Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Šiandien dėmesio centre ne romanas, o vieno žymiausių anglų literatūros balsų – Virginios Woolf – esė „Savas kambarys“ („Charibdė“, 2008).

Minčių ir rašymo galia Virginia Woolf pakeitė XX a. anglų literatūros tradiciją nešdama modernizmo vėliavą. Kiekvienas jos romanas – dalis ir pačios autorės autobiografijos, kurią ji išmaniai paslepia knygos smėlyje. Lietuvių kalba jau yra pasirodę populiarūs jos romanai „Ponia Delovėj“, „Orlandas“ ir „Į švyturį“, tačiau nė viena leidykla nesiryžta papildyti šios vertimų serijos ir kitais, ne ką mažiau svarbiais fundamentalios rašytojos darbais. Vertimų vis dar laukia romanai „Bangos“, „Metai“, „Naktis ir diena“ bei kiti eseistiniai darbai.

„Savą kambarį“ Virginia Woolf visuomenės akims pravėrė 1929 m. Eseistikos knygą autorė rašė remdamasi dviem savo skaitytais pranešimais Niuhemo Meno draugijoje ir Odtaa bendruomenei Girtone 1928-ųjų spalį; kadangi pranešimai buvo per ilgi skaityti vienukart, vėliau pataisyti ir papildyti pasirodė knygos pavidalu.

Trumpoje, vos šimto puslapių knygoje Virginia Woolf kalba apie moteris ir literatūrą. Pasirinkusi nagrinėti Viktorijos laikų situaciją šalyje, ji klausia: kodėl moterys skursta?; kodėl moterys negalėjo rašyti Šekspyro laikais?; kodėl jos pradeda rašyti, bet bijo?; kodėl vienų iš jų kūryboje randame velkantis lyties engimo šleifą, o kitų – ne?; kuri šiuo atveju bus geresnė rašytoja?; kodėl moterys rašo romanus, o ne poeziją?; kiek rašymas priklauso nuo lyties, o kiek nuo androgeniškumo?

Iškėlusi tokius klausimus visuomenei, rašytoja ieško atsakymų ir kviečia į svarbią diskusiją apie moterišką ir nemoterišką rašymą – ar toks išvis egzistuoja?

Remdamasi Charlottės Brontės ir Jane Austen pavyzdžiais, Virginia Woolf iškelia gana įdomią hipotezę, esą Jane Austen nebuvusi tokia gera rašytoja kaip Charlotte Brontë, tačiau pastarąją pralenkė, nes sugebėjo rašydama atitrūkti nuo savo lyčiai skirtų negandų, ko nepavyko Charlottei – tai byloja romano „Džeinė Eir“ eilutės, kuriose apmąstoma nedėkinga moterų dalia.

Tie, kas domisi anglų literatūra, tikriausiai turėtų likti nustebinti Jane Austen viršenybė prieš Charlottę Brontę, nes dažnai pirmosios romanai apibūdinami kaip provinciški, o štai romanas „Džeinė Eir“ tiek kartų ekranizuotas ir perleistas, kad nebetikėti jo pranašumu tiesiog neįmanoma. Tačiau nė viename Jane Austen romane nerasime apgailestavimo dėl nelaimingos moters dalios (pasalūniško pavydo jausmo vyrams). Štai ką apie Jane Austen rašo pati Virginia Woolf:

Lyginant Shakespeare’ą ir Jane Austen galima pasakyti, kad jų abiejų dvasia ištirpdė savyje visas kliūtis; <…> Jei Jane Austen kiek nors ir kentėjo nuo savo gyvenimo sąlygų, tai nebent nuo įvairiausių suvaržymų: moteris viena negalėdavo niekur išeiti. <…> Tačiau Jane Austen iš prigimties, regis, nė negeidė to, ko neturėjo. Jos talentas ir gyvenimo sąlygos puikiai atitiko vienas kitą. Tačiau vargu ar galima taip pasakyti apie Charlotte Brontë, pagalvojau imdama „Džeinę Eir“ ir dėdama ją ant stalo greta „Puikybės ir prietarų“.

„Savu kambariu“ Virginia Woolf nieko nesmerkia ir aptardama praeitį svarsto apie ateities perspektyvas, moterų galimybes. Ji teigia, kad Viktorijos laikų visuomenėje egzistavusiuose nevykusiuose moterų ir literatūros santykiuose nėra vieno kalto, nors dažna moteris linkusi kaltinti patriarchatą. Štai kaip nuo engimo ir priespaudos išteisinamos abi lytys:

<…> jei norime dėl viso to ką nors apkaltinti, tai reikia kaltinti abi lytis, o ne vieną. Dėl to kalti visi abiejų lyčių gundytojai ir reformatoriai <…> Kalti visi, kurie sąmoningai skatino žmonės suvokti savo lytį. Būtent dėl jų kaltės aš esu priversta peno savo dvasiai ieškoti tame laimingame amžiuje, kai panelė Davies ir panelė Clough dar nebuvo gimusios ir rašytojai po lygiai rėmėsi abiem savo sielos pusėmis. Tenka vėl gręžtis į Shakespeare’ą, nes jis buvo androginiškas…

Apmąsčiusi sudėtingus lyčių ir literatūros santykius, Virginia Woolf prieina kuriozišką, bet teisingą ir racionalią išvadą – moteris, kuri nori užsiimti rašymu, privalo turėti savo kambarį, pajamų ir asmeninę laisvę visu tuo naudotis.

Žvelgiant iš nūdienos perspektyvų „Savame kambaryje“ Virginia Woolf iškelia daug klausimų, kurie ir šiandien nėra praradę aktualumo, įrodydama, kad literatūra (moteriška ar ne – nepavaldi laikui). Turime sutikti su autore, kad moters ir literatūros tema bus prieštaringa tol, kol moterys pačios vadins ją moterų ir literatūros problema ir naudos lytį jai apibrėžti.

<…> kiekvienam rašytojui pražūtinga galvoti apie savo lytį. Pražūtinga būti tik vyru ar vien tik moterimi: kiekvienas turime būti moteriškai vyriškas ar vyriškai moteriška. Moteriai pražūtinga pabrėžti bet kokį savo sielvartą ar imtis ginti kokias nors savo teises, tegu ir visai pagrįstas, žodžiu, kaip nors sąmoningai pasirodyti esant moterimi. <…> Kad įvyktų kūrybos aktas, rašytojo sieloje turi vienaip ar kitaip bendradarbiauti vyras ir moteris. Turi būti sudaryta tam tikra priešybių sąjunga.

O tiems, kuriuos domina, ar pati Virginia Woolf išvengė „Savame kambaryje“ aptartų problemų, siūlome pažiūrėti dvi menines ekranizacijas – „Valandos“ („The Hours“, 2002) ir „Vita ir Virginia“ („Vita & Virginia“, 2018).