Galerininkė Giedrė Bartelt (Berlynas) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia galerininke GIedre Bartelt.
Trylika metų turėjau klasikinę galeriją White Cube. Joje buvo tapybos, skulptūros, paskutiniais metais – net fotografijos darbų. Bet ji buvo nuostolinga, tad vieną dieną rankos nusviro, ir ta galerija užsidarė. Vis dėlto buvo žmonių, kurie ragino šios veiklos nemesti. Man nepatinka komercija, nepatinka pardavinėti: sėdi visą dieną, bet niekas neateina, nes neturi reikiamų kontaktų… Tai, pagalvojau, padarysiu tokią pop-up show galeriją: surengiu kokiai savaitei parodą ir vėl užsidarau. Situacija pasikeitė, tik dabar dažniau rodom taikomuosius menus: paveikslus ar įstiklintas fotografijas supakuoti, parvežti, išvežti – ir fiziškai, ir finansiškai sudėtinga, ypač jeigu neturi kapitalo ir viską darai pats… O, tarkim, juvelyrikos parodą gali ir rankinuke atsivežti.
Baltijos šalyse stiprūs taikomieji menai, ypač estų juvelyrika. Pagrindiniai lietuvių juvelyrai taip pat baigė Talino dailės akademiją. Keista, bet su kaimynais latviais sunkiau, nerandu sau tinkamų…
Vasarą dar dirbu gide Baltijos šalyse – keliauju už kitų pinigus, kitaip penkis kartus per vasarą į Latviją ir Estiją nenuvažiuočiau. Ir apie šiuolaikinę Lietuvą, man atrodo, galiu pasakyti daugiau nei vietiniai lietuviai, nes man tai aktualu (turiu žinot, kur Vilniuje galima pavalgyt, ir alus geresnis nei Vokietijoje…). Lietuvoje yra tikrai daug šaunių ir pažangių dalykų.
Galerininkė Giedrė Bartelt (Berlynas) | A. Baltėno nuotr.
Galerininkė Giedrė Bartelt (Berlynas) | A. Baltėno nuotr.
Kai lieka laisvo laiko, viską apsižiūriu, labai įdomu palyginti tas tris šalis. Šios dvi veiklos labai gerai viena kitą papildo.
O į Vokietiją aš nutekėjau. Baigiau germanistikos studijas, dar prieš vedybas vertėjavau savo būsimam vyrui, tai, kai atvažiavau, man Vokietija nebuvo svetima. Be to, jau nuo septynerių metų, nuo mokyklos, bendravau su vokiečiais, po to dar Vokietijoje baigiau mokslus: mano svajonė buvo mokytis menotyros, ją studijavau Berlyne. O galerijoje anksčiau dirbo mano vyras.
Man labai patinka fotografija, bet net labai rimtos galerijos, dirbančios su fotografija, čia neišsilaiko. Šiais medijų laikais kiekvienas gali nusipirkti fotoaparatą už 10 000 eurų ir jaustis dideliu fotografu. Kai dar turėjau aną galeriją, sutikau neblogą fotografą iš Pietų Vokietijos. Jis gyveno Augsburge, nes Miunchene nesugebėjo susimokėt nuomos. Nors Miunchene žmonės turi pinigų, bet nespalvotos klasikinės ir nelabai linksmos to fotografo nuotraukos jų nedomino, jiems reikia spalvotų, blizgančių… Tiesa, Berlyne pardavė Moholy-Nagy darbą už, rodos, 600 000 eurų. Yra ir tokių kainų. Komercine tos fotografijos nepavadinsi, bet svarbus vardas…
Dabar tuose sočiuose Vakaruose tokia tendencija: į kokią taikomojo meno mugę ateina bobutės pensininkės – anūkai išauginti, pinigų turi, laisvo laiko – taip pat. Pasižiūri: aha, kaip įdomu, kaip gražu, grįšiu namo ir pati pasidarysiu… Šioje viskuo apsirūpinusioje visuomenėje klesti toks megėjiškumas. O juk gero juvelyro įgūdžiai įgyjami per dešimtmečius, ne po savaitės kursų ar savaitgalio mokyklose. Baltijos šalių kūriniai – labai aukšto lygio, nes dirba gerai paruošti profesionalai.
Galerininkė Giedrė Bartelt (Berlynas) | A. Baltėno nuotr.
Galerininkė Giedrė Bartelt (Berlynas) | A. Baltėno nuotr.
Kai buvau daug jaunesnė ir idealistė, negalėjau susitaikyti, kad žmonės paveikslus derina prie sofų. O dabar galvoju: o kodėl tai blogai? Juk tai jo sofa, ir jis kasdien žiūrės į tą paveikslą. Kartais žmonės sako: „Tai neįmanoma, mano darbus užgoš, jie neskambės…“ O aš galvoju: nedaug menininkų pasaulyje gauna kolekcionieriaus erdvę, tą baltą kubą, kuriame pastato du daiktus, ir viskas skamba. Eilinis menininkas visada turi tiek erdvės, kiek jos būna ir žmonių namuose. Puodelis juk nestovi kažkieno baltam kambary. O jeigu erdvė nustelbia daiktą, gal tai menininko problema?
Labai daug bendrauju su įvairiais menininkais ir stebiu pirkėjus. Žmonėms svarbu, kad daiktas turėtų materialią vertę, ypač juvelyrika. Kad būtų deimantų, briliantų… O man – atvirkščiai, aš nenoriu mokėti už tą briliantą ar deimantą, man papuošalas – ne finansinė investicija, man svarbesnė ryški meninė pozicija. Kita vertus, Berlyne nėra daug žmonių, galinčių pirkti brangius daiktus. Lietuviškas kaklo papuošalas su brangakmeniais už 1000 eurų čia neįperkamas, be šansų. Tokia publika eina už kampo, kur prekiaujama vardais ir brendais. Todėl ir su juvelyrika sudėtinga, nes medžiagos brangios ir įdėta labai daug darbo. Kita vertus, prieš porą metų mačiau vienos estų juvelyrės parodą, kurioje papuošalai iš kauliukų (nežinau kokių, gal slyvos) kainavo 1000 eurų. Tada vėl galvoju: labai brangi idėja… Slidus dalykas.
Nemanau, kad išeiviai gali kur nors įaugti. Aš dabar nei Lietuvoje, nei čia nesijaučiu namuose. Ne geografiškai, o psichologiškai. Abiejose pusėse matau ir gražių, ir negražių dalykų. Dažniausiai norisi aukso vidurio. Man svetimas toks patriotizmas, kuriuo pasižymi ir lietuviai, ir vokiečiai. Aš iš tų, kuriems namai yra žmonės. Toks šuns tipas. Esu iš Kauno, bet, galima sakyt, jo nemyliu. Kaip gali būti gimtieji namai sovietiniame blokiniame name? Neturėjau jokio kaimo, nes mano močiutę ir mamą buvo išvežę į Sibirą. Visą laiką galvojau, kad arklys ir karvė yra pora, kaip vyras ir žmona. Tiesiog nėra tokio gyvo santykio.
Galerininkė Giedrė Bartelt (Berlynas) | A. Baltėno nuotr.
Vilnius – artimesnis. Per mokslus, per universitetą. O čia irgi kažkaip… šaknų tai nėra. Kartais emigrantai verkia Lietuvos, bet ko čia virkauti – tiesiog sėsk į lėktuvą. Pasistengęs gali ir už penkis eurus bilietą nusipirkti.
Apie ką aš svajoju? Man labai patinka keliauti. Nemėgstu švenčių, nešvenčiu ir gimtadienių, man didžiausia šventė – kažkur išvažiuot. Gal aš koks skrajojantis olandas… Mane tose kelionėse kažkaip vis lydi Josifas Brodskis. Kai jį išmetė iš Peterburgo, gyveno Amerikoje ir su tėvais galėjo tik telefonu pakalbėti. Tokioj situacijoj gal kilti kiti jausmų. Manau, Brodskis ir Veneciją mylėjo dėl kažkokio ryšio su Piteriu: visi tie kanalai, vanduo – abu tie miestai turi kažkokio nerealumo, bendrumo.
Manau, kad šiais laikais žmonės net svajonių nebeturi, viskas yra realybė.
2020 02 28
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
