrėti čia.

Kadras iš K. Kaupinio filmo „Belaukiant laisvės arba Nusišypsok mums, Berlinai“

Karolio Kaupinio filmas „Belaukiant laisvės, arba Nusišypsok mums, Berlinai“ (2010 m.)

Filmas, kažkada buvęs bakalauriniu darbu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, įdomus tuo, kad pasirenka vieną ypač svarbią politinei filosofijai ir Sąjūdžiui idėją – laisvę, ir bando atsekti jos turinį Sąjūdžiui: kaip jie suprato laisvę? Kokios laisvės norėjo? Ar tai laisvė veikti kam nors? Ar laisvė nuo? Ar apskritai laisvės sąvoka Sąjūdžiui buvo turininga? Kokios vizijos apskritai laikėsi ši organizacija?

Filmas galėtų pasirodyti pernelyg moksliškas kaip filmui ir pernelyg filmiškas kaip bakalauriniam darbui, tačiau pati intencija – atsekti idėjinį Sąjūdžio pagrindą – verta dėmesio. Filme kalbinami Sąjūdžio dalyviai, stebėtojai bei analitikai, pateikiama archyvinė medžiaga, analizuojamos filosofinės laisvės koncepcijos, remiantis filosofo I. Berlino prielaidomis.

Visą filmą galite peržiūrėti čia.

Kadras iš G. Žickytės filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją?“. „Scanorama“ nuotrauka

Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011 m.)

Pati režisierė ne kartą yra sakiusi, jog toks žaismingas žvilgsnis jai atrodė būtinas tam, kad jaunesnioji karta galėtų labiau tapatintis su Sąjūdžiu. Ir tai nėra „propagandinis“ veiksmas, juk žaismės Sąjūdyje, kaip reiškinyje, būta daug. Pagrindinis filmo herojus – grupė „Antis“ ir jos lyderis A. Kaušpėdas. Atrodytų, kad filmo pagrindinė žinutė ir yra tokia: mes žaidėme. Kartais pasigirsta kalbinamų herojų pasisakymuose toks sakinys: mes net nežinojome, ką darome. Niekas nežinojo. Savotiško žaidimo naratyvas Sąjūdžio atveju ir dabar, ir tuomet, kai filmas pasirodė, atrodo naujas. Žaidimas implikuoja aiškaus tikslo nebuvimą, besimėgavimą tuo, kas vyksta, laisvę kūrybai. Ir kai aplinkiniai naratyvai kalba apie sunkius sprendimus, tautos likimą ir kitas sunkiasvores sąvokas – toks žvilgsnis atrodo kaip „atskiedžiantis“.

Tiesa, įdomiausios filmo vietos vis dėlto nėra susijusios su dabartyje kalbinamais praeities įvykių dalyviais. Pačios tvirčiausios vietos atsiskleidžia iš to laikotarpio archyvinės medžiagos. Ypač tada, kai jose dalyvauja ne „sprendimų priėmėjai“, didžiosios Sąjūdžio žvaigždės, o į kadrus patenka žmonės, prisijungiantys prie politinių įvykių. Galima būtų atkreipti dėmesį į vieną mizansceną (žiūrovas, žinoma, atras gerokai daugiau): vieno iš Sąjūdžio mitingų metu žurnalistai (tikėtina) kalbina kelis jaunuolius, klausdami, kas gi čia per mitingas? Jaunuolių pokalbis, verčiantis iš kėdės. Vienas jų ima ant piršto skaičiuoti, kiek gi būta slaptų nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimų ir kuris iš jų dabar šiame mitinge paminimas. Šis kadras galėtų žymėti kelis dalykas: sąmoningumą istorijos atžvilgiu atgaunančią visuomenę, gabėjimą ir galėjimą pagaliau kalbėti apie seniai žinomus dalykus, o gal tik žaismingą vaikų ribų „trapumo“ išbandymą? Juk kalbinami jaunuoliai – vaikai, kuriems tiesiog smagu žaisti. Kad ir koks rimtas žaidimas būtų.

Visą filmą galite pažiūrėti čia.

 

Portalui bernardinai.lt parengė Kristina Tamelytė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!