Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. gegužės 10 d. 19:52
V. Juknaitės pokalbių knyga „Kalbasi susitikę“ – nekasdienis susitikimas su savimi ir kitu

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Po daugybės tylių metų šviesi diena rašytojos Vandos Juknaitės gerbėjams. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jos pokalbių su įvairiais žmonėmis knygą „Kalbasi susitikę“. Pasak V. Juknaitės – „Pokalbiai sustabdo, tarytum kalbėtumės čia ir dabar. Ir sustabdo gal net ne žodžiais, o santykio skaidrumu. Žmogiškų ryšių skaidrumu, kuriuos taip netikėtai išgrynino bėgantis laikas.“

Knygoje skelbiami 2002–2010 m. spaudoje išsibarstę V. Juknaitės pokalbiai su rašytoja Jurga Ivanauskaite, Balio Sruogos dukra Dalia Sruogaite, dailininke Eva Labutyte, profesore Viktorija Daujotyte ir kitais, skirtingų išsilavinimų ir profesijų žmonėmis. Kaip ankstesnėse rašytojos knygose, taip ir šioje pokalbiais perteikiamą socialinę įvairovę nustelbia iš susitikimo su savimi ir Kitu atsirandanti vidinė tikrovė ir ją į vientisą pasakojimą sujungianti mintis apie drąsą gyventi.

Knygą sudarant ir parengiant spaudai V. Juknaitei talkino dr. Gitana Vanagaitė. Trumpas pokalbis su G. Vanagaite apie knygos „Kalbasi susitikę“ atsiradimo priešistorę, aktualumą ir prasmingumą.

Kaip ir kam kilo sumanymas sudaryti Vandos Juknaitės pašnekesių su įdomiais žmonėmis knygą? Kokia knygos atsiradimo priešistorė?

Knyga kaip ir neturi kokios nors ypatingos priešistorės. Viena iš knygos dalyvių profesorė Viktorija Daujotytė ar netyčia spaudoje užtikusi kažkurį knygoje spausdinamą pokalbį, ar tiesiog prisiminusi, kad tokie pokalbiai yra buvę, pasiūlė juos surinkti ir išleisti knygą. Kad tie pokalbiai nepasimestų, neužsimirštų, nes daugumos Vandos Juknaitės kalbinamų žmonių jau nebėra su mumis. Iš pradžių tų pokalbių buvo daugiau, bet kai kurių teko atsisakyti, nes jie neužmezgė dialogo su kitais pašnekesiais. Be to, teko pagalvoti, kokia tvarka tuos tokius labai skirtingus pokalbius išdėstyti, kad atsirastų tam tikra visuma, išryškėtų tam tikros temos, kalbėjimo ir kalbos autentika, atsirastų sąskambiai.

Kuo šiandien aktualūs prieš dešimtmetį ir daugiau vykę pokalbiai?

Knygoje spausdinami pokalbiai turi vertikalų matmenį, kuris jungia juos su amžinais dalykais, todėl jie tarytum netekę aktualiojo laiko matmens, kita vertus, jie esmingai susiję su pašnekovų gyvenamu ar gyventu laiku, yra išaugę iš jų kasdienybės horizontalės. Aktualumą kaip tik ir lemia ši esamo ir amžino laikų sankirta. Ilgai galvojome, ar palikti po pokalbiais datas. Manau, gerai padarėme, kad jas palikome, nes datos patvirtina istorinio laiko matmenį. O jų aktualumas susijęs dar ir su tuo, kad pokalbiai kalba gyvam žmogui, kuris ieško, bijo, trokšta, kartais nežino, nedrįsta, nemoka. Jie visi kalba apie vidinę jėgą, drąsą ir išsilaisvinimo galimybę. Tie dalykai visada buvo ir bus svarbūs, jie nepriklauso nuo laiko, jie randasi iš vertikalės ir horizontalės sankirtos, noro tą sankirtą patirti.

Kas sieja visus knygoje sudėtus pokalbius? Ką jums asmeniškai byloja jų visuma?

Visumos išgyvenimas yra nuostabiausias dalykas, kuris atsitiko su šia knyga. Ji palieka labai plataus, gilaus ir skaidraus gyvenimo įspūdį, nuostabu, kad tą visumą ypač gerai paryškino dailininkės Deimantės Rybakovienės viršelis ir apipavidalinimas. Vienas Izraelio literatūros kritikas yra pasakęs apie kitą Vandos Juknaitės pokalbių knygą, kuri buvo išversta į hebrajų kalbą, kad ją galima skaityti kaip romaną, nes joje yra ir dramatiškas dialogas, ir filosofija, ir gyvenimiškos fabulos. Šią pokalbių knygą irgi galima skaityti kaip romaną – ji apie mirtį, troškimą gyventi, jėgą nepasiduoti, gebėjimą save riboti, tikėjimą, kad ne viskas baigiasi šioje žemėje. Tai čia tos didžiosios, filosofinės, temos. Yra daug visokių romanui privalomų šalutinių temų arba gyvenimiškų fabulų – apie Rytų ir Vakarų religijas, skulptūros formas ir stilius, mėlyną spalvą dailėje ir poezijoje, karą Izraelyje ir rinkimus Lietuvoje, basas kojas, žydinčius medžius ir išsipildžiusio gyvenimo jausmą. O tarp šių temų yra likę labai daug erdvės skaitytojams, kurie gali įsiterpti į pokalbius ir juos pratęsti jų pačių norima linkme.

Ar galima teigti, kad interviu žanras pakito nuo tų laikų, kuriuos atspindi pokalbiai, surinkti knygoje „Kalbasi susitikę“?

Interviu žanras ir pakito, ir liko nepakitęs. Žmonės jau Antikoje šnekėjosi. Ir dar anksčiau. Pokalbio kokybė, jei taip galima pasakyti, priklauso nuo susitikimo. Jis arba įvyksta, arba ne. Tai yra pokalbio esmė, pagrindas, gyvybė, kurios niekas negali paneigti, atvirkščiai, ji traukia kaip nematomas magnetas. Mes esame susiję ne žodžiais. Žodžiai tik patvirtina tuos saitus. Arba ne. Ši knyga – žmogiškųjų saitų žodinė išraiška.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos informacija

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!