„Nesijaučiam toli“: teisininkas, advokatas Mažvydas Michalauskas (Paryžius, Prancūzija)
Teisininkas, advokatas Mažvydas Michalauskas (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančiu teisininku, advokatu Mažvydu Michalausku.
M. Michalauskas: Aš Paryžiuje jau dvidešimt šeši metai. Atvažiavau čia mokytis 1994-aisiais – ketverius metus studijavau teisę Normandijoje, Ruano ir Havro universitetuose, paskui persikėliau į Paryžių, į I-jį Panteono-Sorbonos universitetą, ten baigiau privačios teisės studijas, o 2003-aisiais iš prancūzų teisės apsigyniau daktarinę disertaciją. Tai ir sakau, kad esu daktaras, bet ne gydytojas.
Teisininkas, advokatas Mažvydas Michalauskas (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Penkerius metus dėsčiau universitete, paskui perėjau į advokatūrą. Šis darbas man iš karto patiko, tad iki šiol esu praktikuojantis advokatas, turiu daug įvairių tarptautinių klientų.
Man patinka dirbti sau. Aišku, tai labai sudėtinga ir daug streso: visą laiką tenka kovoti – lengvai niekas nieko neduoda, bet man patinka. Ir gyvenimas Paryžiuje yra įdomus. Turbūt pastebėjote, čia istorija – už sienų. Tikrai labai įdomu.
Mūsų šeima – lietuviška. Mano žmona Jurgita – iš Kauno, ji atvažiavo prieš dešimt metų, anksčiau dirbo „Verslo žiniose“, buvo „Verslo žinių“ konferencijų vadovė. Turim du vaikus – Aleksandrą Vytautą Paskalį Michalauską ir Mariją Mildą Izabelę Michalauskaitę. Jie gimė Paryžiuje, bet yra lietuvaičiai.
Dažnai grįžtame į Lietuvą. Prancūzijoje vaikai kas šešias savaites turi atostogų, tad stengiamės parvažiuoti pas senelius, išsaugoti ryšį. Aleksandrui devyneri, jis nuotoliniu būdu Vilniaus Ozo gimnazijoje mokosi lietuvių kalbos ir istorijos. Tai labai geras, veiksmingas mokymosi būdas, tik, žinoma, reikia jam pasiryžti, o neretai – ir prisiversti.
Teisininkas, advokatas Mažvydas Michalauskas (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Aš labai myliu Prancūziją. Ši šalis patraukli ir savo istorija, kultūra, ir gamtos bei klimato įvairove, ir maistu… (dažnai išvažiuoju į posėdžius provincijoje). Man tikrai ji labai patinka. Na, o Paryžius – išskirtinis miestas, pasaulio sostinė. Gyventi čia labai įdomu ir profesine prasme: darbo tikrai yra, ir galima daug nuveikti. Svarbu ir tai, kad esi Europos centre, viskas arti. Ir į Lietuvą – Vilnių ar Palangą – gali parskristi per pora valandų. Rytą dar esi Paryžiuj, o vakare – jau Klaipėdoj…
Bet gyventi turbūt geriausia Lietuvoje. Vis tiek visos mintys, širdis lieka Lietuvoje: nuolat sekame lietuvišką radiją, televiziją, internetą – visas naujienas. Jau daug metų čia praleidau, galėčiau grįžti dirbti ir į Lietuvą…
Manau, kad mes niekada netapsime prancūzais. Vis tiek išsaugome lietuvišką mąstymą.
Nors prancūzai nelabai kuo ir skiriasi nuo Lietuvos ar kitų Europos šalių eilinių žmonių. Tik čia gal daugiau mandagumo, išmoksti tokios elgesio kultūros, bet šiaip žmonės visur vienodi. Prancūzijoje juos taip pat formuoja mokykla, ir nėra čia nei tos ypatingos laisvės, nei ryškesnio kritinio žvilgsnio… Mes, lietuviai, labai gerai atrodome tame Europos kontekste.
Teisininkas, advokatas Mažvydas Michalauskas (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Sugrįžęs matau Lietuvos jaunimą, jaunas šeimas – jie jau absoliučiai laisvi, vakarietiški. Visiškai kitokie, nei buvome mes, tuo labiau, mūsų tėvai ar seneliai. Kartais pasikalbame su čia dirbančiais profesionalais, kad Lietuvoje viskas OK, ir pragyvenimo lygis iš tiesų geras.
Visi galvoja apie Lietuvą, ten likusius senelius. Ir mišrios šeimos su vaikais nuolat grįžta. O lietuvės moterys iš viso yra jėga: buvome viename pobūvyje sutikę gydytojų iš Kauno dukros Emilijos šeimą, tai jos vyras, prancūzas, visiškai persismelkęs lietuvybe, jau ir kalba lietuviškai… Taip yra.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
