Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Šiandien pristatome anglų rašytojo ir kritiko Johno Fowleso debiutinį romaną „Kolekcionierius“ („Alma littera“, 2005).

Johno Fowleso kūryba neretai apibūdinama kaip modernizmo ir postmodernizmo dūrinys – rašytojas dažnai įsiterpia į savo kuriamus pasakojimus (klasikinio romano visažinio arba stebėtojo balsu), perplėšdamas grožinio teksto iliuziją arba ją dar labiau gilindamas, kurdamas anksčiau nebandytus pasakojimo būdus. Jo pasakojimo maniera primena klasikinio ir naujojo prancūzų romano kalbą: išgrynintą, pakilią ir puošnią.

1963 m. „Kolekcionierius“ tapo tikra sensacija ir pelnė rašytojui tarptautinį pripažinimą, o 1965 metais – nepraėjus nė keletui metų nuo knygos pirmojo leidimo – pasirodė šio kūrinio ekranizacija tuo pačiu pavadinimu.

Aptariamo romano istorija gana paprasta: miesčionis, peteliškių kolekcininkas Frederikas išlošia pinigų ir nusprendžia, savo kolekciją papildyti dar vienu ypatingu egzemplioriumi – dvidešimtmete meno studente Miranda.

Pagrobęs merginą jis įkalina ją rūsyje ir nuolat jai bando įrodyti, kad įkalino ją iš begalinės meilės ir noro, kad ir ji pažintų ir pamiltų jį. Frederikas Mirandai duoda visko, ko tik ši užsigeidžia, išskyrus laisvę.

Mirandai, deja, pagrobėjo meilės įrodinėjimai nesuvokiami; ji nesupranta, kaip žmogus gali šitaip nežmoniškai elgtis, būti toks šaltas, nesugebantis tikrai jausti, stabarus, nemokšiškas ir neturintis nė kruopelytės empatijos. Frederikas, kuris nori būti Ferdinandu, merginos taikliai pavadinamas Kalibanu – tamsios sielos veikėju iš Šekspyro pjesės „Audra“. Kalibanas negali suvokti šviesaus Mirandos pasaulio: tikrojo meno ir grožio, nekaltybės ir nepriklausomumo, ryžto, kuris iki paskutinės akimirkos neleidžia išsižadėti meilės gyvenimui bei nenumalšinamo laisvės troškimo. Iš dalies Miranda savo nekaltumu, meniška natūra gali pasirodyti naivi – ji vis stengiasi savo pagrobėją sureikšminti, apibūdindama jį kaip išskirtinį, nekaltą dėl savo veiksmų:

Šįryt įsivaizdavau, kad man pavyko pabėgti ir kad Kalibanas stojo prieš teismą. Aš kalbėjau jo naudai. Pasakiau, kad jo atvejis tragiškas, jam reikia užuojautos ir psichiatro pagalbos. Atleidimo.

Tiesą pasakius, Kalibanas ir nėra tipiškas pagrobėjas-šeimininkas, o Miranda tik auka. Abu jie yra tiek aukos, tiek šeimininkai. Mirandos išprusimas, lengvas jaunystės snobizmas ir pasipūtimas visai netrukdo naudotis Kalibano pinigais ir veikimo laisve – jo ribotumas ir apakimas iš meilės paverčia jį ne ką mažesne auka.

Pagal siužetą romaną galėtume laikyti trilerių lentynoje, tačiau siužetas tėra forma, kurioje aliuzijomis ir mitais skleidžiasi pamąstymai apie Dievą, meno vietą pasaulyje, priešingų pasaulėjautų susidūrimus ir humaniškumą, kurį nepaisant visko turime išlaikyti nepažeistą, nes tik gailestis ir atjauta kitiems skiria žmonės nuo kalibanų. Visa tai praplečia kūrinio žanrą ir jis tampa ne tik aukos ir pagrobėjo istorija, bet metonimija pasaulio, kuriame nuolat susiduria priešingi poliai.

„Kolekcionierius“ – snobiškas, šaltai ir meistriškai išskaptuotas meno kūrinys, paliekantis erdvės diskusijoms ir naujiems atradimams.

Paliekame su trumpomis šio kūrinio ištraukomis. Pirmoji ištrauka – Frederiko pasakojimas, o antroji – Mirandos dienoraščio fragmentas:

Ir visą tą laiką aš nemaniau, kad ruošiuosi rimtai. Suprantu, tai gali pasirodyti keista, bet taip ir buvo. Aš, žinoma, vis kartodavau sau, kad niekada to nepadarysiu, tik tariuosi padarysiąs. Ir niekad nebūčiau taip leidęs įsisiūbuoti fantazijai, jei nebūčiau turėjęs tiek pinigų ir laisvo laiko. Mano galva, daugelis žmonių, kurie, atrodo, gyvena sau patenkinti, pasielgtų lygiai taip pat, jeigu jiems taip būtų nuskilę ir jeigu jie turėtų tiek laiko. Noriu pasakyti, duotų sau valią, liautųsi apsimetinėję ir darytų, ką nori. Galia tvirkina, mėgdavo kartoti vienas mano mokytojas. O pinigai – tai Galia. 

Nekenčiu neišsiauklėjimo ir neišsilavinimo. Nekenčiu pasipūtėliškumo ir apgaulės. Nekenčiu pavydo ir pagiežos. Nekenčiu irzlumo, menkystės, smulkmeniškumo. Nekenčiu vidutinių nykių žmogelių, kurie nesigėdija, kad yra nykūs ir pilki. Nekenčiu tų, kuriuos D. P. vadina „naujaisiais žmonėmis“, tų naujųjų iškilėlių su savo automobiliais, pinigais, televizoriais, nekenčiu jų kvailo vulgarumo, šliaužiojimo prieš senąją buržuaziją ir noro ją pamėgdžioti… Myliu sąžiningumą, laisvę, norą duoti. Myliu kūrimą, darbą, myliu visavertį gyvenimą, myliu viską, kas yra priešinga sėdėjimui, stebėjimui, mėgdžiojimui, sielos sustabarėjimui.