„Dzūkų linksmybės“ | Ginto Beržinsko nuotr.

Pirmadienį, kai visų žvilgsniai buvo nukreipti į naujuosius politikus, kurie, kaip ir jų pirmtakai, tikriausiai ir vėl tyčiosis iš rinkėjų, sąmoningai atsidūriau Teatro sąjungoje, kuri pakvietė kitaip pažvelgti į aktoriaus profesiją.

Dvi nuostabios dzūkės aktorės Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė sukūrė dzūkiškos išmonės spektaklį ,,Kas apsakys tas dzūkų linksmybes?“ Dar taip nebuvo, kad nuo pat spektaklio pradžios iki pabaigos sėdėtum plačiai išsišiepęs. Vakaras tapo gryno oro gūsiu, lyg būtum atsidūręs po žydru dangumi gaivią vasaros dieną. Ant medinių kėdžių įsitaisė dvi teatro karalaitės ir išpyškino tai, ką vargu ar į vieną knygelę pajėgtum surašyti. Tekstai šmaikštūs ir išmintingi, juokingi ir nostalgiški, primityvūs ir užburiantys. Ir nesupranti, ar jos – laumės, viską kontroliuojančios, ir tave į veiksmą įmonijančios, ar tai yra to senuko teatro lig šiol iki galo neatskleista paslaptis. Teatre užtenka gyvo aktoriaus, gyvos jo sielos, kad sakoma mintis būtų patikrinta per tavo jausmą. Čia viskas vyko žaibu: spektaklis prasidėjo ir pasibaigė lyg meteoru nuskriejęs.

Dvi profesionalios aktorės, teatruose sukūrusios įsimintinų vaidmenų, vitališkos jėgos vedamos sukūrė teatrinės išminties kūrinį, kuriame persiskaito ne tik dzūkų krašto patarlės, posakiai, užkalbėjimai, prietarai, nuskamba dar vaikystėje išmoktos dainos. Svarbiausia, kad čia pat įvyksta unikalus šių dviejų aktorių virtimas rimtais personažais, kartais atrodo, net dar brandesniais nei tie, kurie „vaikščioja“ po garsių autorių kūrinius.

„Dzūkų linksmybės“ | Ginto Beržinsko nuotr.

„Dzūkų linksmybės“ | Ginto Beržinsko nuotr.

Mockevičiūtės ir Varnelytės duetas – iš pliuso ir minuso, kurie reikalingi įtampai išgauti. Be karštai tekančio kraujo teatras taip pat neįmanomas. Energija įsiplieskia nuo dzūkiškos išminties ir linksmybių. Pasaulis ne toks baisus, kai turi reikalų su dzūkais. Jie ne tik grybus skaičiuoja, jie labai muzikalūs ir turi puikų humoro jausmą. Tas humoras – lyg Vitalijos skruostų duobutės: švyti ir kinta priklausomai nuo reakcijos, nuo tariamo teksto turinio. Mockevičiūtė su Varnelyte žmonėms tiek į akis visko susako, kad imi galvoti, jog visa tai – tiesa, jog laumės ir po mūsų Gedimino prospektą vaikščioja, ir visos jos tokios neapsakomai gražios, tik tiek, kad jų kojos su nukapotais pirštais atrodo lyg kaladės.

Aktorės savo tekstus išpuošė gausiais asociacijų ornamentais, senobines sukneles padabino baltomis mereškuotomis skarelėmis, viena iš jų dorovingai į ją supasi, kita per minutę šimtą kartų ją it gyvą nervą nuo galvos traukia. Abi dzūkelės ruošiasi gyventi du šimtus metų, tad sunku įsivaizduoti, kiek kartų tas nervas iš galvos bus traukiamas. Tik batai išduoda, kad šios dzūkės jau seniai iš anų laikų atkeliavusios, jau prie kito tempo ritmo prisitaikiusios. Abi jos savo charakteristikas labai įspūdingai „ištapė“. Net dzūkiškus obuoliukus sulig daina žiūrovams dalindamos, jos savo personažų charakteristikų neišsižadėjo: Mockevičiūtė paknopstomis net į antrą aukštą įsiropštė, tuo tarpu Varnelytė, pradžioje atidžiai obuoliukus dalindama, staiga vieną akį primerkė ir lyg šelmis berniukas iš vaikystės kiemo ėmė juos laidyti. Smūgiai tvirti ir taiklūs, o pagautas obuolys – kaip aktoriaus bučinys.

„Dzūkų linksmybės“ | Ginto Beržinsko nuotr.

Mockevičiūtės ir Varnelytės duetas unikalus. Abi – ir skirtingos, ir labai savarankiškos, bet tuo pačiu žiūrisi kaip vienis. Abiejų veidai švyti, akys dega, o jose kažkokia paslaptis gyvena. Gal dėl to ir tie tekstai tokie juokingi ir savaip artimi. Nors spektaklis sekamas it pasaka, bet ji tampa realesnė už patį gyvenimą. Šis spektaklis ne tik skatina galvoti, kokia mūsų tauta daugialypė – jis primena ir apie teatro ištakas.

Labai svarbus palydimasis spektaklio komponentas – muzika. Pasakojimus lydi armonikos, smuikelio garsai arba dainos. Be muzikos dzūkai apskritai neįsivaizduojami. Gyvai muzikuoja Darius Mockevičius ir Paulius Kovalenko. Kartais jiems pritaria ir aktorės, o jos tokios linksmos ir energingos, kad net nežinodamas šių dainų imi kartu su jomis dainuoti. Savitomis melodijomis išgarsėjusi Dzūkija Teatro sąjungos salėje savo hitinę dainą skyrė obuoliams. Juk dabar nėra namų be obuolių.

Visi keturi atlikėjai suformavo tokią dzūkiškos išminties ir švelnaus humoro oazę, kurioje buvo neįtikėtinai smagu atsidurti ir pamatyti, koks vis tik galingas teatro menas, jeigu jį kuria profesionalūs kūrėjai.