Kompiuterininkas Artūras Tutkus (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančiu kompiuterininku Artūru Tutkum.
Dirbu kompiuterinių technologijų įmonėje KAYAK. Man tinka posakis, kad programuotojas yra žmogus, kuris aštuonias valandas dirba kompiuteriu darbe, tada grįžta namo, pavalgo ir dar keturias valandas dirba savo malonumui. Aišku, su šeima reikia pasiderinti, bet man toks ritmas tinka. Aš truputėlį darboholikas.
Visą laiką dirbau lietuviško kapitalo įmonėse, kurių vadovai buvo lietuviai, bet su jais yra taip: kol arklys tempia, tol jam ir krauna. Ir tas mano darboholizmas niekada nebuvo tinkamai įvertintas. O kai teko padirbėti prie vokiško projekto su vokiečių vadybininkais ir vadovais, pajutau visai kitokį požiūrį į darbuotoją. Vėliau man dar labiau pasisekė – Kaune įsidarbinau amerikiečių kapitalo įmonėje, tam pačiam KAYAK’e, ir pajutau, kad amerikiečiai be galo vertina darbuotojų pastangas. O didžiausią įspūdį man padarė tai, kad jie su darbuotoju dalijasi įmonės sėkme, t. y. vertina jį kaip partnerį. To niekada nemačiau lietuviškose įmonėse. Na, gal dabar požiūris keičiasi, nes IT specialistų labai trūksta. Kaip, pavyzdžiui, ir fotografų gali būti daug, bet gerų – vienetai…
Kompiuterininkas Artūras Tutkus (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Kompiuterininkas Artūras Tutkus (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Kompiuterininkas Artūras Tutkus (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Dirbdamas Berlyne galiu pasakyti, kad ir Vokietijos įmonės į programuotoją žiūri taip, kaip Lietuvoje, t. y., kaip į eilinį darbuotoją, kurį gali nusisamdyti vos išėjęs į gatvę. Matyt, amerikiečiai pirmi suprato, kad gerų specialistų trūksta, kita vertus, jeigu jų įmonėje reikia ką nors atleisti, tai atleidžiama čia ir dabar – be jokio įspėjimo prieš mėnesį ar dvi savaites. Daugeliui europiečių tai nepatinka, bet tokiomis sąlygomis įdarbindamas darbdavys atitinkamai už darbą ir atsilygina. Amerikiečių įmonėje darbo santykiai labai aiškūs: nereikia gyventi iliuzijomis, kad čia dirbsi šimtą metų, bet kol dirbsi, gausi tai, dėl ko esi susitaręs (Vokietijoje įmonė irgi gali atleisti bet kada). Darbo santykiai nei vienur, nei kitur nėra šeimos santykiai.
Apie mūsų įmonę KAYAK Amerikoje visi žino. Kai pradėjo plėstis į Europą, pamatė, kad Kaune yra rimtai su jais konkuruojanti kompanija, tai amerikiečiai, ilgai negalvoję, tą kompaniją nupirko. Aš prie jų Kaune prisijungiau po kokių dvejų ar trejų metų. Kiek padirbus paaiškėjo, kad KAYAK atidaro ofisą Berlyne, ir galima ten persikelti. Su žmona pasitarėme ir nusprendėme kraustytis. Tad jau penkeri metai esame čia.
Mūsų motininė įmonė yra Booking.com. Joje iš viso dirba apie 24 000 žmonių. KAYAK yra tik maža didžiausios pasaulyje kelionių sektoriaus kompanijos dalis. Kai dirbi tokio dydžio kompanijoje, keičiasi ir pasaulio suvokimas. Mus paveikia viskas, kas vyksta bet kur pasaulyje.
Mes turime biurus ne tik Kaune, Berlyne, Kopenhagoj, Londone, Bostone, San Fransiske, bet ir Australijoje, todėl darbas nesustoja visą parą. Technologijos leidžia dirbti iš bet kur, bet yra pageidavimas, kad būtum darbo vietoje, kad būtų tiesioginis kontaktas ir problemos būtų sprendžiamos greičiau. Tokia įmonės politika. Kai dirba tiek daug žmonių, tarp jų pasitaiko ir bandančių pasimuliuoti, ypač, kai gauna progą dirbti iš namų. Bet jeigu tau reikia kažkur išeiti, pasiimti vaiką ar dėl kažkokių priežasčių pabūti namuose su šeima, nėra jokių problemų, tik darbo rezultatai neturi nukentėti. Amerikietiškoje įmonėje svarbiausias dalykas – kiek metų pabaigoje sąskaitoje yra lėšų atsiskaityti su darbuotojais. Nebus pinigų, nebus ir darbo. Toks pragmatiškas požiūris.
Mūsų darbe kiekvieną mėnesį vyksta namų susirinkimas (dar būna miesto susirinkimas). Namų susirinkimas panašus į šeimos – nedidelio biuro darbuotojai pasikalba apie problemas. Miesto susirinkime, kuris vyksta kaip vaizdo konferencija, dalyvauja visi kompanijos darbuotojai. Jo metu išsiaiškinama, kaip sekėsi įmonei per praėjusį ketvirtį ar panašiai. Įmonės vadovas visiems atsiskaito.
Kompiuterininkas Artūras Tutkus (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Demokratija yra amerikiečių kraujyje. Pas juos kiekvienas miestelis turi savo tarybą, ir ji turi pakankamai daug galių. Pavyzdžiui, nutaria, kad 20 000 gyventojų miestelyje užteks trijų tinklinių greito maisto kompanijų, ir viskas, ketvirtos nebus. Bus skatinamas vietinis verslas. Panašiai tvarkomas ir biudžetas.
Pavyzdžiui, kai komanda buvo reorganizuojama, vieno iš mūsų biurų vadovo sūnus kompanijoje neteko darbo. Tiesiog mes įsigijome dar vieną įmonę, su kuria kai kurie darbai dubliavosi. Kadangi naujai įsigytoje įmonėje žmonės buvo labiau kvalifikuoti, tam vyrukui teko išeiti. Nebuvo jokio protekcionizmo, kokį teko matyti Lietuvoje.
Mes turime du jau nebe visai mažus vaikus. Kai atvažiavome, dukrai buvo pusantrų metukų, sūnui – treji. Planavome Berlyne būti trejus metus, kol sūnui reikės eiti į mokyklą, bet praėjo jau penkeri. Dabar bandau žmoną įkalbėti keltis į Ameriką, nes yra toks kompanijos pasiūlymas, bet dar svarstome. Mūsų pagrindinis techninis centras yra Kembridže, Bostone, dar vieną departamentą turime netoli Bostono, Konkorde, tai man tektų dirbti kažkuriame iš jų. Aš ne visai programuotojas, daugiau dirbu su vidiniais duomenimis. Kai atvažiavome, žmona man labai padėjo – ji pasirūpino namais, o aš galėjau atsidėti darbui, bet visai neseniai ir ji įsidarbino…
Džiaugiuosi, kad esame Berlyne. Mano sūnaus klasėje mokosi vaikai iš šešiolikos valstybių. Jo nebestebina nei odos spalva, nei tai, kad žmogus kitaip apsirengęs, dėl to aš be galo džiaugiuosi. Berlynas labai atviras. Mane tas atvirumas dar truputėlį stebina, o mano vaikai į tai reaguoja kaip į natūralų dalyką, jie to nesureikšmina. Manau, kad pyktis, susipriešinimas pirmiausiai kyla dėl to, kad žmonės sureikšmina tai, ko nereikėtų sureikšminti. Yra bjaurių žmonių, bet tai nepriklauso nei nuo rasės, nei nuo lytinės orientacijos. Lietuvių irgi yra bjaurių, bet didmiestis, tarkim, Vilnius, manau yra daug atviresnis nei koks mažas miestelis.
Kompiuterininkas Artūras Tutkus (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
O emigracija vis dėlto yra sunkus pasirinkimas, net jeigu neatsiskiri nuo šeimos. Kai išvažiuoji, prarandi savo socialinį ratą. Iš mokyklos turėjau vieną draugą, kelis – iš universiteto, paskui, kai susilaukėm vaikų, atsirado naujų draugų, bendravome šeimomis. O kai išvažiuoji, visa tai dingsta. Susirasti naujų draugų tampa vis sudėtingiau. Kadangi žmona yra įnikusi į vaikų reikalus, ji susipažįsta su kitomis mamomis iš darželio ar iš mokyklos. Bet tai vis tiek ne tas pats. To socialinio rato nebuvimas turbūt yra skausmingiausias dalykas. Gali turėti daug pažįstamų, bet draugų tebūna vienetai. Tai vienintelis gana didelis minusas. Bet… jeigu yra šeimos palaikymas, problemų nekyla.
Su tokia pat problema susiduria ir ekonominiai emigrantai – nelieka draugų. Ir jeigu tavęs darbas netenkina ir neturi draugų, tai ir sėdi vienas. Dar alkoholis, cigaretės, narkotikai… Tai, natūralu, priveda prie dar didesnio degradavimo. Bet nemanau, kad visi žmonės tokie. Net ir čia, Berlyne, mokyklėlėje, esam susidūrę su tokiom šeimom, kai atvažiuoja vienišas žmogus su vaiku, sunkiai dirba, bet nori kvėpuoti, nori išeiti, susikurti savo socialinį ratą, tad nepasiduoda.
Mūsų giminė paveikta ir tos sunkiosios emigracijos. Aš turėjau Lietuvoje gerą darbą, mes išvažiavom ieškoti nuotykių, dar žinojau, kad čia šiek tiek geresnės karjeros galimybės (nors ir Lietuvoje jos buvo neblogos), bet nesigailiu čia atvažiavęs. O giminėj yra žmonių, kurie išvažiavo dėl to, kad kitaip tiesiog negalėjo. Kartais, kai su jais pasišneku, suprantu, kad mes pasaulį matome visiškai skirtingai. Ir aš nežinau, ar tai lemia kitoks žmonių būdas, ar taip yra dėl jų uždarumo. Manau, konservatyvumas ateina su amžiumi. Kiekvienas, kol jaunas, privalo būti ultraliberalus, o su amžiumi imi galvoti, kad pasaulis yra bjaurus, pradedi konservatyvėti…
2020 03 04
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
