Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 26 birželio d. 13:08
Vienas gražiausių Kretingos pastatų – Tiškevičių šeimos koplyčia–mauzoliejus

Pranešimo spaudai nuotr.

Turistai, lankydami Kretingą, paprastai užsuka į pranciškonų vienuolyną, Tiškevičių rūmus ir, žinoma, Žiemos sodą, tačiau ne mažiau įspūdinga ir verta dėmesio miesto kapinėse stovinti grafų Tiškevičių šeimos koplyčia–mauzoliejus. Raudonų plytų, neogotikinio stiliaus, ji lankytojams pasakoja ir primena to meto aukštuomenės laidojimo tradicijas ir papročius.

„Tradicija laidoti didikų šeimas laidoti ne atvirai bendrose kapinėse susiklostė nuo seno. Paprastai, kai didikai statydavo bažnyčias, tai būtinai jose po didžiuoju altoriumi ar kitoje garbingoje vietoje įrengdavo kriptas, kaip, pavyzdžiui, Kretingos bažnyčioje Chodkevičių kripta – tokia tradicija laikėsi šimtmečius“, – pasakoja istorikas Julius Kanarskas.

Pasak jo, kiek vėliau, plečiantis giminei ir didėjant dvarų skaičiui, požiūris kiek pakito – pradėtos statyti atskiros koplyčios giminės atstovų laidojimui. „Vienos koplyčios buvo statomos prie pačių dvaro rūmų, kitos – šalia bažnyčios, dar kitos – tiesiog kapinėse, kaip ir ši koplyčia“, – teigia jis.

Pranešimo spaudai nuotr.

Pranešimo spaudai nuotr.

Dvariškių kapinės

Pašnekovo teigimu, šios Tiškevičių koplyčios atsiradimas siejamas su naujų parapijos kapinių atsiradimu. „Senosios miesto kapinės buvo kitoje Vilniaus gatvės pusėje ir buvo jau užpildytos, tačiau kitoje kelio pusėje esančios žemės rusų valdžia nenorėjo užleisti – planavo ten statyti cerkvę“, – pasakoja istorikas.

Tačiau vieną naktį tuometinis klebonas naujoje vietoje palaidojo keletą mirusiųjų ir kapus aptvėrė. Rusų valdžia bandė priešintis tokiai savivalei, tačiau, grafui Juozapui Tiškevičiui užtarus, kapai ten ir liko. O koplyčia pastatyta jau po šio didiko mirties, 1893 m., jo sūnaus ir mamos – Aleksandro ir Sofijos Tiškevičių – iniciatyva, kuomet sugalvota čia įkurdinti dvaro kapines. „Čia buvo laidojami dvariškiai – ekonomai, guvernantės – žodžiu, tie, kurie buvo kilmingesnio luomo ir tarnavo dvare“, – paaiškina J. Kanarskas. Šių kapinių centre pradėta statyti koplyčia Tiškevičių šeimos narių laidojimui.

„Todėl toks ir išlikęs pavadinimas – koplyčia–mauzoliejus: koplyčia statyta kaip maldos namai, o po ja įrengtas „mauzoliejus“, t. y. kripta, skirta laidojimui. Taigi, tai buvo vieta, skirta amžinajam poilsiui, o tuo pačiu ir tinkama artimiesiems pasimelsti už mirusius“, – paaiškina istorikas.

Pranešimo spaudai nuotr.

Pranešimo spaudai nuotr.

Kriptoje ilsisi ir ne kilmingųjų

Vienai įtakingiausių ir turtingiausių XIX a. didikų šeimų Lietuvoje priklausanti koplyčia buvo suprojektuota tuometinio švedų kilmės Kuršo gubernijos architekto Karlo Eduardo Strandmano – tai buvo pirmasis jo statinys Lietuvoje. Jo projektuotų bažnyčių yra ir Palangoje, Salantuose bei kitose mūsų šalies vietose.

Tiškevičių koplyčia, pasak pašnekovo, yra gana tradicinės struktūros: turi laidojimo rūsį, vadinamąją kriptą, o ant jos viršaus pastatyta pati koplyčia. „Kripta paprastai būna įžeminta, tačiau, šiuo atveju, dėl drėgno grunto ji yra ant žemės paviršiaus, o aplinkui supilta kalva, tokiu būdu ją paverčiant rūsiu“, – statymo aplinkybes atskleidžia J. Kanarskas.

Neogotikinė koplyčia pastatyta iš dviejų rūšių plytų: paprastų, atvežtų iš netoliese buvusios Kretingos dvaro plytinės, kuri buvo didžiausias plytų fabrikas Telšių apskrityje, ir figūrinių, atgabentų iš Mažosios Lietuvos, iš Įsruties.

Pranešimo spaudai nuotr.

Koplyčios vidų puošė sieninė tapyba, centrinėje navoje buvo pastatytas medinis neogotikinis altorius su keturiomis evangelistų skulptūromis ir Nukryžiuotojo bareljefu, atgabentu iš Vokietijos. Kaip ir pridera maldos namams, ji turi nedidelį savo choro balkonėlį, suolus, klauptus. „Koplyčia tais laikas išties buvo naudojama pagal paskirtį – čia rinkdavosi Tiškevičiai ir jų artimieji paminėti mirusių artimųjų metines“, – pasakoja pašnekovas.

Koplyčios rūsyje saugomi 6 karstai: 4 metaliniai sarkofagai ir 2 mediniai karstai. Juose ilsisi ne tik kilmingieji Tiškevičių giminės atstovai – Juozapas Tiškevičius, jo žmona Sofija, anūkai Marija ir Kazimieras, marti Jadvyga – bet ir, spėjama, jų bendrapavardė guvernantė Stefanija Sofija Šostakaitė Tiškevičienė. „Jos vyras bajoras Mikalojus Tiškevičius tarnavo grafų valdų finansininku, o pati Šostakaitė buvo grafo Aleksandro guvernantė, vėliau – dvaro vaistininkė, gydė giminę ir buvo jai labai svarbi, todėl spėjame, kad ji buvo tokiu būdu pagerbta – palaidota drauge“, – pasakoja istorikas.

Pasak J. Kanarsko, Tiškevičių šeimos koplyčia–mauzoliejus yra vienas gražiausių Kretingos miesto pastatų, kurį tikrai verta aplankyti – šiltuoju sezonu jis visuomet būna atviras lankytojams.

Su visais Žemaitijos kelio istoriniais-religiniais objektais ir šiam projektui sukurtais maršrutais lankytojai iš anksto gali susipažinti internete www.zemaitijoskelias.lt arba į išmanųjį telefoną atsisiuntę nemokamą mobiliąją aplikaciją „Žemaitijos kelias“. Čia rasite ne tik visą lankytinų vietų sąrašą, bet ir kiekvienos jų aprašymus, įdomias susijusias istorijas ir nuotraukas, bet ir iš anksto paruoštus 6 teminius skirtingo ilgio maršrutus, papildytus audiogidais.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!