Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 23 gruodžio d. 09:00
Lankytis naktį pavojinga, bet pamatyti privaloma: Buenos Airių rajonas, kur šlovinamas Maradona

La Boka. | Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Spalvingoji La Boka – Buenos Airių rajonas, apie kurį atsiliepiama labai dviprasmiškai. Nors vietiniai nepataria La Bokoje lankytis naktį, bet nepamatyti šios vietos, viešint Argentinos sostinėje, būtų tikra nuodėmė.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. lapkričio 20 d. portale vilniausgalerija.lt

La Boką puošia spalvoti namai, čia šurmuliuoja El Caminito gatvė, tapusi savotišku muziejumi po atviru dangumi, o rajoną garsina tango ir futbolo komanda „Boca Juniors“. Pastarasis klubas buvo įkurtas italų imigrantų 1905 metais ir žaidžia „La Bomboneros“ stadione, kuriame Diego Maradona tapo Argentinos futbolo dievu – jo kulto apraiškos čia juntamos iki šių dienų.

Dauguma turistų tiesiog pasivaikšto po El Caminito, apžiūri kelias aplinkines gatves ir minėtą stadioną, talpinantį 49 tūkstančius žiūrovų. Tačiau La Boka yra ne vien tai. Kaip Niujorko žemutinis Ist Saidas (lower East Side) ar Londono Ist Endas (East End), La Boka buvo vieta, kur įsitvirtindavo į Buenos Aires atvykę imigrantai. Šis rajonas atliko svarbų vaidmenį, kuriant Argentinos žargoną lunfardo, išaugusio iš Italijos dialektų, kuriais atvykėliai bendraudavo tarpusavyje, derinio.

Įdomu tai, kad La Bokoje galima aptikti ir lietuviškos kultūros pėdsakų. Tarpukariu čia veikė Lietuvos konsulatas, keletas lietuvių organizacijų, o XIX amžiaus antroje pusėje įsikūrusiame Verdi teatre (Teatro Jose Verdi) buvo rengiamos tautinės šventės, koncertuodavo V. Rimavičiaus vadovaujamas Šv. Cecilijos choras, pasirodymus rengdavo mėgėjų teatras „Viltis“, orkestras „Lyra“.

La Boka, spalvingoji El Caminito. | Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Svarbiausi istoriniai faktai

  • Apylinkė greičiausiai gavo pavadinimą nuo ispaniško žodžio Boca, kurio reikšmė yra burna arba žiotys, nes randasi ten, kur upė Matansa (Río Matanza), dar vadinama Riačuelas (Río Riachuelo), įteka į La Platą.
  • Istorikai sako, kad pirmieji ispanai išsilaipino dabartinės La Bokos vietoje 1536 metais.
  • Ankstyvosios kolonijinės plėtros metu kolonizatoriai čia apgyvendino vergus iš Afrikos.
  • Po to, kai 1816 metais Argentina įgijo nepriklausomybę ir po kelių dešimtmečių buvo panaikinta vergovė, XIX amžiaus pabaigoje įvykus pramoninei revoliucijai La Boka išaugo į pramonės rajoną su laivų statykla ir mėsos išpjaustymo bei rauginimo įmonėmis.

La Boka garsėjo kaip uostas ir pramonės rajonas. | Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

  • Ypatinga svarbą La Bokos augimui turėjo po 1830 metų vykęs imigrantų antplūdis iš Genujos (Italija). Natūralu, kad atvykėliai iš Genujos, laikomos uostamiesčiu, išsidėstė prie Buenos Airių krantinės. Tuo metu La Bokoje buvo tiek daug genujiečių, kad kai kurie sako, jog vardas Boca kilo nuo Genujos kaimynystėje įsikūrusio miesto Boccadasse pavadinimo.
    Naujieji gyventojai būstus statė iš to, ką galėjo rasti uoste – įvairios medienos, gofruoto metalo, medžiagų, dažnai pasižyminčių ryškiomis spalvomis. Netrukus prie italų prisijungė imigrantai iš Ispanijos, Prancūzijos, Anglijos, Airijos, Rytų Europos ir Graikijos bei kitų šalių. Būtent tuo metu La Boka tapo viena iš tango gimtinių, nors šio šokio pavadinimas atsirado tik po 1890-ųjų.

 

  • 1882 metais, po ilgai trukusių streikų, maištautojai iškėlė Genujos vėliavą ir paskelbė, kad La Boka pasitraukė iš Argentinos sudėties, tačiau prezidento Julio A. Roca atsiųsta kariuomenė sukilimą nedelsiant nuslopino.
  • La Boka taip pat atliko svarbų vaidmenį, kuriant Argentinos lunfardo dialektą. Žodynas išaugo iš italų dialektų, kuriais imigrantai bendravo tarpusavyje, derinio. Lunfardo nusikaltėliai vadindavo būdą susikalbėti tarpusavyje, kad teisėsaugos organai nesuprastų, apie ką šnekama. Policija, savo ruožtu siekdama, kad visi būriai mokėtų minėtą dialektą, 1897 metais išleido pirmąjį lunfardo-ispanų kalbų žodyną, kuris vėliau nuolat pildytas. Beje, pirmieji tango tekstai buvo pilni nešvankybių, reiškiamų lunfardo leksika.
  • Iki XIX amžiaus pradžios La Boka pagal gyventojų skaičių užėmė antrą vietą Buenos Airėse, tačiau po naujojo Puerto Madero uosto statybų laivybos pramonė persikėlė į šiaurę. Kai Argentina įžengė į savo aukso erą, gyventojai nusekė paskui pramonę ir La Boka pradėjo mažėti.

Vietinė transporto priemonė primena – La Boka nėra turtingų žmonių rajonas. | Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

La Bokos atgimimas

El Caminito ir La Bokos atgimimui 1950 metais vadovavo menininkas Quinquela Martinas. Garsusis La Bokos našlaitis buvo paliktas iš karto po gimimo, priimtas kitų žmonių ir didelę savo vaikystės dalį praleido minėtame rajone. Po to, kai tapo vienu žymiausių Argentinos dailininkų ir pelnė pripažinimą visame pasaulyje, jis visada rūpinosi savo buvusiais draugais ir kaimynais. Kuomet 1954 metais buvo uždaryta General Roca geležinkelio linija, Q. Martinas nusprendė imtis iniciatyvos, kad būtų išsaugotas ir pagyvintas skurstantis Buenos Airių rajonas. Surinkęs kaimynus, jis išdažė El Caminito gatvės, besitęsiančios palei geležinkelį, namus ryškiomis spalvomis, primenančiomis pastatų išvaizdą ankstyvaisiais imigracijos metais. Menininkai čia pradėjo kurti teatrą, muziejų, dirbtuves. Raginama Q. Martino, 1959 metais miesto valdžia oficialiai paskelbė El Caminito gatvę muziejumi po atviru dangumi. Dabar El Caminito vaizdai puikuojasi atviručių viršeliuose, turistų žinynuose.

La Bokos rajono prieigų fasadai, kviečia užsukti giliau. | Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Pabaigoje – keletas dalykų, kurių Buenos Airių gyventojai ir įvairūs žinynai turistams daryti La Bokoje nepataria:

  1. Jokiu būdu nevykite čia tamsiu paros metu.
  2. Neturėkite su savimi jokių brangių daiktų, didelių sumų grynųjų pinigų.
  3. Verčiau nenukrypkite toli nuo El Caminito, kad išvengtumėte nemalonumų.
  4. Jokiu būdu nedėvėkite Buenos Airių futbolo klubo „River Plate“ – aršiausių „Boca Juniors“ varžovų – atributikos.

Parengta pagal užsienio spaudą ir faktus iš dailės istorikės Lauros Petrauskaitės straipsnio „Pasivaikščiojimas po lietuviškas Buenos Aires“ (žurnalas „Krantai“, 2018 (3)). 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!