Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 16 lapkričio d. 11:48
Jūratės Katinaitės „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“
„Karalių kuria aplinka“

Karalius Pilypas Giuseppe’s Verdi operoje „Don Karlas“. | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1982 m.

„Vilniaus galerija“ pristato ištrauką iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“ (dailininkas Jokūbas Jacovskis). Šią knygą apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų 2018 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti maloniai sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite sostinėje, Kaune, Klaipėdoje ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose bei elektroninėje parduotuvėje www.2di.lt.

Sudarytojos Jūratės Katinaitės žodis

Vieną 2013-ųjų lapkričio pavakarę sulaukiau Giedrės Kaukaitės skambučio. „Jūrate, Lietuvoje yra Daunoras! Nenorėtumėte su juo padaryti interviu?“ — kaip visada vaiskiu, skambiu balsu lyg Scarlatti arijetę užtraukė dainininkė. Giedrė — LRT KLASIKOS radijo klausytoja, dažnai po laidų ar pasirodžiusių straipsnių, ypač po operos spektaklių recenzijų, sulaukiu jos žinutės ar skambučio. Jos nuomonė visada įdomi, dažnai dar paįvairinta prisiminimais iš „anų laikų“. Tačiau tąsyk sureagavau vėsiai: „Oi, kiek kartų bandžiau gauti interviu, kai pasklisdavo gandas, kad yra atvykęs. Niekada nesileido į kalbas.“ Lietuvos radijuje garso režisiere dirba dainininko dukterėčia, vyriausiojo brolio Pauliaus duktė Lina Dainienė, iš jos ir sužinodavome apie Vaclovo Daunoro atvykimus iš Amerikos aplankyti artimųjų. Vis tiek nieko nepešdavome. Artistas buvo tvirtai apsisprendęs nebendrauti su Lietuvos žiniasklaida. Tarsi raute išrovęs gimtinę iš širdies ir atminties. Tačiau Giedrė nebūtų Giedrė, jei neįvykdytų ką sumaniusi. Ir štai ji jau man skambina po valandos, išgavusi iš dainininko pažadą priimti „muzikologę iš Lietuvos radijo“ ir telefono numerį, kuriuo galiu tartis dėl interviu laiko. Buvo praėję lygiai 20 metų, kai Daunoras išvyko į JAV. Apie vieną žymiausių visų laikų Lietuvos operos solistą žinių beveik nebuvo. Ir staiga vieną 1997 m. vasarį ar kovą, kai planavome „Traviatos“ tiesioginę transliaciją iš Niujorko „Metropolitan Opera“ teatro, atsidarau transliuotojams skirtą interneto portalą ir atlikėjų sąraše prie Daktaro Grenvilio vaidmens pamatau parašyta: „Vaclovas Daunoras, Lithuania“. Kaip suspurdo širdis! Didžiausioje Amerikos operos scenoje dar lauks Sergejaus Larino, Violetos Urmanos, Irenos Milkevičiūtės debiutai, kurių liudininkais taps LRT KLASIKOS klausytojai, o čia buvo pirmas kartas, kai prie „Met“ dainininko pavardės parašyta „Lithuania“! Tiesa, 1967 m. čia debiutavo viena žymiausių išeivijos dainininkių Lilija Šukytė (Lilian Sukis), tačiau šalia jos pavardės dėl suprantamų priežasčių buvo parašyta „Canada“. Dar anksčiau šioje scenoje skambėjo JAV gimusių lietuvių kilmės dainininkų balsai: 1936 m. debiutavo Anna Kaskas (Ona Katkauskaitė, 1907–1998), 1947 m. — Polyna Stoska (Apolonija Stoškutė, 1911–1999), 1951 m. — Algirdas Brazys (1915–2007).

Debiuto 1967 m. balandžio 27 d. „La Scalos“ teatre afiša.

Taigi į Lietuvą pirmiausia radijo bangomis grįžo Daunoro balsas. Visada užsakydavau spektaklių, kuriuose jis dalyvauja, transliacijas. Ir svajojau kada nors padaryti interviu. Taip eteryje pažymėjome dainininko 60-metį, 65-metį, 70-metį, 75-metį be jo paties gyvo žodžio. Prisimindavome jo nemarųjį Pilypo monologą, kitus klausytojų pamiltus įrašus.

Ir štai aš jam skambinu tartis dėl susitikimo. Atsiliepia žvalus, jaunatviškas, skambus balsas. Akimirksniu sumojusi, kad tai greičiausiai sūnus, prisistatau ir paprašau leisti pakalbėti su dainininku Vaclovu Daunoru. „Aš ir esu Vaclovas Daunoras“, — skardena, sakyčiau, tenoras. Truputį suglumstu ir pasakau, kad tikėjausi atsiliepsiant žemą, galingą balsą, kaip iš dainos „Kur bakūžė samanota“. Žvalusis balsas tik nusijuokia ir pakviečia atvykti į jo sūnaus namus, kur apsistojęs.

Kai po poros dienų jis praveria duris, akimirksniu atpažįstu dainininką. Kiek kitoks. Ne tik dėl prabėgusių poros dešimtmečių, bet ir dėl plačios, atviros šypsenos. Suamerikonėjęs? Ne. Sakyčiau, atsipalaidavęs, išlaisvėjęs. Iškart atsiprašo dėl nerangumo, mat keletą metų kankinanti Parkinsono liga trikdo judesius ir dikciją, dėl jos tekę ir karjerą „Met“ scenoje nutraukti. Sakau, kad nepastebiu. Neapsimetinėju. Iš tikrųjų, nekrito į akis kas nors neįprasto. „Kur tau! Kartais kad užsikertu, niekaip neišlemenu žodžio“, — paprastai tarsteli, balse nė lašo liūdesio ar nuoskaudos. O čia jau amerikoniškas požiūris, pamanau. Liga vis labiau įsisiūbuos ateity, o tą popietę tik žinodamas gali pastebėti ligos ženklus. „Kaip kokią dieną“, — numoja ranka dainininkas ir pradedame interviu: leidžiamės į prisiminimus,
į vaikystę Žagarėje, į pokario skurdą, begalinį troškimą „prasimušti į žmones“, konservatoriją, laimėtus konkursus Maskvoje ir Tulūzoje, į Italiją, į slogius laikus, kai bekariaudamas dėl savo teisybės parašė laišką Brežnevui; į Ameriką… Paskui geriame arbatą, pasakau, kad esu kilusi iš Joniškio, o ten jau ir Žagarė ranka pasiekiama. Dainininkas ima spėlioti, vardija per gyvenimą sutiktus mano bendrapavardžius. Ne, bendrų pažįstamų ir giminių visgi neturime. Bet žemiečiai. O nuo tėviškės nutolusiame Vilniuje atsisveikiname kaip giminės.

Kai pokalbis nuskambėjo eteryje, sulaukiau Maestro skambučio. Gražiai padėkojo, pagyrė. Maloniai šnektelėjome. Ilgai trokštas interviu įvyko, istorija baigta. Tačiau likimo buvo sumanyta kitaip. Po kelių dienų vėl sulaukiau jo skambučio, paprašė susitikti svarbiu reikalu. Susitikome restorane. Jau iš laikraščių žinojau, kad rengiasi rašyti knygą. Pasirodo, nedidelė brošiūrėlė jau surinkta, bičiulis Amerikoje Jurgis Birutis raginąs jį užrašyti, ką prisimena apie savo gyvenimą, kad liktų vaikams ir anūkams. Nedrąsiai pasiteirauja, ar sutikčiau būti knygos redaktore. Buvo numatęs kitą žmogų, tačiau šis atsisakė, o čia mes taip netikėtai susipažinome…

Negalėjau sutikti ir negalėjau atsisakyti. Buvau įsisukusi į kitus muzikologijos darbus, laiko tam niekaip negalėjau numatyti. Be to, nujaučiau, kad laukia duobėtas kelias, sklandė kalbos apie kietą Daunoro charakterį, galingus „ano laiko“ konfliktus. Ant stalo gulėjo toji brošiūrėlė, nuo viršelio į mane įsikibo juodos karaliaus Pilypo II akys Liudo Truikio scenografijos fone. Legendinis „Don Karlas“…

Debiutas Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre — Daktaras Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“. Su Kristine Jepson — Flora. | Winnie Klotz nuotr., 1996 m.

Kai atvykau studijuoti į Vilnių, kaip ir dauguma bendramokslių, gan dažnai vakarodavau Operos ir baleto teatre. „Don Karlas“ pagal meninę kokybę buvo keliskart aukščiau kitų spektaklių. Ėjau į jį ne kartą. Pamenu vieną „Don Karlą“, vykusį ypač dramatiškomis aplinkybėmis. Buvo praėjusi kokia savaitė po 1991-ųjų sausio 13-osios, teatras ruošėsi šio spektaklio gastrolėms Vokietijoje, Heilbrono teatre. Dėl blokados ir nepriteklių gatvės vakarais būdavo tamsios, Gedimino prospekte blausi šviesa sklido tik nuo kelių žibintų. Vienas kitas vakarinis praeivis stengdavosi kuo greičiau praslinkti ištuštėjusiomis tamsiomis gatvėmis. „Don Karle“ daugiau žmonių buvo scenoje nei salėje. Ir tame beveik tuščiame teatre skambėjo Pilypo monologas… Sėdėjau gana arti, mačiau Pilypo II akis, kiekvieną veido tvinksnį, girdėjau kiekvieną niuansą. Argi tai galima pamiršti?

Po beveik 23 metų tos pačios akys į mane įsmigo nuo knygelės viršelio. Argi galėjau atsakyti šitam karaliui?

Mažytė brošiūrėlė išaugo į šią monografiją. Darbavomės su dainininku iš peties jo trumpų viešnagių Lietuvoje metu. Memuarai — sudėtingas žanras. Atmintis — nepaprastas mechanizmas, išlaikantis daugybę detalių, niuansų, emocijų, tačiau konkretybės dažnai išblėsta, metai, pavardės, įvykiai susiraizgo prisiminimų labirintuose ir išnarplioti jį chronologiškai nelengva, juolab Daunoras nerašė dienoraščio, nesižymėdavo nei dainuotų spektaklių, nei koncertų, nei gastrolių. Gana vėlai priešokiais pradėjo kaupti dokumentus, bet ir tie išsibarstė po jo namus Lietuvoje ir Amerikoje. Teko pasėdėti archyvuose, atkurti detales iš spaudos, kitų dokumentų.

Jaunesniems vokalistams, ypač bosams, tikėtina, bus įdomu skaityti dainininko prisiminimus iš stažuotės Milano „La Scalos“ teatre ir susistemintas jo vokalo teorijos žinias, paremtas legendinio vokalo pedagogo Gennaro Barros mokykla, pas kurį mokėsi porą metų. Prieš tai pas tą patį pedagogą metus stažavo Virgilijus Noreika, tad galima sakyti, kad šioji mokykla didžia dalimi nulėmė tolesnę Lietuvos vokalinę tradiciją.

Repeticija su pianiste Gražina Ručyte-Landsbergiene Operos ir baleto teatre 1984 m. | Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Dainininko prisiminimuose atgyja jau išėjusių menininkų Jadvygos Čiurlionytės, Aldonos Dvarionaitės, Balio Dvariono, Henriko Kurausko, Sergejaus Larino, Zenono Paulausko, Rimanto Sipario, Erdvilo Sodeikos, Gičio Trinkūno, Vytauto Viržonio, sovietinių veikėjų Antano Barkausko, Felikso Bieliausko, Nikitos Chruščiovo, Stanislovo Jaruševičiaus, Ksavero Kairio, Aleksejaus Kosygino, Antano Sniečkaus, Liongino Šepečio, Vytauto Zenkevičiaus ir daugelio kitų portretai. Čia sutiksite ir Robertą Bekionį, Algimantą Bražinską, Gražiną Ručytę-Landsbergienę, Lucianą Pavarottį, Placidą Domingą, įžymųjį operos režisierių Francą Zeffirellį, dirigentą Jamesą Levine’ą…

Perteikti Daunoro gyvenimo ir karjeros istoriją neįmanoma neminint Virgilijaus Noreikos vardo. Abu dainininkai — studijų draugai, vėliau tapę ryškiausiais operos artistais. Visgi 1975 m. Noreikai tapus tuometinio Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro direktoriumi jųdviejų santykiai virto dramatiška kova. Tyrinėdama archyvinę medžiagą ne kartą savęs klausiau, kaip nušviesti šią situaciją? To paties manęs klausė dauguma pašnekovų, kurių prisiminimai sugulė į paskutinį knygos skyrių. Leisdamasi kelionėn į „brandaus socializmo“ epochą perskaičiau kelias Liongino Šepečio knygas, prisiminimų apie Antaną Sniečkų publikaciją, radau iškalbingų liudijimų… Aistros liete liejosi iš Daunoro bylos, saugomos Lietuvių literatūros ir meno archyve. Atrodė, kad 40 metų neliesti
dokumentai prabyla lyg įtempto siužeto filme. Ar reikia prikelti tas aistras? „Dėk viską“, — drąsino kolega Šarūnas Nakas ir mano profesorė Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė. „Mes jau gyvenome tokiais laikais, kai istorijos buvo rašomos apeinant, nutylint ar iškreipiant faktus“, — antrino profesorė Gražina Daunoravičienė. Ačiū jiems už palaikymą — be jo vargu ar būtų parašytas skyrius „Kare kaip kare, arba Neįvykusios paliaubos“.

Skyriuje „Niekas negalėjo jam prilygti“ publikuojami dainininko kolegų, mokinių ir artimųjų pasakojimai. Beveik mistiškas susitikimas įvyko su šviesaus atminimo dirigentu Sauliumi Sondeckiu prieš 2015-ųjų Kalėdas. Tąsyk savo buvusį svainį ir kolegą Vaclovą jis prisiminė nuo pat jo pirmo susitikimo, kai šis stojo į Juozo Tallat Kelpšos muzikos technikumą, iki pat paskutinio koncerto Vokietijoje, Daunorui jau pakeliui į Ameriką. Sondeckis buvo nepaprastai šviesiai nusiteikęs, neįtikėtinai atviras, su humoru pasakojo įvairias dramatiškas savo ir Vaclovo gyvenimo situacijas. Susitarėme susitikti po Naujųjų ir pratęsti pokalbį, parengti interviu radijui kita tema. Tą rytą, kai turėjau vėl išsiruošti pas profesorių, paskambino jo sūnus, kad tėvas pateko į ligoninę ir perdavė jo atsiprašymą, jog pokalbį teks atidėti, kol jis grįš. Iš ligoninės nebegrįžo….

Daug įdomių dalykų atskleidžia Vaclovo jaunesnysis brolis Ričardas, taip pat dainininkas; 1976 m. jis pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje, vėliau persikėlė į Vakarų Vokietiją, keletą dešimtmečių dainavo Krefeldo operos teatre.

Bendrus darbus ir išskirtinę dainininko intuiciją mena pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė — su ja kartu dirbta ir teatre, ir koncertinėje scenoje.

Didelę vertę knygai suteikia ilgamečio Daunoro koncertmeisterio Ričardo Bekiono prisiminimai. Pianisto atminty išlikę daugybė bendrų patyrimų, jo pasakojimas inkrustuotas gausiomis detalėmis, kurios atkuria ne tik įvykius, bet ir jų kontekstus, ano laiko gyvensenos ir pasaulėžvalgos ypatumus.

Vaclovas Daunoras — Borisas Godunovas 1986 m.

Pedagogą, o vėliau ir kolegą dainininką mena jo mokinės, ilgametės teatro solistės Sofija Jonaitytė ir Jolanta Čiurilaitė. Kompozitorius Vytautas Laurušas buvo teatro vadovas, vėliau ėjo konservatorijos rektoriaus pareigas, tad jo prisiminimai aprėpia praktiškai visą Daunoro karjeros laiką Lietuvoje.

Muzikologai Jūratė Vyliūtė ir Edmundas Gedgaudas mena dainininko darbus scenoje ir jo vaidmenų poveikį. O Giedrė Kaukaitė visą gyvenimą išlaikė atminty Daunoro debiutą teatro scenoje ir ankstyvąjį rečitalį.

Daunoras tėvas, šeimos žmogus iškyla jaunesniojo sūnaus Vaclovo pasakojime, o dukterėčia Birutė Vaitkutė praskleidžia giminės istoriją.

Kaip klostėsi dainininko reikalai Amerikoje, sužinome iš antrosios žmonos Eglės Sodaitis-Daunoras bei šeimos draugo Jurgio Biručio, paakinusio dainininką rašyti prisiminimus ir užrašiusio pirmuosius pasakojimus į minėtąją knygelę.

Visą gyvenimą dainininkas užsiėmė tapyba, artimai bičiuliavosi su jau išėjusiais Anapilin dailininkais Rimtautu Gibavičiumi ir Algimantu Švažu. Knyga iliustruota jo paties paveikslais. Dainininkas tapo ir dabar, nors progresuojanti liga apsunkina judesius. „Jeigu reikėtų iš naujo rinktis profesiją, mokyčiaus tapybos. Dainininkui reikia kitokį charakterį turėt“, — sako artistas.

Kažin ar berniukas iš vargingų namų, pėstute išsiruošęs per visą Lietuvą į Vilnių mokytis, būtų nuėjęs stulbinamai ilgą kelią nuo Raktuvės piliakalnio per konkursus Maskvoje ir Tulūzoje, Milano „La Scalos“ ir kitas scenas iki prestižinio „Metropolitan Opera“ teatro Lincolno menų centre Niujorke? Tik dėl beatodairiško charakterio ir tikėjimo savo talentu jis galėjo įveikti tokią gyvenimo kelionę.

Manyčiau, kad didžiausi stimulai veržtis pirmyn buvo žeminantis skurdas ir dramatiška studijų laikų meilė Aldonai Dvarionaitei. Kai prieš keletą metų kalbėdama su teatrologe Audrone Girdzijauskaite paminėjau, kad sutikau parengti knygą apie Vaclovą Daunorą, ji paklausė, ar aš žinanti, kokia aistringa meilė liepsnojo tarp jų su Aldona. Nebuvau nieko apie tai girdėjusi, tad atsakiau klausimu: „O kodėl jūsų knygoje nėra nė žodžio apie tai?“ 2004 m. išėjo Girdzijauskaitės parengta knyga „Amžinoji klajūnė“ apie jos jaunystės draugę Dvarionaitę. „Žinote, nenorėjau dėl šeimos viso to liesti“, — atsiduso. Šit kaip. Vadinasi, teks leistis į dar vieną užgintą teritoriją, dar vienas rebusas, kaip „visa tai liesti“. Ji atsivėrė ir paties Vaclovo, ir kai kurių liudininkų lūpomis.

Vargingam studentui susidūrimas su elitine menininkų šeima buvo rimtas iššūkis. Tačiau būtent šis kontrastas, manau, ir virto galingu akstinu dainininkui siekti karjeros aukštumų — pripažinimo, pergalių konkursuose, pedagogo darbo. „Išardyta draugystė gal irgi tapo svarbia Vacio tobulėjimo paskata. Tolesnis jo kūrybos kelias buvo lyg tikslas, siekiantis visiems, prisidėjusiems užgniaužiant jam brangų meilės ryšį, įrodyti, su kuo jie turėjo reikalų“, — svarsto šioje knygoje Gedgaudas.

Su Giedre Kaukaite ir Virgilijumi Noreika po naujamečio koncerto 1970/1971 m.

Tikiuosi, kad monografija padės suprasti dainininko poelgių motyvus, sprendimus, kurie gali pasirodyti netikėti ar neprotingi, ar net pražūtingi. Sutarėme su juo, kad ši knyga nebus granitinis didvyrio paminklas. Jūs pažinsite kitokį herojų — patyrusį skurdo ir prabangos, kančių ir pergalių, smerkimo ir aplodismentų. Tai vienas nuoširdžiausių mano per gyvenimą sutiktų menininkų — atviras, savikritiškas, empatiškas, dosnus kitiems padrąsinimų, lig šiol degantis savo vokalo teorijomis. Bet, neduok Dieve, apvilsi… Charakteris kaip metalinis šarvas, po kuriuo — jautri, vaikiška siela. „Jis žinojo savo vertę ir visada gynė savo tiesą“ (Ričardas Bekionis). „Be galo nuoširdus, atviras žmogus ir išskirtinė meninė individualybė. Kitos tokios neturime. Jau šitiek metų praėjo, o nieko panašaus taip ir neatsirado“ (Saulius Sondeckis). „Nesirūpino savo įvaizdžiu, kaip dabar sakoma. Ir vis tiek buvo kultinis!“ (Jūratė Vyliūtė)

Pats Daunoras daugiausia pasakoja apie kitus žmones, kurie padėjo, palaikė arba su kuriais susiklostė dramatiški santykiai. O jo paties portretas lyg mozaika sudėliotas iš liudininkų pasakojimų. „Karaliui nereikia vaidinti karaliaus. Tai aplinkos užduotis. Iš jos reakcijos ir elgesio publika turi suprasti, kad įėjo karalius“, — mėgsta kartoti Daunoras, karalių vaidmenų atlikėjas. Šis jo moto tapo ir knygos pavadinimu, ir jos struktūros idėja.

Ištrauka: sud. Jūratė Katinaitė, „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 9-15)

Sud. Jūratės Katinaitės knygą „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“ galite įsigyti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose bei el. parduotuvėje www.2di.lt.

Iki akcijos pabaigos

liko XX dienų / dienos / diena

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!