Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 12 rugsėjo d. 20:24
Dzūkijos paslaptys: kuo žemaitiškas kastinys skiriasi nuo dzūkiško Kastinio?

Marcinkonių kaimas. | D. Kosinskaitės nuotr.

Atsakymas: tuo, kad kad vienas teliūskuoja lėkštėje, o kitas – Dzūkijos nacionaliniame parke!  Jeigu norite „paragauti“ tikros Dzūkijos su netikėtais Lietuvos prieskoniais jums tiesiog būtina atvykti čia, į Dzūkijos nacionalinį parką, kur ošia girios, teka upeliai, vėjas pusto smėlio kopas, o tarp jų jaukiai pūpso autentiškos dzūkų pirkios.

Kastinis, Aklažeris ir Dziackagiris

Pakeliauti po Dzūkiją smagu vien dėl dzūkiškų pavadinimų: čia teka šalciniai ir galima maudytis Kastinyje, čia kaip mėlyna akis pelkėje mirksi Aklažeris ir gražiausiomis vietomis vingiuoja Dziackagiris. Būtent juo – Dziackagirio pažintiniu pažintiniu taku (7 ir 10 km) ir rekomenduojama keliauti tiems, kurie nori vienu metu atsikąsti kuo daugiau Dzūkijos. Čia pražygiuosite ir jaukius etnografinius kaimus, ir jau minėtus šalcinius, ir aukštapelkę, ir miškus miškelius ir net žemyninę kopą. Iš tiesų, pėstute ar dviračiu keliaujant po Dzūkiją sunku patikėti, kad nesi etnografiniame spektaklyje: tvarkinguose senutėlių pirkių kiemuose vietiniai valo grybus, prie kiekvienos tvoros iškeltuose inkiluose čirška varnėnai, o siauromis gatvelėmis (dzūkiškai ūlyčiomis) rieda daugiau vežimų negu automobilių. Tačiau tai – jokiu būdu ne minusas, o pats didžiausias pliusas: šių apylinkių gyventojai kaip reta sugebėjo išsaugoti ir išpuoselėti savo paveldą.

Klonių kopa. | D. Kosinskaitės nuotr.

Klonių kopa. | D. Kosinskaitės nuotr.

Zervynų kaimas | R. Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Zervynų kaimas | R. Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Musteikos kaimas. | D. Kosinskaitės nuotr.

Lietuviškos egzotikos paieškos

Dzūkija turi daug vizitinių kortelių: girios, grybai, uogos ar ypač miela tarmė. Tačiau visa tai sudėjus į krūvą išeina ir dar vienas raktažodis: lietuviška egzotika. Jausmas, kad esi mini civilizacijoje vidury girios, o kaimyną nuo kaimyno skiria tik upelis ar pieva, nusėta kankorėžiais, sukuria kelionės laiku į XIX amžių pojūtį. Ir tai autentika ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos mastu: tokių viduryje miško įsikūrusių kaimų salelių šiandien berasime nebent Skandinavijoje ar jau gilesnėse Rusijos giriose.

Bene labiausiai vietine egzotika padvelkia atsidūrus prie žemyninės Gaidžio (Klonio) kopos, kuri yra vis dar gyva ir slenkanti: nesunku pastebėti, kad kopos smėlis be skrupulų draikosi ir lipa  tiesiai ant artimiausių tvorų bei daržų. Įdomu tai, kad Dzūkijoje galima rasti ir daugiau tokių kopų: kadaise vėjai jas supustė iš tirpusių ledynų suplauto smėlio. Ir nors didžioji dalis kopų šiuo metu jau apaugusios samanomis, vaikštant po vietinius miškus gali susidaryti pojūtis, kad esi Kuršių Nerijoje, – kraštovaizdis čia darosi labai artimas pajūriui.

Meškos šikna

Tęskime kelionę po puikiais vardais pavadintas vietas. Visai šalia Gaidžio kopos – ir Meškos šikna. Tai graži, tiesiog pavyzdinė aukštapelkė, kurioje galima išvysti ne tik daugybę pelkei būdingų augalų (andromedų, vaivorų, bruknių), bet ir,  žinoma, meškos šikną. Pavadinimo kilmė turi daugybę versijų, tačiau dažniausiai pasakojama, esą meškos šikna mamos gąsdindavo į pelkę lendančius vaikus. Na, o jeigu meškos šiknos čia ir nepamatysite, keliaukite dar piečiau – į Musteikų kaimą (piečiausią Lietuvos gyvenvietę), kur jau oficialiai buvo užfiksuota paskutinė Lietuviška meška. Musteikas verta aplankyti ir dėl bitininkystės paveldo: čia dar išlikę  kelminių avilių ar drevėtų pušų, apie kurių panaudojimą galima sužinoti bitininkystės muziejuje.

Meškos šiknos pelkė. | D. Kosinskaitės nuotr.

Meškos šiknos pelkė. | D. Kosinskaitės nuotr.

Didžiausias ir turbūt jaukiausias kaimas

Po pasikapstymo apylinkių kopose įdomu pasikapstyti ir po krašto istoriją, kuri taip pat turi savo specifikos. Vienas ryškiausių Dzūkijos istorijos reiškinių – ypač aktyvus partizaninis pasipriešinimas. Galbūt todėl keliaujant po Dzūkija neįmanoma nepastebėti daugybės kryžių ar atminimo lentų čia žuvusiems partizanams… Toks vietinių gyventojų įsitraukimas priešinantis dalinai irgi susijęs su geografija: itin miškingose vietose buvo patogu burtis ir intensyviai priešintis okupantams.

Marcinkonių kaimas. | D. Kosinskaitės nuotr.

Kalbant apie pavienių gyvenviečių istoriją bene įdomiausias pavyzdys – Marcinkonys. Tai vienas iš didžiausių Lietuvos kaimų, kurio pirmieji gyventojai buvo miško žvalgai. Dar labiau gyvenvietė išaugo nutiesus geležinkelį atkarpa Varšuva – Sankt Paterburgas (verta pamatyti dailią medinę geležinkelio stotį), tačiau sugebėjo išsaugoti beveik nepakitusį savo veidą iki šių dienų.  Kas be ko, tarpukariu Marcinkonyse veikė ir grybų ruošimo fabrikėlis. Nenuostabu, kad pakelės nuo grybų prekeivių lūžta ir šiandien: juk iš viso Dzūkijos nacionaliniame parke randama net 771 grybų rūšis! 32 iš jų saugomos, 10-15 – valgomos.

Kad jau prakalbom apie grybus… Atėjo ruduo – pats nuostabiausias metas aplankyti Dzūkiją!

Daugiau lankytinų šalies objektų rasite rubrikoje „Kelionės po Lietuvą“.  

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!