„Nesijaučiam toli“: sodininkas, slaugytojas, muzikos ir meno gurmanas Faustas Sužiedėlis (Berlynas, Vokietija)
Sodininkas, slaugytojas, muzikos ir meno gurmanas Faustas Sužiedėlis (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančiu sodininku, slaugytoju, muzikos ir meno gurmanu Faustu Sužiedėliu.
Faustas Sužiedėlis: atvažiavau į Berlyną 1993 metais. Gavau vokiečių DAAD (Vokietijos akademinių mainų tarnybos) stipendiją studijoms. Lietuvai viso buvo skirta 14 tokių stipendijų. Iš pradžių du mėnesius buvau Fraiburgo Gėtės institute, ten išlaikiau vokiečių kalbos egzaminą ir atvažiavau į Berlyną. Lietuvoje buvau baigęs Žemės ūkio akademiją (mano specialybė buvo agronomija), tad buvau gavęs metinę stipendiją moksliniam darbui Technikos universitete mikrobiologijos srityje. Mano profesorius buvo vyresnio amžiaus ir jam nelabai rūpėjo, ką veikia studentai. Jis net sakydavo, kad studentai akademijoje jam tik trukdo. Žodžiu, tie metai Vokietijoje praėjo labai greitai. Kolegos klausė, ar nenoriu toliau čia mokytis, pasiūlė užsirašyti į Humboldtų universitetą. Aš visą gyvenimą norėjau studijuoti sodininkystę, tad ir užsirašiau į Žemės ūkio sodininkystes fakultetą Humboldtų universitete. Jie pripažino mano lietuviškas studijas (užskaitė pusę dalykų), ir galėjau tęsti mokslus nuo penkto ar septinto semestro.
Taip pradėjau mokytis sodininkystės. Stipendijos jau nebegavau, reikėjo pradėti dirbti. Rytų ir Vakarų Berlyne visko buvo dvigubai: operų, televizijos bokštų, dvi studentams darbų parūpinančios organizacijos. Per vieną iš jų gaudavau įvairiausių pasiūlymų: dirbau ir viešbutyje, ir fabrike, ir parduotuvėj, ir restorane, ilgai dirbau mokesčių biure.
Sodininkas, slaugytojas, muzikos ir meno gurmanas Faustas Sužiedėlis (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Studentų bendrabutyje gretimame kambaryje gyvenęs kaimynas ieškojo žmogaus, kuris slaugytų neįgaliuosius. Taip 1995 metais pradėjau slaugyti moterį, kuri turėjo išsėtinę sklerozę. Taip įsitraukiau į tą darbą, kad iki šiol jo neatsisakau. Jau dvidešimt dvejus metus slaugau neįgaliuosius vežimėliuose. Pacientai labai skirtingi. Anksčiau padėjau dviem labai įdomioms moterims: viena dirbo universitetui, kita – bažnyčiai, abi labai domėjosi kultūra. Mes kartu keliavom ir ėjom į koncertus, parodas – buvo tikrai įdomus darbas. Bet tos moterys mirė. Dabar dirbu su dviem daug už mane jaunesniais vyrais. Vienam trisdešimt metų, jis studentas, studijuoja Azijos priešistorę. Kitas – diplomatas, dirba Užsienio reikalų ministerijoje. Su juo per pastaruosius porą metų buvau daugybėje įdomių kelionių: Vienoje, Strasbūre, Monpeljė, Niujorke, kur jis savaitę dirbo JTO Saugumo Taryboje. Aš esu jo rankos ir kojos, ir, galima sakyti, sargybinis. Tie žmonės patys negali nei durų atsidaryt, nei į lovą atsigult, nei iš jos atsikelt, negali ir maisto pasigaminti. Bet galvas jie turi.
Mano sodininkystės studijos tęsėsi ilgai, kol vieną kartą gavau laišką iš universiteto, kad jie keičia struktūrą (uždaro fakultetą) ir siūlo man studijas užbaigti pagreitintai. Teko lengviau įsitraukti į mokslus ir juos baigti, bet likau dirbti slaugos srityje. Su globojamaisiais užsimezga labai artimas ryšys, svarbu su jais gerai sutarti, nes, kilus konfliktui, kenčia abi pusės. Kai žmonės sužino, ką veikiu, stebisi, kokį sunkų darbą pasirinkau. Bet kaip pažiūrėsi… Bet kokiu atveju, jis yra labai reikalingas. Ir aš iš savo darbo daug ką gaunu. Ypač stiprų gyvenimo pojūtį.
Sodininkas, slaugytojas, muzikos ir meno gurmanas Faustas Sužiedėlis (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Vilniuje nuo antros iki vienuoliktos klasės aš šokau „Ugnelėje“. O kai M. K. Čiurlionio meno mokykla norėjo suburti šokio paruošiamąją klasę „Lietuvos“ ansambliui, buvau vienas pirmųjų, kurie ėjo į egzaminus. Deja, buvo nutarta dar porą metų palaukti, nes stojo per mažai vaikinų (tik šeši, ir dvidešimt merginų). Paskui baigiau Vilniaus 40-tą vidurinę mokyklą ir įstojau į Žemės ūkio akademiją. Dveji metai – armijoje, Čečėnijoje, Grozne. Įdomi patirtis. Kai grįžau, mokiausi Kaune. Tada šokau ir dainavau folkloro kolektyve. O Berlyne perėjau prie pramoginių šokių. Padariau ir tam tikrą karjerą – mūsų pora tapo Europos vicečempione. Bet tai buvo tik mano hobiai. Paskui sutikau vieną menininką, kuris mane paskatino imtis kūrybos. Esu prastas piešėjas, tai pradėjau rinkti popierines pakuotes ir iš jų daryti tam tikras plastines kompozicijas. Daug kas, aišku, kopijuota…
Čia, prie namų, turiu sodą. Visi kaimynai džiaugiasi, kad turi privatų sodininką. Vasarą čia tikrai labai gražu: rožės, hortenzijos, žieminės gėlės. Iš principo man užtektų dviejų dalykų – sodo ir operos. Turiu du metinius abonementus: kino ir operos, tiktai trūksta laiko viską pamatyti.
Berlyne man patinka. Ilgai galvojau, kodėl atsidūriau būtent Berlyne, man atrodo, turiu psichologinį paaiškinimą. Mano seneliai susipažino traukinyje. Senelis iš motinos pusės yra gimęs Pernu, Estijoje, o močiutė – iš Kernavės. Jie susipažino prieš karą Lietuvoje ir po vedybų persikėlė gyventi į Berlyną. Mano motina gimė Berlyno centre. Iki 1943 metų, kai prasidėjo Berlyno bombardavimai, jie ten ir gyveno. Bet prasidėjo toks pragaras, kad jie grįžo į Lietuvą, gyveno Kernavėje. O kai artėjo frontas, senelis turėjo bėgti, nes buvo vokietis. Dešimt metų jis gyveno Veimare, paskui persikėlė į Rytų Berlyną, kur ir palaidotas.
Sodininkas, slaugytojas, muzikos ir meno gurmanas Faustas Sužiedėlis (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Sodininkas, slaugytojas, muzikos ir meno gurmanas Faustas Sužiedėlis (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Mano motiną užaugino dėdė, kunigas Danielius Baužys. Kai ji užaugo ir susipažino su būsimu mano tėvu, per Raudonąjį Kryžių pradėjo ieškoti savo tėvo, mano senelio. Gal po poros metų iš Raudonojo Kryžiaus atėjo laiškas, kad pavardė jiems yra žinoma, bet dokumentai sunaikinti. Tik paaiškėjo, kad Berlyne yra mano senelio kapas. Ir kai aš 1993 metais atvažiavau į Berlyną, teturėjau porą nuotraukų, kuriose mano seneliai stovi su vaiko vežimėliu aikštėje, prie labai gražaus pastato. Parodžiau architektams, jie iškart atpažino Berlyno pilies fasadą. Jei per karą jie fotografavosi vidury miesto, tai tikriausiai ten ir gyveno. Sugalvojau paskambinti į Berlyno centro registracijos biurą. Pasakiau savo motinos vardą, jie iš karto rado motinos gimimo liudijimą. Ir tada prasidėjo paieškos: kur senelis gyveno, kur mirė, kur palaidotas.
Mokėdamas vokiečių kalbą galėjau važiuoti studijuoti į Vieną ar į bet kokį kitą Vokietijos miestą, bet, manau, tai buvo sielos grįžimas į Berlyną. Dalis šaknų yra čia. Manau, jeigu po karo mano motina būtų suradusi savo tėvą, jis būtų ją pasiėmęs į Vokietiją ir mes su broliu tikriausiai čia būtume baigę vidurine mokyklą.
Atsimenu, kai mokykloje reikėjo rinktis užsienio kalbą, labai norėjau mokytis anglų kalbos, o vokiečių kalbos niekas nenorėjo. Auklėtoja ilgai įkalbinėjo mano motiną, o motina – mane, kad vien dėl senelio aš turėčiau rinktis vokiečių kalbą. Ir, aišku, įkalbėjo. Tad dar moksleivis važiavau į Erfurtą (mūsų mokykla draugavo su Erfurtu), o kai studijavau, lankiausi Štutgarte, Hohenhaimo, Halės universitetuose. Kalba atvėrė duris į Europą dar sovietų laikais.
Kokia mano mylimiausia opera Berlyne? Dabar tai Komische Oper Berlin, Rytų Berlyno opera. Jie stato ir miuziklus, būna ir labai gražių, įdomiai pastatytų baroko operų. Mes turime vieną kūrybingiausių intendantų – Barrį Kosky. Jis iš Australijos, bet jau daugiau nei dešimt metų dirba čia. Į jo operas visada parduodami visi bilietai. Jau turiu bilietus kitai savaitei. Įprastai jie balandžio mėnesį pristato visas kitų dviejų sezonų premjeras, o gegužę aš nusiperku bilietus visiems metams.
2020 03 05
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
