Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 30 birželio d. 19:42
Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“: Česlovas Milošas
„Vilniaus vardai“

Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017)

„Vilniaus galerija“ Česlovo Milošo gimimo metinių proga pristato dar vieną ištrauką iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia). Joje autorius Tomas Venclova pristato šią neeilinę asmenybę. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite sostinėje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose.

Miłosz Czesław (1911–2004), lenkų rašytojas. Gimė netoli Kėdainių, Šeteniuose, — jo žodžiais tariant, „pačioje Lietuvos širdyje“. Bajoriška Miłoszų (Milašių) giminė gyveno tose apylinkėse nuo XV a.; motina Veronika buvo kilusi iš Kunatų (Kunotų) giminės. Tėvas inžinierius statė tiltus bei fortifikacijas Rusijoje. 1921 m. šeima persikėlė iš Šetenių į Vilnių, ten būsimasis poetas baigė lenkišką Zigmanto Augusto gimnaziją ir 1929–1934 m. studijavo teisę Vilniaus universitete. Įsitraukė į studentų literatūrinę grupę „Żagary“, kurioje taip pat dalyvavo Teodoras Bujnickis, Antonis Gołubiewas, Aleksandras Rymkiewiczius ir kiti.

Czesławas Miłoszas su senele ir jaunesniuoju broliu Andrzejumi, ~1919 m.

Kaip poetas debiutavo 1930 metais. Pirmieji jo kūriniai buvo kairuoliški, tačiau eilėraščių rinkinys Trys žiemos (Trzy zimy, 1936) pelnė jam svarbią vietą lenkų literatūroje. Ankstyvojo Miłoszo (ir kitų „žagarininkų“) poetika vadinama katastrofistine, joje vyrauja karų ir kitų istorinių nelaimių nuojautos. Miłoszas su draugais buvo artimų krajovcams pažiūrų: laikė Lietuvą skirtingu nuo Lenkijos kultūriniu ir politiniu vienetu (todėl ir grupės vardas „Żagary“, t. y. „žagarai“, buvo lietuviškas).

Po Lenkijos žlugimo 1939 m. Miłoszas per Rumuniją pateko į Kauną, kiek vėliau — į grįžusį Lietuvai Vilnių, bet sovietinės okupacijos pradžioje, slapta perėjęs sieną, atvyko Varšuvon ir joje įsitraukė į antinacinio lenkų pogrindžio veiklą. Tuoj po karo pasirodė reikšmingas jo rinkinys Išsigelbėjimas (Ocalenie, 1945). Miłoszas dirbo JAV ir Prancūzijoje kaip Lenkijos diplomatas, bet 1951 m. nutraukė ryšius su komunistiniu režimu ir liko Vakaruose. 1953 m. pasirodė išgarsėjusi jo eseistinė knyga Pavergtas protas (Zniewolony umysł, liet. 1995, 2011), 1955 m. —  autobiografinis romanas Isos slėnis (Dolina Issy, liet. 1991, 2001, 2011), 1958 m. — knyga apie Lietuvą Gimtoji Europa (Rodzinna Europa, liet. 2003, 2011). Nuo 1960 m. dėstė slavų literatūrą Berklio universitete (JAV, Kalifornija), paskelbė daug eilėraščių ir esė. Jo poezija, gvildenanti metafizines, egzistencines (ypač tremties) ir pilietines temas, pelnė pripažinimą visame pasaulyje. 1980 m. jis gavo Nobelio literatūros premiją. Lenkijai ir Lietuvai išsivadavus iš komunizmo, dažnai lankėsi abiejuose kraštuose, gyvenimo pabaigoje persikėlė gyventi į Krokuvą, ten ir mirė. Palaidotas Skalkos vienuolyno kriptoje (Krokuvos panteone).

Susiję:

XX a. lenkų literatūroje Czesławas Miłoszas užima vietą, panašią į tą XIX a. tekusią Adomui Mickevičiui. Abudu suformavo daugiasluoksnė Vilniaus ir Vilnijos kultūra. Miłoszas vadino save „paskutiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu“; nors rašė lenkiškai, buvo pramokęs ir lietuvių kalbos, vengė etnocentrizmo ir gali būti
laikomas abiejų tautų poetu. Lietuvos gamta, tradicija, socialiniai tipai užima jo kūryboje svarbią vietą. Iš lietuviškos agrarinės kultūros ir jo „konservatyvus antitotalitarizmas“, tvirta vertybių skalė, pagarba gamtai ir jos ritmams, kalbinei, istorinei ir etninei tapatybei.

Czesławo Miłoszo Lenkijos literatų sąjungos nario bilietas, 1937 m.

Dar „Żagary“ laikotarpiu Miłoszas domėjosi lietuvių literatūra, apie ją rašė, vertė į lenkų kalbą Kazį Borutą. Bičiuliavosi su Pranu Ancevičiumi. Didelės įtakos jam turėjo tolimas giminaitis, prancūzų poetas Oskaras Milašius, dirbęs Lietuvos atstovybėje Paryžiuje. Kaune Miłoszas buvo suartėjęs su Juozu Keliuočiu, bendradarbiavo jo žurnale Naujoji Romuva. Išeivijoje palaikė ryšius su lietuvių draugija „Santara-Šviesa“, dalyvavo jos suvažiavimuose, bendradarbiavo žurnale Metmenys. 1955 m. Buenos Airėse pasirodė jo rinkinys Epochos sąmoningumo poezija, kurį į lietuvių kalbą išvertė Juozas Kėkštas. Lietuva, jos tragiškas likimas minimi Pavergtame prote ir Miłoszo kalboje atsiimant Nobelio premiją.

1990–1991 m. Miłoszas spaudoje ir kitur palaikė Lietuvos laisvėjimo sąjūdį. Žymiai prisidėjo prie Vilniaus klausimo sprendimo ir Lietuvos susitaikymo su Lenkija. Tapo Lietuvos garbės piliečiu, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru, Gedimino ordino kavalieriumi. Kelis kartus lankėsi gimtinėje, taip pat ir Vilniuje (paskutinį sykį 2000 m. su dviem kitais Nobelio laureatais — Günteriu Grassu ir Wisława Szymborska). Po 1991 m. didelė dalis jo kūrybos išversta į lietuvių kalbą: kai kurie eilėraščiai lietuviškai pasirodydavo net anksčiau negu lenkiškai.

Czesław Miłosz | A. Sutkaus nuotr., 1993

Vilniaus miesto garbės pilietis (2001). Daug Vilniaus adresų siejasi su Miłoszo atminimu. Ypač minėtinas namas Pakalnės g. 5 ir buvusi Zigmanto Augusto gimnazija Tauro g. 20 — prie šio pastato ir Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme įrengtos jo atminimo lentos. Laiptai tarp Maironio ir Bokšto gatvių pavadinti jo vardu, ant jų pakopų iškaltos Miłoszo eilių ištraukos lenkų ir lietuvių kalbomis.

Miłoszo eseistikos knygose randame įdomios, net unikalios medžiagos apie Vilnių ir vilniečius. Ne vienas posmas skirtas Vilniui jo eilėse, ypač poemoje Miestas be vardo (Miasto bez imienia, 1965):

Juodi kunigaikščių šaltiniai beldžias į požemius po Kazimiero karstu katedroje ir po ąžuolų nuodėguliais.

Su tarnaitės kraitele ir maldaknyge gedinti Barbora grįžta į Romerių namą Bokšto gatvėn iš lietuviškų mišių pas Šventąjį Mikalojų.

Kaip tviska! Tai sniegas Trijų Kryžių kalne ir ant Bekešo kalno, neištirpdys jo trumpaamžių žmonių alsavimas…

Vertė Almis Grybauskas

Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 392-394)

T. Venclovos knygą „Vilniaus vardai“ galite įsigyti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!