Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 1 gruodžio d. 09:35
10 įtraukiančių dokumentinių filmų, kurie pakeis jūsų požiūrį į meną

Kadras iš filmo „Marina Abramovič: dalyvauja menininkė“ (2012).

Filmai gali būti ne tik pramoga, bet ir žinių šaltinis. Ypač jei kalbame apie iš tiesų gerą dokumentinį kiną. Žemiau pristatome dešimtuką įstabių ir įtraukiančių dokumentinių filmų apie meną, po kurių į kūrybą ir menininkų gyvenimą imsite žiūrėti bent šiek tiek kitaip. Tai – šmaikščios, intriguojančios ar net sukrečiančios kino juostos, plečiančios žiūrovo meninį akiratį.

10. „Europos išniekinimas“, 2006

Visi gerai žino apie Antrojo pasaulinio karo metu nacių nusineštas nekaltų žmonių gyvybes ir panašius žiaurumus, tačiau filme „Europos išniekinimas“ nušviečiama kita jų pusė, apie kurią daugelis paprastai nė nesusimąsto. Tai – Hitlerio ir jo bendražygių nusikaltimai menui.

„Europos išniekinime“ atskleidžiamos didžiausio istorijoje kultūros vertybių naikinimo, masinių meno vagysčių, vykdytų paties Hitlerio ar jo įpėdinio Geringo nurodymu, detalės. Žiūrėdami filmą, sužinosite apie vieno žiauriausių visų laikų diktatoriaus planus sukurti kolosalų meno muziejų nacistinėje Vokietijoje, nenusisekusią dailininko karjerą (filme netgi išsakoma mintis, kad Hitlerio neapykanta žmonijai – viso labo neišsipildžiusių menininko ambicijų pasekmė), taip pat išgirsite liudijimus tų, kurie karo akivaizdoje buvo pasiryžę paaukoti savo pačių gyvybes dėl pasaulinio lygio meno šedevrų, tokių, kaip Gustavo Klimto „Adelė Bloch-Bauer“, išvysite, kaip iš garsiausių muziejų evakuotos sunkiausios Mikelandželo skulptūros ir kaip atrodė slėptuvės, kuriose jau po karo atrasti apdulkėję ir suniokoti Europos meistrų kūriniai.

IMDb7,7  

 

9. „Krambas“, 1994

Robertas Krambas (g. 1943) – Lietuvoje turbūt nedaugeliui žinomas Amerikos karikatūristas. Tuo tarpu tėvynėje Krambas laikomas neatsiejama septintojo dešimtmečio pop kultūros dalimi, „undergroundinių“ komiksų tėvu ir be galo kontraversiška asmenybe.

Hipių laikais jį labiausiai išgarsino tokie piešiniai, kaip „Keep on truckin‘“, „Hang in there, baby“, vaizduojantis katinėlį, besilaikantį už skalbinių virvės, komiksų personažas „Fritz the Cat“, apie kurį sukurtas ne vienas animacinis, suaugusiems skirtas filmas. Kai kurie Krambo darbai garsėjo juodu humoru ir moralinių ribų nepaisančia satyra, pašiepiančia minėto dešimtmečio kultūrą, gyvenimo būdą, nuotaikas ir bendrą atmosferą. Kitus kūrinius daugelis vadino paprasčiausia pornografija. Didžiojoje dalyje Krambo darbų netrūko ne tik pačių keisčiausių vulgarybių, bet ir atviro brutalumo, rasizmo, seksizmo. Nemažai žmonių Krambo nemėgo už tai, kad moteris vaizduodavo vien kaip sekso objektus. Kita vertus, Krambo darbuose vyrai pavaizduoti ne ką geriau – tai jokių moralinių vertybių neturinčios padugnės ir pašlemėkai, galvojantys vien apie savo smurtinius bei seksualinius troškimus.

1994 metų filme „Krambas“ pasakojama ne tik apie daug diskusijų iki šiol keliančią autoriaus kūrybą, bet ir ne ką mažiau šokiruojantį asmeninį kūrėjo gyvenimą, pradedant jo fetišu jodinėti (tiesiogine to žodžio prasme) moterims ant nugarų, baigiant disfunkcinės šeimos portretu: vaikus mušdavusiu tėvu, narkotikus vartojančia motina, pakrikusios psichikos sūnumis ir dukterimis, kurios juostoje filmuotis atsisakė.

IMDb: 8,0

 

8. „Gerhardas Richteris: tapyba“, 2011

Vokiečių tapytojas Gerhardas Richteris (g. 1932) – visame pasaulyje žymus dailininkas, tituluojamas brangiausiai apmokamu gyvu Europos menininku. Prieš keletą metų jo kūrinys parduotas už daugiau nei 46 milijonus dolerių.

Filme „Gerhardas Richteris: tapyba“ autorius po daugiau nei kelių dešimtmečių atveria duris į savo studiją. Žiūrovas turi galimybę susipažinti su menininko kūrybos ritualais, pamatyti, kaip gimsta nauji darbai, patyrinėti unikalią abstrakčios tapybos techniką, pelniusią dailininkui tarptautinį pripažinimą. Filme daugiausiai kalbama būtent apie pastarąjį dailininko kūrybos laikotarpį, tačiau nemažai dėmesio skiriama ir ankstesniam etapui, kuomet G. Richteris tapybos išeities tašku pasirinko fotografiją.

Pagrindinė G. Richterį dominanti tema, galima sakyti, yra pati tapyba: savo kūriniuose jis nuolat kvestionuoja jos kalbą, ieško naujų raiškos būdų, kelia ne tik stilistinio, bet ir idėjinio pastovumo mene klausimą. Paminėtina, kad 2008 metais G. Richterio darbai buvo eksponuoti ir Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre.

IMDb: 7,2

 

7. „Amerikietiškas filmas“, 1999

Markas Borchardtas jau nuo ankstyvos vaikystės svajoja kurti filmus. Tačiau jam jau trisdešimt, o ši svajonė vis dar neišsipildžiusi. Tiesą sakant, visas jo gyvenimas ne pernelyg nusisekęs: buvusi mergina, su kuria Markas susilaukė trijų vaikų, grasina teismais, o jis pats vos suduria galą su galu, dirbdamas įvairius pavienius darbus, ir yra priverstas gyventi su tėvais.

Vis dėlto į skolas įklimpęs vyras nepasiduoda: kad pagaliau užbaigtų savo pilnametražį filmą, Markas sugrįžta prie savo seno kino projekto, pavadinimu „Coven“, kuris, režisieriaus mėgėjo apskaičiavimais, turėtų deramai atsipirkti. Pasiskolinęs iš savo aštuoniasdešimt dvejų metų dėdės keletą tūkstančių dolerių, jis, kartu su kitais kino entuziastais, pradeda savo žygį šlovės link. Būtent šį dvejus metus trunkantį procesą ir fiksuoja Chriso Smitho dokumentinė juosta „Amerikietiškas filmas“.

Tai – puikiai įvertintas kūrinys, kuriame labiausiai stebina jo veikėjai. Iš tiesų, sunku patikėti, kad panaršius IMDb puslapyje galima atrasti Marko Borchardto, o taip pat ir jo gero draugo Mike‘o Schank‘o pavardes. Sunku pasakyti, kuris iš jų keistesnis – svajonėse paskendęs režisierius, ar jo aplinkoje nesiorientuojantis, į psichodelinius narkotikus įjunkęs pagalbininkas. Rodos, iš skirtingų pasaulių nusileidę veikėjai kažkaip susikalba tarpusavyje, o jų hipiški dialogai verčia filmo žiūrovus juoktis ir kartu skėsčioti rankomis: nejaugi tai tikra?

IMDb: 7,9

 

6. „Jeanas-Michelis Basquiat: šviesus vaikas“, 2011

„Jeanas-Michelis Basquiat: šviesus vaikas“ – tai dokumentinis filmas apie 8–9 dešimtmečio Amerikos dailininką, kurio reputacija meno pasaulyje prilygo roko žvaigždei.

Žanas Mišelis Baskija gimė 1960 metais imigrantų šeimoje Niujorke. Būdamas 17 metų, būsimais dailininkas paliko namus, metė mokslus. Nuo to laiko vaikinas užsiėmė grafičių kūryba Manhetene, kur pagarsėjo pseudonimu SAMO (tai – frazės „same ol shit“, reiškiančios „tas pats senas šūdas“, trumpinys). Tačiau netrukus Ž. M. Baskija ėmė tapyti ant drobių, jo darbai pirmą kartą parodoje eksponuoti jau 1980 metais.

Jaunasis autorius kaip mat sulaukė susidomėjimo, susipažino su daugybe garsenybių, tarp kurių – ir bene ryškiausia poparto figūra Endis Varholas (su pastaruoju Ž. M. Baskija vėliau surengė bendrą parodą). Nieko nuostabaus, kad jau jaunystėje Baskijos darbai imti brangiai pardavinėti įvairiuose muziejuose, o pats autorius, nesulaukęs nė dvidešimt penkerių, mėgavosi prabangiu ir, iš pirmo žvilgsnio, neįpareigojančiu gyvenimu.

Vis dėlto būtent toks gyvenimo būdas ėmė dailininką sekinti psichologiškai, pastūmėjo atsiriboti nuo artimųjų ir pradėti vartoti narkotikus. Praėjus kuriam laikui po giliai autorių sukrėtusios artimo draugo E. Varholo mirties ir paskutinės personalinės parodos, surengtos 1986 metais, Ž. M. Baskija rastas negyvas savo namuose. Mirties priežastis – heroino perdozavimas.

Filmas „Jeanas-Michelis Basquiat: šviesus vaikas“ plačiau pasakoja apie vos dvidešimt septynerių metų sulaukusio autoriaus gyvenimą ir produktyvų kūrybos tarpsnį, kuomet sukurta virš 1000 tapybos darbų. Filme – ne tik daug įdomios archyvinės medžiagos, bet ir unikalus dailininko draugės ir filmo režisierės Tamros Davis nufilmuotas interviu su menininku, kurio drobės dabar kainuoja milijonus dolerių.

IMDb: 7,9 

 

5. „McCullinas“, 2012

Donas McCulinas, jau būdamas gyvas, tapo tikra legenda. Daugelio nuomone, tai – vienas geriausių ir įtakingiausių karo fotografų, kurio objektyve atsidurdavo labiausiai šokiruojantys, tiesiog sukrečiantys karinių konfliktų visame pasaulyje vaizdai: žudantys ir žudomi, artimuosius praradę, badaujantys žmonės, juos supantis pragaras.

Daugiau nei 20 metų britų dienraščio „Sunday Times“ fotokorespondentu dirbęs D. McCullinas užfiksavo daugybę politinių krizių, įskaitant ir Vietnamo karą, momentų, dėl kurių rizikuodavo savo gyvybe, o kartą buvo dėl jų pašautas. Kaip filme sako fotografas, ilgainiui jis nebegalėjo gyventi be karo, verždavosi fotografuoti į pačius karščiausius planetos taškus, vos tik pasitaikydavo galimybė. Visgi tenai įgytos patirtys ir matyti vaizdai D. McCuliną persekioja iki šiol. Anot šiuo metu aštuoniasdešimt dvejų metų vyro, geras karo fotografas turi būti žmogiškas, kita vertus, jis neišvengiamai susiduria su moraliniu priekaištu: „Nori padaryti nuotrauką to, kas vyksta priešais tavo akis, ir tuo pačiu nori visa tai sustabdyti.“

IMDb: 8,2

 

4. „Pikaso paslaptis“, 2012

Pablas Pikasas (1881–1973) – visame pasaulyje žinomas ispanų tapytojas, vienas žymiausių XX amžiaus menininkų, kubizmo pradininkas. Rubrikoje „Menas žaliems“ apie šį žymų autorių rašėme plačiau bei trumpai apžvelgėme dešimt jo garsiausių kūrinių.

Dokumentinis 1956 metų filmas „Le mystère Picasso“ suteikia unikalią galimybę ne tik pamatyti dailininko sukurtus darbus, bet ir išvysti visą jo kūrybos procesą. Filme rodoma, kaip pats Pikasas piešia, tapo ir žiūrovo akyse įkvepia gyvybę vienam už kitą vis sudėtingesniems darbams, pradėdamas juos visai nuo nulio. Įdomu tai, kad beveik visi jų po filmo iškart sunaikinti.

„Le mystère Picasso“ per daugmaž valandą ir dvidešimt minučių puikiai atskleidžia menininko virtuaziškumą, vaizduotės galią ir gebėjimą improvizuoti. 1956 metais Kanų kino festivalyje filmas apdovanotas specialiu žiuri prizu.

IMDb: 7,8

3. „Išėjimas per suvenyrų krautuvę“, 2010

Oskarui nominuotoje dokumentinėje juostoje dėmesys sutelkiamas į dėl filmavimo pamišusį prancūzą, vardu Thierry Guetta. Jaunas vyras filmuoja absoliučiai viską: gatves, žmones, kiekvieną savo ir aplinkinių kasdienybės judesį, visą parą nepaleisdamas iš rankų kameros. Vieną dieną jis netikėtai įamžina savo gatvės meną kuriantį draugą, šitaip užfiksuodamas tuomet dar daugeliui nežinomos meno rūšies pradžią.

Thierry akiratyje atsiduria bene visi žymiausi graffiti atstovai, galiausiai, net ir pats Banksy – geriausiai žinomas pasaulyje gatvės meno kūrėjas, kurio tapatybė iki šiol neatskleista. Šis įkvepia Thiery sukurti dokumentinį filmą apie gatvės meno atsiradimą ir jo istoriją, tačiau įsitikinęs, kad prancūzo sugebėjimai niekam tikę, pats imasi režisūros. Tuo tarpu Thierry nusprendžia tapti gatvės meno kūrėju, be atodairos štampuodamas vieną darbą po kito…

„Išėjimas per suvenyrų krautuvę“ priverčia ne tik spėlioti apie Banksy tapatybę (ar gali būti, kad Banksy ir Thierry Guetta yra tas pats asmuo?), bet ir kvestionuoja meno sąvoką. Kas, kada ir kodėl tampa menu? Kas yra menininkas? Ar gatvės kūryba yra menas? Žiūrėkite ir įsitikinsite, kad gatvės kultūra – ne vien paaugliškos terlionės ant miesto pastatų sienų.

IMDb: 8,0

 

2. „Viviavos Maier atradimas“, 2013

Iki pat 2007 metų pasaulis apie Vivianą Maier nežinojo absoliučiai nieko. Tačiau tuomet vienas jaunas vaikinas niekam nebereikalingų daiktų aukcione netikėtai įsigijo dėžę negatyvų. Jis labai nustebo, įsitikinęs, kad nuotraukos profesionalios ir netgi turinčios išliekamąją meninę vertę. Bet kas šių fotografijų autorė?

Filme „Viviavos Maier atradimas“ sekama nedaugelio pažinotos moters paliktais pėdsakais, kad būtų išaiškinta daugiau nei 100 000 kadrų padariusios gatvės fotografės tapatybė. Kino juostoje kalbinami su V. Maier bendravę žmonės, daugiausia darbdaviai. Sunku tuo patikėti, tačiau V. Maier didžiąją dalį savo gyvenimo dirbo paprasčiausia vaikų aukle, o jos darbų nematė nei vienas žmogus. Maža to, ji nuolat keitė gyvenamąją vietą, kaupė, rodos, niekam nereikalingus daiktus, kalbėjo su netikru prancūzų kalbos akcentu, buvo be galo atsiribojusi nuo aplinkinių ir turėjo ne visai malonių paslapčių…

Intriguojančiame, Oskarui nominuotame filme atskleidžiama gatvės fotografės, kruopščiai dokumentavusios 6-8 dešimtmečio amerikiečių gyvenimą, biografija ir po mirties atėjęs pripažinimas. Tik visiško atsitiktinumo dėka V. Maier darbai šiandien jau gerai žinomi pasauliui, o jos autorė laikoma viena ryškiausių XX amžiaus gatvės fotografijos atstovių.

IMDb: 7,7

 

1. „Marina Abramovič: dalyvauja menininkė“, 2012

Marina Abramovič – viena ryškiausių šiuolaikinio meno pavardžių, su kuria siejami geriausiai žinomi performansai (tam tikri teatrališki veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje).

Iš Serbijos kilusi menininkė juose jau keturis dešimtmečius tyrinėja žmonių ryšius, kūno ir proto galimybių ribas, stebėtojų ir menininko santykį, kvestionuoja meno sąvoką.

Dokumentiniame filme „Marina Abramovič: dalyvauja menininkė“ stebime kūrėją, besiruošiančią vienam svarbiausių jos gyvenimo momentų – retrospektyviai parodai Niujorko moderniojo meno muziejuje (MoMA). Tai – didžiausia kada nors šioje vietoje surengta performansų paroda, kurioje M. Abramovič atlieka naująjį pasirodymą: 736 valandas specialiai įrengtoje aikštelėje muziejaus erdvėje akis į akį susitinka su bet kuriuo panorėjusiu lankytoju. Stebėdama priešais ją atsisėdusį žmogų, ji žvelgia tiesiai žiūrovui į akis, neištardama nė žodžio.

Filme ne tik kalbama apie pasiruošimą parodai ir jos įgyvendinimą, bet ir visą M. Abramovič karjerą, jos santykius su ilgamečiu partneriu Uwe Laysiepenu, svarstoma apie tai, kas yra menas.

Tai – be galo jautri, sukrečianti juosta, kuri privers į šiuolaikinį meną palankiau pažvelgti bei geriau jį suprasti net ir patį didžiausią skeptiką.

IMDb7,9

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!