Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 25 rugsėjo d. 19:05
„Nesijaučiam toli“: statybininkas Petras Breimelis (Berlynas, Vokietija)

Statybininkas Petras Breimelis (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančiu statybininku Petru Breimeliu.

Statybininkas Petras Breimelis (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Petras Breimelis: Direktoriumi savęs tikrai nepavadinčiau. Verčiuosi individualia veikla. Esame susikooperavę, dirbame ne tik statybose, vykdome ir namų priežiūrą. Berlyne namų savininkai ar namų bendrijos tvarkosi kitaip nei Lietuvoje. Dauguma gyventojų butus nuomojasi, o namų savininkai, turtingi žmonės arba įmonės, samdo namų administratorius (Hausmeister), kurie už viską atsakingi. Jie bendrauja su avarinėmis tarnybomis, palaiko švarą laiptinėse, kiemuose ir soduose, pjauna žolę ir kt. Daro tai patys arba samdo žmones. Dirba ir lietuviai, ir rusai, ir ukrainiečiai, aišku, tik turintys leidimus dirbti. O už visas paslaugas moka gyventojai. Iš tikrųjų tai neblogas darbas, bet į šią sritį įsiterpti naujokui nelengva: reikia pelnyti pasitikėjimą, nes iš tikrųjų tenka didelė atsakomybė.

Ir aš nuo to pradėjau, o po kurio laiko manęs paklausė, ar negalėčiau išdažyti vieno buto sienų. OK, sakau, išdažysiu. Paskui paprašė sudėti grindis. Sudėjom. Tada pasiūlė užsiimti remontu. Sakau, žinoma, nes tai mano specialybė.

Į Berlyną atvykau 2010 metų gegužės 15 dieną. Pirmas dvi savaites užtrukau tvarkydamas formalumus: susiradau gyvenamąją vietą, prisiregistravau. O kai turi registraciją, gali atsidaryti banko sąskaitą, įsidarbinti ar įforminti savo individualią veiklą, ką aš ir padariau. Iškart susirasti darbdavį sunkoka, bet aš ir nenorėjau būti „rėmuose“ – aštuonios valandos per dieną, alga, kažkokios normos ir taip toliau. Visada galvojau, kad įdėjęs pastangų, pasinaudojęs savo patirtimi, galiu uždirbti daugiau. Pasitikėjimą, aišku, įgyji ne per vienerius metus, reikia įdirbio, bet kai tavimi patiki, užsakovai rekomenduoja vieni kitiems. Ir šiandien, sakyčiau, visiškai neblogai sekasi. Plečiamės po truputį.

Statybininkas Petras Breimelis (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Statybininkas Petras Breimelis (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Darbų turiu daug, ir žmonių daug, bet kišenės tuščios, nes viską tenka investuoti į tą veiklą, kad ji plėstųsi, tobulėtų. Reikia visokių priemonių, transporto ir mokesčius reikia mokėt, niekur nedingsi. Yra tokia patarlė: galiu daryti viską, kad nereikėtų daryti nieko.

Beje, Berlynas nebuvo mano pirma darbo vieta užsienyje. Lietuvoje dirbau Panevėžio statybos treste ir buvau komandiruojamas į Rusiją, ten buvo keletas objektų. Aišku, važinėjant užsimezgė kontaktai su vietiniais: ir su eiliniais, ir su verslininkais. Turėjau pasiūlymų važiuoti į Maskvą dirbti privačiai, su savo verslu, savais žmonėmis. Tuo metu, jeigu ten dirbdavo pabaltietis, vadinasi, padarys euroremontą. Rankos tokios pačios, įrankiai tokie patys, bet žmonės ne vietiniai, ne kokie ukrainiečiai ar moldavai – lietuvius jau laikydavo europiečiais.

Sykį įrenginėjome privatų namą: pradėdavome dirbti nuo septynių, o vietiniai ateidavo nuo aštuonių-devynių. Penktą jie darbą baigia, o mes dar dirbame. Vietiniai stebėdavosi, o mes buvome susitarę gauti pinigus už atliktą darbą, o ne už valandas. Rusijoje jau buvo įdirbis, bet nebuvo stabilumo, rublis nuolat pigo: susitari vienaip, o paskui gali išeiti kitaip, dar ir vizų režimas… Tai, galvoju, gal surizikuosiu į Vokietiją.

Vis dėlto į užsienį išvažiuoti nesvajojau. Dauguma galbūt važiuoja užsidirbti, o man tai nebuvo aktualu. Tuo metu turėjau savo statybinę bendrovę, ir nebuvo taip prastai, kad reikėtų viską mesti. Aš važiavau laimės ieškoti. Po skyrybų kokius ketverius metus gyvenau vienas, tai dar su vyresniuoju sūnum pasikalbėjom, sako, važiuok, tėti. Norėjosi permainų – pradėti viską nuo nulio. Nebijojau iššūkių.

Atvažiavęs čia nešiojau gipsą, kaip sakoma, dirbau eilinius darbus, ir statybose, ir privačiai ėjau pas žmones. Bet praėjo metai, gavau pasiūlymų dirbti oficialiai ir, aišku, čia susiradau tai, ko atvažiavau: po mėnesio susipažinau su žavia moterimi,  jau greitai bus dešimt metų, kai mes kartu…

Statybininkas Petras Breimelis (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Čia, Berlyne, turėjau vienintelę pažįstamą, su kuria buvome susipažinę internete, iki dabar draugaujame – porą sykių buvome pas ją svečiuose. 2008-aisiais su visa kompanija atvažiavome sutikti Naujųjų metų – tai buvo pirma mano viešnagė Berlyne.

Atvažiavus iš Lietuvėlės, iš Panevėžio miestelio, Berlynas padarė didžiulį įspūdį. Po gero pusmečio dar sykį čia apsilankiau – tik savaitgaliui, papramogauti. Bet įspūdis išliko geras. Neužtenka apie Berlyną kalbėti vien kaip apie miestą. Įsivaizduokit: Berlyne gyventojų yra daugiau negu visoj Lietuvoj, gali sutikti ir lietuviškai, ir rusiškai kalbančių, ir arabų, turkų ar ukrainiečių. Net kartais suabejoju, ar vokiečių Berlyne dauguma… Ir čia labai daug galimybių. Nebuvau tikras, kad čia prigysiu, bet visada galėjau grįžti į Lietuvą (tuomet dar turėjau, kur sugrįžti), o kaip statybos inžinierius, žinojau, darbą visada susirasiu. Bet dabar mes jau tiek čia įklimpę, kad grįžti negalvojam. Ir perspektyvų yra. Nuomojam butą, apie kažkokią nuosavybę ir nesvajojam. Geras dalykas neprisirišti, o nuosavybė įpareigoja…

Be abejo, gyvenimo kokybė čia kita nei Lietuvoje. O ir ne visi čia uždirba daugiau. Lietuvoje eilinis, geras, darbštus statybininkas, meistras uždirba 1500 ar 1700 į rankas, bet būna, kad nepraėjus mėnesiui prašo avanso, nes išleido. Išlaidauja žmonės, nebesugeba įvertinti savo galimybių. Paimsi tokį į Berlyną, tai jis po savaitės parlėks namo ir prašys priimti atgal… Svarbu ne tai, kiek uždirbi, bet kiek iš to lieka.

Vokietija nėra tokia šalis kaip Norvegija, Švedija, kur dirbdamas gali grąžinti kreditus arba Lietuvoje statytis namus. Čia tiek neuždirba, bet… galima gyventi labai įdomiai. Pernai vienoje grupėje labai gražiai padiskutavome, kada galima sakyti „jau“, o kada „dar tik“, kai čia gyveni. Viena moteris labai protingai pasakė: žiūrint, ką tu per tą laiką esi pasiekęs. Ar kalbą išmokai, ar savarankiškai, stabiliai gyveni, ar integravaisi į tą visuomenę ir kaip tu čia jautiesi. Vieniems užtenka kelerių metų, kiti ir dešimt, dvylika metų pragyvenę dar nekalba vokiškai. Aš po kokių pusantrų metų pradėjau lankyti kalbos kursus. Iš pradžių buvo sunku, nes negirdi tos kalbos, bet paskui pradedi girdėti ir įsimeni. Aišku, reikia bendrauti…

Statybininkas Petras Breimelis (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.

Berlynas susideda iš kelių didelių rajonų, kiekvienas jų savitas. Gali aplink Berlyną važiuoti kaip apie Lietuvą – Telšiai, Mažeikiai, Joniškis, Biržai, Pasvalys, Aukštaitija, Žemaitija… Rajonas, kuriame dabar esame, nėra laikomas prestižiniu. Jis turkų, arabų – ne pačių sėkmingiausių žmonių. Jie su savo kultūra, su savo papročiais, su savo šiukšlėmis ir savo nevalyvumu parodo negatyviąją, nešvariąją Berlyno pusę. Rytų Berlyno naujuosiuose mikrorajonuose vyrauja atvykėliai iš posovietinės erdvės – daug rusų, ukrainiečių, kitų – ten žymiai švariau. Ten teko pagyventi tris mėnesius, tiesiog stebėjausi: kaip Žirmūnai, Šeškinė – labai švaru. Dabar viskas panašėja. Nėra Berlyne ir kažkokio turtuolių kvartalo. Berlynas, žinokit, labai tolerantiškas miestas. Gali būti kas nori, kaip nori, tik netrukdyk kitam, neik skersai kelio. Ar nuogas, ar apsirengęs, ar ne toks, kaip visi kiti – čia į tai žiūrima tolerantiškai. Labai daug demokratijos. Tai nesukausto atvykėlių, jie iš karto tampa tarsi nepastebimi. Ir viskas, būk, kas nori.

2020 02 27

Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia. 

Iki akcijos pabaigos

liko XX dienų / dienos / diena

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!