Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 24 liepos d. 18:21
„Nesijaučiam toli“: klubo „Panke“ įkūrėja Erika Šiekštelytė (Berlynas, Vokietija)

Klubo „Panke“ įkūrėja Erika Šiekštelytė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Praeitą savaitę dalijomės Berlyno klubo Panke kūrėjo Justo Rudžiansko pasakojimu, šįsyk – pažintis su kita šio klubo steigėja Erika Šiekstelyte.

Arūnas Baltėnas: klubą Panke įkūrėte kartu su Justu?

Erika Šiekstelytė: Taip, kartu su Justu, ir dabar abudu priimame sprendimus. Dar turim partnerį, kuris nuo A iki Z yra atsakingas už Panke galerijos renginius.

Arūnas Baltėnas: Justas yra reperis. O tu?

Erika Šiekstelytė: Aš aktyvistė. Lietuvoje esu rengusi įvairioms grupėms ugnies šou: Bix‘ams, Kastanedai, Povilui Meškėlai, net su Ryčiu Cicinu kažkada esu pasirodžiusi. Dar tais laikais, kai nebuvo interneto ir kiti nebuvo išmokę to daryti, aš būdavau, matyt, vienintelė, ir visi kviesdavo… Aš nesu muzikantė, be darbo klube, dar organizuoju renginius, rūpinuosi buitiniais, administraciniais dalykais, dalyvauju tinkliniuose susitikimuose. Pavyzdžiui, kartą per mėnesį arba kartą į metus susitinka klubų savininkai arba menininkai, kurie daro kažką panašaus, kaip mūsų galerija. Dar turiu tokį network‘ą, kur organizuojame workshop‘us merginoms, kad jos išmoktų didžėjauti, prodiusuoti, muzikos dizaino, garso inžinerijos. Nes šioje srityje moterų nėra daug, tiesiog tradiciškai moterys namų židinį saugo… kūrena.

Klubo „Panke“ įkūrėja Erika Šiekštelytė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Arūnas Baltėnas: Dirbi su žmonėmis?

Erika Šiekstelytė: Taip, ne tiek bendrauju, kiek organizuoju: noriu suteikti daugiau galimybių tiems, kam tų galimybių reikia. Gal tos veiklos tiek daug todėl, kad visada turiu kažkokių naujų minčių, projektų, idėjų.

Arūnas Baltėnas: Ar dabar jautiesi esanti savo vietoje?

Erika Šiekstelytė: Savo, bet truputį persidirbusi. Kadangi esu moteris, turiu dvigubai daugiau dirbti, nes vis reikia įrodinėti, kad žinau, ką darau, kad galiu būti lygiavertis partneris, nesvarbu, turiu krūtinę, ar ne… Berlyne tiek daug laisvės, vis dėlto pastebiu, kad klubų savininkių moterų čia beveik nėra. Jas galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Tad visiškas patriarchatas. Dėl to ir sunku, nes nėra įprasta, kad moteris darytų tokį darbą. Tai gal ir savo vietoje esu, bet nuolat patiriu papildomą stresą, kurio man nereikia ir kurio neturėtų būti.

Arūnas Baltėnas: Gal, bėgant laikui, tie dalykai susitvarkys?

Erika Šiekstelytė: Taip, taip, tik aš nesitikiu, kad dabar kažkas pasikeis. Ir mane taip auklėjo, kad reikia išmokti drabužėlius išsiskalbti, namie susitvarkyti, ir žinau, kad mano vyras buvo auklėjamas visiškai kitaip: kad bus kažkas, kas tuos drabužėlius tvarkys ir valgyt gamins. Tas darbų pasiskirstymas nėra baisu, baisiau, kai stovim aš ir Justas, bet kažkuriuo metu vis tiek atsisuks į jį, o ne į mane, nors aš darau darbus ir esu atsakinga. Būna visokių nesusipratimų. Skaudžiausia, kad ir moterys nepalaiko moterų, kreipiasi į vyrus, nes iš kažkur, matyt, turi suvokimą, kad moterys daug ko negali, nemoka ir panašiai. Justas pasakojo apie klubą, kanapes, o aš – apie feminizmą (juokiasi).

Susiję:

Mano feminizmas pasireiškia tuo, kad pati gaunu rėmimą ir pati moku pinigus, kad tie workshop‘ai moterims vyktų, noriu moterims suteikti tokias pat galimybes, kokias turi vyrai. Ir kas Vokietijoje labai smagu, kad yra vis daugiau vyrų, kurie padeda moterims ir suteikia joms tas galimybes. Čia jau aukštas lygis. Kaip bebūtų gaila ar keista, Lietuvoje draugams vis dar reikia įrodinėti, kad egzistuoja seksizmas, iki rimtų pykčių. Mat Lietuvoj jo nėra, visi lygūs. Sako, padėk į šalį savo emocijas, nes moteris negalvoja, ji tik rodo emocijas. Tad, manau, Lietuvoje ir moterims politikėms yra be galo sunku. Kita vertus, jau yra įrodyta, kad ten, kur tos lygybės daugiau, žymiai paprasčiau spręsti problemas, ir kad ten žmonės gyvena laisviau, yra laimingesni. Nors tebėra vyrų, kurie įsivaizduoja, kad yra pasaulio bamba, bet feminizmas ir apie tai, kad neturime vyriui užkrauti tiek daug atsakomybės: kad jis turi uždirbti pinigus šeimai, turi būti stiprus, niekada neverkti ir nepalūžti… Tai varo juos iš proto. Nuėmus tokią naštą galėtų džiaugtis gyvenimu.

Mes su Justu abu esame karšto oro baliono pilotai. Piločių moterų Lietuvoje visada buvo, bet kai tiktai varžybos, jose visada dalyvauja vyras, o moteris važiuoja iš paskos mašina, nes vyras geresnis pilotas. Lietuviai pirmieji suorganizavo Europos ir Pasaulio moterų čempionatus, po kurio turime 50 proc. daugiau oro balionų piločių. Mūsų tikslas – sukurti moterims saugią vietą, kur jos gali užduoti kokius tiktai nori, net ir „kvailus“ klausimus… Įgalinti moteris.

Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Klubo „Panke“ įkūrėja Erika Šiekštelytė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Arūnas Baltėnas: O kokią muziką tu mėgsti?

Erika Šiekstelytė: Aš esu labiau iš punk kultūros, mėgstu pankroką, mėgstu ska, o iš elektroninės – drum & bass ir jungle. Arba įvairią urban bass muziką.

Arūnas Baltėnas: Tai skiriasi Tavo ir Justo pomėgiai?

Erika Šiekstelytė: Truputį skiriasi. Aš, kol Justo nepažinojau, tai apskritai hiphopo nemėgau. O dabar mėgstu, organizuojame daug hiphopo renginių, bet organizuoju ir drum & bass vakarus. Jau Justas susirūpino, kad Panke nepavirstų drum & bass klubu, nes iš tiesų susirenka nemažai publikos, labai smagūs žmonės.

Arūnas Baltėnas: O paskaityt ar lieka laiko?

Erika Šiekstelytė: Truputį, nesu didelė skaitovė, nes visą laiką buvau hiperaktyvi. Vaikystėje lankydavau po kokius šešis būrelius. Bet labai mėgau skaitančius žmones, pavydėjau jiems tokiu baltu pavydu.

Dabar mėgstu paskaityti, ir kai su Justu turim šiek tiek laisvo laiko, leidžiam jį prie knygų arba žiūrim filmus.

Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Klubas „Panke“ (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Esu daug sportavusi, iki šiol mėgstu sportą ir mėgstu vakarėlius. Mėgstu būti linksma su linksmais žmonėmis. Bet darbas mane pavertė visai kitu žmogumi: čia aš rimta, nors su manim niekas nenori turėti rimtų reikalų… Dar vienas dalykas: aš norėjau būti berniuku. O vyrams moteris, kuri bendrauja kaip vyras, yra agresyvi ir labai nemaloni. Bet žinau, kad taip reikia bendrauti, nes kitaip manęs nesupranta. Nėra laiko pagalvoti, kaip čia gražiau mintį įvilkti, nes mano galvoj būna kokių 50 minčių vienu metu. O klubui reikės paramos, nes kils nuomos kaina, nesinori dėl to, kad pinigų nėra, užsidaryti.

2020.02.27

Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia. 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!