Maskvos Dailės teatras (MXAT) | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Užgavėnių savaitę (per rusų Maslenicą) skristi į Maskvą paskui Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“ – įdomi patirtis, nes visas miestas dega dirbtinėmis šviesomis ir dekoracijomis. Net prisiminiau Dostojevskio užrašus – rašytojas kadaise važiavo pro Vilnių, tik jis tada degė iš tikrųjų. Maskvoje – dar vis Nauji metai: kiekvienas skersgatvis nusagstytas skirtingo dizaino iliuminacijomis ir jų tiek daug, kad sunku nustatyti, kuriuo paros metu ir kur esi. Vienas iš gražesnių ir yra Kamergerių (vok. Kammerherr, rūmų valdytojas) skersgatvis, kur ir susitelkusios visos Dailės (MXAT) teatro pajėgos: teatras, studija, muziejus, kavinė, viešbutėlis, dažniausiai priimantis šio teatro svečius. Visa žalsva galvelė – ištisinis teatras. Ji jauki, ant teatro ir jo prieigų sienų – archyvinių plakatų faksimilės, skirtos Antono Čechovo 160 metų gimimo sukakčiai paminėti.

Koršunovo režisuotos „Žuvėdros“ proga prieš premjerą pagrindiniame pastate surengta didžiulė paroda, skirta visoms šiame teatre statytoms „Žuvėdroms“. Tai ir eskizai, maketai, kostiumai, rekvizitas, baldai, ant pakabų įdomiai iškabintos išdidintos retos nuotraukos, dokumentai, afišos. Oskarui skirtame kampe – jo mintys, keli įdomūs portretai. Žmonių daug, nes tai intriga. 1898 – Stanislavskis, o šiandien Koršunovas. Lietuviškoji „Žuvėdra“ – penktoji versija šiame teatre. Koršunovas apie tai sakė: „Didelis džiaugsmas visiems žiūrovams, pasinerti į šios istorijos atmosferą, Dailės teatro istoriją. Kažką palyginti, kažką analizuoti. Ši energija, esanti eksponatuose, yra puiki dvasinė pagalba mums visiems“.

Koršunovo premjeroje galima buvo pastebėti gražią istorijos „citatą“: parodoje eksponuojamas pirmos „Žuvėdros“ eksponatas – butaforinių slyvų kibiras. Koršunovo spektaklyje Polina svečiams išvykstant taip pat atneša kibirą (ne pintinėlę, kaip rašo Antonas Čechovas) slyvų. Tokią maža detalė – lyg pasisveikinimas su savo pirmtaku, šiuo atveju, mokytoju Stanislavskiu.

Štai būtent prie šių muliažinių slyvų ir teko sutikti vieną iš labiausiai Lietuvoje žinomų ir vertinamų kritikų Romaną Dolžanskį. Pastaruoju metu jis dirba Maskvos Nacijų teatro meno vadovo pavaduotoju ir, kaip pats prisipažino, recenzijas rašo labai retai, o MXAT‘e buvo gal prieš porą metų. Tačiau atėjo į Koršunovo premjerą ir po spektaklio maloniai pasidalino savo pastebėjimais: „Kai teatre su žuvėdra ant uždangos stato „Žuvėdrą“, sunku apsiriboti vien pačiu spektakliu, neišvengiamai pradedi mąstyti apie Čechovo tradiciją apskritai. Manau, kad Oskaras Koršunovas, kaip subtilus menininkas, tai akivaizdžiai pajuto. Jo spektaklis, didelis ir sunkiai apibūdinamas, bando sutalpinti visą mūsų ir Čechovo tradicijos santykį. Ką atlaiko šis keistas Čechovo paukštis? Taip, iš esmės, viską. Ir ironišką žaidimą su žiūrovais, ir linksmą savivalę, ir laisvą judėjimą laike, ir šiuolaikinės technikos invaziją, ir nuolatinius teksto stiprumo patikrinimus, tvirtumą, kietumą ir vientisumą, ir savavališkus pasišalinimus į įvairias aklavietes, ir paslėptą niūrumą ir nusivylimą – kaip pačiame gyvenime, taip ir teatre… Visa tai yra Oskaro spektaklyje. Kai kuriems žiūrovams pavyks sujungti savo įspūdžius į bendrą paveikslą, kiti turės analizuoti detales, nes „Žuvėdroje“ yra keletas puikių aktorinių darbų. Ši pjesė – tikrai paukštis. Ir svarbiausia, kad naujasis spektaklis pagal ją – ne kaliausė, o gyva skrendanti būtybė.“

Švelnios žalsvos spalvos skersgatvis, kuriame dominuoja pirmosios „Žuvėdros“ simbolis, po Koršunovo pastatymo, neabejoju, įgis dar daugiau prasmių. Bet kuris rusų teatro tyrinėtojas ilgam turės medžiagos, aktualios visai rusų teatrinei kultūrai.

Lyginant su laikais, kai čia teko prieš daugiau nei trisdešimt metų paskutinį kartą lankytis, Maskvoje niekas nepasikeitė. Muziejus žmonės lanko gausiai, didelės eilės prie kasų, tačiau žmonėms su negalia patogumų jokių. Net garsiajame Puškino muziejuje, kuriame kai kurias sales gali pasiekti tik ypač stačiais laiptais, jokių papildomų įrenginių. Teko padėti vienai moteriai, kuri prasitarė, kad tai ne pirmas ir ne paskutinis jos bandymas pasiekti viršutinius aukštus.

Nebūtina net atsidurti muziejuose, užtenka gatvių perėjimų. Sukinėjantis pačiame centre ir kertant gatves požeminiuose perėjimuose (kitaip gatvės nepereisi), nė karto neteko pastebėti kokių nors įrenginių, reikalingų žmonėms su negalia. Tariamai sveikos visuomenės įvaizdis koks buvo, toks ir išliko.

Oskaras Koršunovas po premjeros (2020-02-28) | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Kremliaus aikštė pilna žmonių. Kaip ir kiekviena šalis, turinti savo ypatybes ir tradicijas, taip ir maskviečiai džiaugiasi savo tradicijomis: nuolatiniu jaunųjų porų fotografavimusi toje aikštėje, Užgavėnių dainomis, vaikštynėmis.

Leninas ramus. Jis taip pat saugomas ta pačia dviguba, ilga, amžinybe „alsuojančia“ geležine tvora. Niekas nepasikeitė. Tvoros pabaigoje – „kultūringa“ lentelė, kurioje skelbiama, kad jį aplankyti galima nemokamai kasdien iki 13 val. Leninas – kaip stabilumo vinis, įkalta amžiams. Be jo didžiajai daugumai būtų neramu. Akivaizdu, kad ir milicininkai, saugantys šią teritoriją – išrinktųjų kasta.

Teatrai, kurių Maskvoje labai daug – atskiri kremliai. Jie išpucinti, nes žmonės juos lanko ir laukia vakaro. Sukomercintame Senajame Arbate gražiausiai atrodo Vachtangovo teatras. Jis – kaip kokybės ženklas, norisi jį pažinti iš vidaus. Tačiau šalia jo vien tik arkliško dydžio užrašai „Rusų suvenyrai“, žmonių perpildyta parduotuvė „Prezervatyvnaja“. Rusai – žmonės karšti, tad natūralu, kad nori saugotis.

Čia pat prieš teatrą – ir restoranas „Vareničnaja No1“ („Virtininė Nr.1“) su stilizuotu sovietiniu interjeru, kurioje dešimtys įvairiausių koldūnų variantų. Staliukai – kaip Italijos kavinėje, – vienas šalia kito, kad kuo daugiau sutilptų. Šalia koldūnų užsisakiau salotų. Jas pasirinkau pagal įtaigią nuotrauką – didelė lėkštė su daug visko visko, lyg italų gurmano paruošta… Tačiau atnešė lėkštelę su kietomis karstelėjusiomis žolėmis, ant kurių – du lašai balzaminio acto. Greta atsisėdo rusų porelė (iki 40), tačiau prieš priimant iš jos užsakymą padavėja paprašė vyro pateikti pasą. Maskva išliko paslaptinga. Tu joje gali dingti „už kampo“ ir joks Bulgakovas tau nepadės. Bet rusų pora tarėsi: „Na ką, toliau per Arbatą?“ „Taip, juk vis tiek nėra ką veikti, „telikas“ atsibodo, tai, kaip visada, einame į kokį nors teatrą“.

Prisiminiau Vilnių prieš trisdešimt metų, kai mūsų pagrindiniame, tada dar Lenino prospekte buvo Konservatorija (dabar – LMTA), Saugumo rūmai, restoranas „Neringa“, Akademinis dramos teatras (dabar – LNDT) ir kino teatras „Vilnius“. Visi ta pačia gatve vaikščiojo tvarkingai – susišukavę, pasitempę, ir teatrą mylėjo kaip pagrindinį pramogos šaltinį.

Koronaviruso Maskvoje „nėra“, tačiau parduotuvėse jau seniai iššluotos visos kaukės ir dezinfekcinės priemonės, nes žmonės atvirai pripažįsta, kad tiesa slepiama. Nesustabdyti jokie skrydžiai į Kiniją, viskas vyksta, kaip visada, „lyg niekur nieko“.

Tuo Maskva ir sužavėjo: ji pritvinkusi paslapčių, meno, saugumiečių, nuostabiai atvirų ir paslaugių žmonių.

Daivos Šabasevčienės nuotr.