Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 25 gruodžio d. 21:30
„Nesijaučiam toli“: pianistė Mūza Rubackytė (Paryžius, Prancūzija)

Pianistė Mūza Rubackytė (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.

„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančia pianiste Mūza Rubackyte.

– Kaip aš patekau į Paryžių? Po mano didžiųjų konkursų, nors pasirašiau nemažai kontraktų, dar 7 metus negalėjau išvykti koncertuoti svetur – mano profesinė karjera buvo užgniaužta. Tad kai atsirado galimybė pabandyti profesine laimę plačiajame pasaulyje, Europoje, aš tuo šansu pasinaudojau. Pradėjau nuo nulio, nuo nieko – buvau visai viena ir mano finansinės galimybės buvo labai kuklios.

Kita vertus, niekuomet neturėjau noro iškeliauti ilgam ar pasilikti svetur, sudeginti tuos su Gimtine jungiančius tiltus. Laikinai išvykdama iš Lietuvos, nepalikau savo mėgstamo Fortepijono katedros docentės darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nepardaviau buto, išvažiavau tik su lagaminėliu – tokiu, kokį leido vežtis aviakompanija.

Pianistė Mūza Rubackytė (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.

Ir kai tik buvo pripažintas lietuviškas pasas, aš tuoj pat jį užsisakiau ir iki šiol juo didžiuojuosi, nors daugiau nei 30 metų pragyvenau Prancūzijoje ir jau 15 metų gyvenu Šveicarijoje. Man niekada neatėjo į galvą mintis prašyti kitos šalies ir atsisakyti Lietuvos pilietybės.

Tad nemanau, kad esu išvykusi: kvėpuoju Lietuva ir viską, ką galiu, jai grąžinu. Vienas iš pavyzdžių – jau dešimtmetį (nuo 2009-ųjų) Nacionalinėje Filharmonijoje vykstantis Vilniaus fortepijono festivalis, kuriam vadovauju. Aš labai laiminga, kad pernai, likus keliems mėnesiams iki festivalio pradžios, jau nebuvo bilietų į jo atidarymą, o ir kiti koncertai sutraukė gausybę klausytojų, toks yra festivalio pasisekimas.

Nors mano gyvenimo bėgiai visuomet vedė į Lietuvos pusę, mano srities profesionalui svarbu būti matomam, gyventi ar daug laiko praleisti Vakaruose – čia labai aktyvus koncertinis gyvenimas, vyksta svarbūs susitikimai, padedantys užmegzti naujus kontaktus. Be viso to muzikanto karjera neįmanoma.

Aš dirbu viena, keliauju viena ir scenoje esu viena. Mano profesiją sudaro dvi svarbios bet poliarinę priešpriešą sudarančios dalys: užsisklendimas savyje, vienatvė ir studijos, dar įrašai bei jų montavimas, o kita – kelionės, žmonės, publika, plojimai, šventė. Tad svarbu išsaugoti dvasinę pusiausvyrą.

Nors tarnystė to ir reikalautų, vis dėlto aš nesu uždaras žmogus. Priešingai, esu labai žingeidi, smalsi, man įdomu, kas vyksta pasaulyje. Sutinku labai daug žmonių ir esu jiems atvira. Augau vienturtė, man nuo pat gimimo trūko brolių ir seserų, draugių ir draugų. Juk negalime gyventi be žmogiškų kontaktų, be bendravimo. Dabar turiu nepaprastai gerų draugų ir labai daug pažįstamų visame pasaulyje, su kuriais nuolat palaikau ryšį.

Būna labai gražių koncertinių susitikimų, o kai dalyvauju tarptautinėse žiuri komisijose, kartu su kolegomis praleidžiame 10 dienų ar dvi savaites, nepaprastai įdomiai kalbėdamiesi apie profesinius dalykus: atlikimo meną, interpretacijas, taip pat koncertus, įrašus, muzikinės industrijos dalykus ir t.t. Dažnai šios srities profesionalai tampa draugais. Ir menininkai, kurių įdomų grojimą išgirdusi, pasikviečiu į Vilniaus fortepijono festivalį, dažniausiai tampa man artimais žmonėmis, vėliau seku jų gyvenimus…

Pianistė Mūza Rubackytė (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.

– Kaip supratau, ir tu, ir visi tie žmonės nuolat migruoja – retai ilgesnį laiką būni vienoje vietoje?

– Muzikams pasaulis yra labai mažas… Išties, ir mano kolegos, ir aš – visi nuolat migruojame tarsi čigonai. Bet universalios muzikinės kalbos dėka publika, nepaisant kultūrų ir rasių skirtumų, visur tokia pat: ji klauso, girdi ir yra patenkinta arba ne. Tik reakcija būna skirtinga: vieni šokinėja, kiti nenori trukdyt, treti kosėja… O mes arba galime ją įtikinti, pavergti arba ne. Tai priklauso nuo mūsų pasiruošimo ir net nuo mūsų dvasinės būklės tuo momentu. Tuo mano profesija specifinė: aš negaliu groti tik geriausiais savo gyvenimo momentais, kaip dailininkas, kuris prieina prie paveikslo tada, kai jį apima įkvėpimas.

Sutartys yra pasirašytos maždaug 2 metams į priekį, tad numatytą dieną ir valandą aš turiu būti paruošusi prieš 2 metus numatytą programą, net jei būtent tuo metu visai nesinori išgyventi vienos ar kitos istorijos. Sudėtinga profesija, ji reikalauja susivaldymo, o kartais ir kovos su savimi, ir nuolatinio įsijautimo į atliekamo kompozitoriaus pasaulį. Tai nėra labai paprasta.

Kita vertus, aš gyvenu tik su tais kūriniais, kuriuos esu įsimylėjusi. Visuomet išmokstu ir dažniausiai atlieku juos mintinai, išsianalizuoju ne tik kūrinius, viską išsiaiškinu ir apie kompozitorių, su konkrečiu kūriniu susijusį jo gyvenimo periodą… Kitaip tiesiog negaliu…

– Kitokių kūrinių tiesiog negroji?

– Ne, niekuomet. Fortepijoninė literatūra yra tokia plati, kad jai visai atlikti neužtektų gyvenimo. Taigi pasirinkimas yra didžiulis. Skirtingai nuo kitų muzikų, pianistas-solistas gyvena su kūriniu ilgą laiką, tad gyventi su nemylimu kūriniu man būtų neįmanoma. Kaip ir su nemylimu žmogumi. Juk mes dirbame, medituojame prie savo instrumento, neskaičiuodami valandų, – taip, kaip neskaičiuojame ir mūsų gyvenimo akimirkų.

Šia prasme mano misija nuostabi: gyvenu tuo, ką myliu, tame pasaulyje, kuriame aš noriu gyventi, kuriame aš patyriu dvasinę harmoniją. Tiesa, yra buvę ir sudėtingų užsakymų, tarkim, koncertas parašytas specialiai man, man apie tai žinant ir bendraujant su kompozitoriumi, bet rezultatas – nuviliantis. Tąkart tris dienas dirbau, gilinausi, kol vis dėlto atsisakiau…

Pianistė Mūza Rubackytė (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.

– Metam bėgant repertuaras vis pildosi?

– Per vis nesibaigiančią pandemiją daugelis mano gastrolių yra nukeltos „geresniems laikams“, bet esu laiminga, kad man pasisekė niekur neužstrigti (mat galėjau būti Paryžiuje, Vilniuje, Čikagoje ar Kolumbijoje), o likti šalia mylimo žmogaus, studijuoti naujus kūrinius bei tobulinti jau grotus. Šiuo periodu išgyvenau ypatingai gražų naujų kūrinių tobulinimo etapą: dirbau su gigantišku ir man nauju kūriniu – Leopoldo Godowskio fortepijonine Sonata. Šio kūrinio atlikimas yra LR Užsienio reikalų ministerijos ir Nacionalinės Filharmonijos litvakų metų minėjimo dalis. Prieš 200 metų Vilniuje gimė žydų išminčius Gaonas, o Žąsliuose, netoli Vilniaus, – pianistas Leopoldas Godowkis, išgarsėjęs visame pasaulyje. Mes tikrai galime didžiuotis ne vienu garsiu litvaku (ir jų atžalomis): smuikininku J. Heifetzu ar filosofu E. Levinu, poetu S. J. Kunitzu, kompozitoriais A. Coplandu, P. Glassu, muzikantu B. Dylanu, dailininkais J. Lipshitzu, S. Baku ir kitais.

Godowskio Sonatos diską įrašiau tarp dviejų karantino periodų, tad jau galėjau šią programą pristatyti Lietuvos ir Europos publikai.

Be to, jau daugelį metų manęs laukė 2 svarbūs CD iš „live” koncertų serijos garsiojoje Paryžiaus Gaveau salėje. Taigi, galėjau užsiimti jų klausymu ir montavimu. Ir dar, jau dešimtmetį su vyru „keturiomis rankomis“ rašome mano autobiografinę knygą „MŪZA, gimus po fortepijonu“. Šią savaitę atidavėme paskutines jos korektūras. Pirmiausia knyga bus išleista prancūzų leidyklos „Ovadia“, o po to išversta ir į lietuvių kalbą. Ją išleis leidykla „Tyto alba“.

Kaip jau sakiau, esu smalsus žmogus, mane labai lengva uždegti idėja, jei tik ji atitinka mano skonių paletę. Tarkim, prie stalo kas nors užsimena: tu įrašei tą kūrinį ar kompozitorių, bet yra ir kitas, kuris tau tiktų kaip pirštinė, arba tos pačios idėjos, kuri tau atrodo brangi, tąsa…. Tuomet aš tuoj pat ieškau partitūrų – viena jų ir dabar ant mano fortepijono, laukia savo eilės… Tai va, aš visą laiką kažko mokausi, kaip ir mes visi.

Pianistė Mūza Rubackytė (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.

– Manau, kad nepalyginamai daugiau negu kiti….

– Tikriausiai. Tarkime, 2019 m. Vilniaus festivaliui ruošiau naują koncertą. Savo repertuare jau turiu apie 40 fortepijono koncertų su orkestru, lyg ir nebūtina mokytis naujo, bet prieš metus vėl susirinkau visą krūvą partitūrų. Fortepijoninės muzikos yra neapsakomai daug, kaip minėjau, per gyvenimą visko nesugročiau, net jei rinkčiausi tik fortepijoninės literatūros šedevrus. Tai tą pluoštą partitūrų ilgai dėliojau į kairę ir į dešinę, grojinėjau, žiūrėjau, ko dar gyvenime nesu bandžiusi ir ką man dar norėtųsi pagroti, ir tą mano konkursą laimėjo J. Brahmso Pirmasis fortepijoninis koncertas. Aš jį parengiau, ir jis skambėjo Vilniaus fortepijono festivalio atidaryme. Šis koncertas buvo skirtas brangiausiam šį pasaulį palikusiam žmogui – mano mamai, kuri baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją būtent šiuo koncertu.

Mano ypatingoji Mama išėjo anapilin 2019 m. gegužės mėnesį, per mano gimtadienį, ir tai man buvo dramatiška netektis. O šį koncertą buvau numačiusi dar prieš metus, tad taip sutapo, kad jis skambėjo jos atminimui.

– Kur daugiausiai praleidi laiko? Šiuose namuose?

– Įprastai taip, bet maždaug kas tris dienas kur nors vykstu. Visų pirma, judam tarp dviejų mūsų namų: Ženevoje ir Paryžiuje. Aš daugiau laiko būnu Paryžiuje, o Alenas dažniausiai atvyksta savaitgaliams. Šis butas atrodo kaip country house, nors yra pačiame Paryžiaus centre, šalia Eliziejaus laukų, Triumfo aikštės. Vasarą čia iki vėliausios nakties galima leisti laiką lauko terasoje. Paryžiuje aš turiu įvairių rožių, pati jas prižiūriu, geniu, gydau, tręšiu. Be to, ši vieta yra ypatingai įkvepianti muzikai – šiame name gyveno prancūzų kompozitorius Hektoras Berliozas.

Alenas suskaičiavo, kad mūsų šeimos metai padalyti į tris dalis: vienas trečdalis – Ženeva-Vilnius, antras – Paryžiuje ir trečias trečdalis – pasaulyje.

Susiję:

Gyvenimas, savo žvaigždės siekimas, vienaip ar kitaip pakreipia mūsų gyvenimus, turime priimti sprendimus, bet aš visiškai nesijaučiu išeive. Dabar, kai Europoje nebėra sienų, labai paprasta sugrįžti, ir mes į Lietuvą grįžtame labai dažnai. Pas mamą sugrįždavau kas šešios savaitės, o po mamos išėjimo gyvenimas pasikeitė. Tuomet savo vyrui Alenui pasakiau, kad viskas pasikeis, o jis pastebėjo, kad per pusmetį po mamos netekties aš net 6 kartus grįžau į Lietuvą, o vienąkart –visam mėnesiui, tai apie ką mes šnekam… Tad aš jaučiuosi esanti Lietuvos pasiuntine pasaulyje, sugrįžtanti kregždė.

Dėkoju savo šeimai, savo Mamai, kuri davė man gyvenimo Temą ir gilias Vertybes. Dažnai man kartojo: „Neik pramintu keliu, eik ten, kur kelio nėra, ir palik savo pėdsaką.“

Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!