Kadras iš filmo | Pranešimo spaudai nuotr.

Kino kūrėja Jane Campion – pirmoji ir iki šiol vienintelė režisierė moteris, Kanų kino festivalyje apdovanota „Auksine palmės šakele“. Prestižinį apdovanojimą jai atnešė vaidybinis filmas „Fortepijonas“ (The Piano, 1993). Geriausiu moters režisierės filmu kino istorijoje tituluojamą poetišką dramą kino klasikos vakaruose (rugpjūčio 2, 9, 16, 30 d.) rodys „Skalvijos“ kino centras. Seansus tradiciškai lydės kino kritikų pristatymai.

Iš Naujosios Zelandijos kilusi J. Campion – režisierė, scenaristė ir prodiuserė, kurią domina moterų istorijos. Todėl jos filmuose pagrindinės herojės ir yra moterys – ieškančios savęs, siekiančios saviraiškos, nepripažįstančios joms primestų vaidmenų. Kaip ir pati autorė, jos herojės dažnai ryžtasi plaukti prieš srovę.

„Su filmo personažėmis mane sieja prieštaravimas, maištas prieš vyrų valdomą pasaulį. Jos visos patiria keliones, simbolizuojančias brendimo procesą, savosios tapatybės paieškas… Pavyzdžiui, „Fortepijono“ Ada, atsidūrusi pasaulio pakraštyje, atranda savo seksualumą ir nori jį pagilinti. Į korsetą įsprausta moteris laužo tabu. Ji pradeda elgtis kaip vyras, nesieja sekso su jausmais, pradeda traktuoti vyrus kaip geismo objektą, apverčia aukštyn kojomis tradicinius vaidmenis. Ji turi tokią pat teisę kaip ir vyrai“, – yra sakiusi J. Campion.

„Fortepijone“, kurio veiksmas vyksta XIX amžiaus antroje pusėje, skleidžiasi lyriška nebylios pianistės drama. Tėvo valia ji ištekinama už vyro, kurio niekada nėra sutikusi. Kartu su dukrele Flora iš Škotijos ji persikelia į naujuosius namus – atokią salą Naujojoje Zelandijoje. Ados sutuoktinis pergabena visus moters daiktus, išskyrus vieną ir patį brangiausią. „Šis fortepijonas mano“, – skubiai užrašo ji, kai vienintelę tikrąją jos nuosavybę ir komunikacijos priemonę mainais į žemę jos vyras atiduoda kaimynystėje gyvenančiam vienišiui Džordžui. Negalėdama susitaikyti su netektimi, Ada mėgina fortepijoną susigrąžinti tenkindama kaimyno fantazijas. Taip nebyli moteris atranda būdą išreikšti giliausius savo troškimus, o personažai įsivelia į sudėtingą jausmų, geidulio ir pavydo sūkurį.

Garsiausiame savo filme režisierė palietė moters erotizmo temą tada, kai apie tai kalbėti kine buvo neįprasta. „Fortepijono“ pasirodymo metu, prieš beveik trisdešimt metų, moters seksualumo ir moters geismo temos dar nebuvo analizuotos. Ados seksualinis prabudimas vaizduojamas kolonizacijos ir maorių asimiliacijos laikotarpiu. Taip „Fortepijonas“ tapo ne tik vienu svarbiausių feministinio kino darbų (nors pati režisierė kratosi feministinio kino etiketės), bet ir daugiasluoksne erotinių impulsų ir galios santykių studija.

„BBC Culture“ organizuotoje apklausoje, kurioje dalyvavo beveik 400 kino kritikų iš viso pasaulio, J. Campion darbas aplenkė tokius filmus kaip „Kleo nuo 5 iki 7“ (rež. Agnès Varda), „Gražus darbas“ (rež. Claire Denis), „Saulutės“ (rež. Vera Chytilova) ir buvo išrinktas geriausiu moters režisierės filmu kino istorijoje.

„Fortepijonas“ buvo nominuotas net aštuonioms „Oskaro“ statulėlėms, iš kurių pelnė tris  – vienuolikmetei debiutantei Annai Paquin apdovanojimas buvo įteiktas už geriausią antraplanį vaidmenį, pagrindinį vaidmenį sukūrusiai Holly Hunter atiteko geriausios aktorės apdovanojimas, o J. Campion įvertinta už geriausią scenarijų.

Fortepijonas prie vandens, džiunglių žaluma, drabužių klostės – be nuostabių operatoriaus Stuart Dryburgh kadrų lyrišką nuotaiką ir moters jausmų pasaulį kompozitorius Michaelis Nymanas papildo stipriu garso takeliu. Jo indėlis į filmą buvo įvertintas nominacijomis „Auksiniuose gaubliuose“, Britų kino ir televizijos meno akademijos (BAFTA) ir kituose apdovanojimuose.

„Skalvijos“ kino ekrane drama „Fortepijonas“ bus rodoma rugpjūčio 2, 9, 16, ir 30 d. Pirmąjį seansą pristatys kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.