Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 18 sausio d. 17:46
Ieva Pleikienė. Rimtauto Gibavičiaus kūryba teatre
Žurnalas „Krantai“

Rimtautas Gibavičius. Scenovaizdžio Wolfgango Amadėjaus Mozarto operai „Don Žuanas“ eskizas. 1980 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Rimtautas Vincentas Gibavičius (1935–1993) – svarbi XX a. Lietuvos dailės istorijos figūra. Plačiai žinomi jo lakštinės grafikos ciklai, poezijos iliustracijos. Dailėtyrininkės Ievos Pleikienės straipsnis – dailininko kūrybos teatre apžvalga, atskleidžianti mažiau pažįstamą jo veiklos sritį. Svarbią jos dalį sudaro su Gibavičiumi bendradarbiavusių režisierių prisiminimai.

Labiausiai žinoma ir daugiausia tyrinėta Rimtauto Gibavičiaus kūrybinio palikimo dalis – grafika, tačiau jam, kaip ir daugeliui septintojo dešimtmečio kartos dailininkų, būdingas kūrybos universalumas. Netrukus po studijų Dailės institute Gibavičiaus kūryba išsišakojo apimdama kelias sritis: lakštinę, knygų ir mažąją grafiką, plakatą, scenografiją ir monumentaliąją dailę.

Darbas teatre ryškiu punktyru nusidriekė per visą Gibavičiaus kūrybinį gyvenimą. Tai nebuvo pagrindinė veikla, bet sritis, kurios dailininkas niekada neapleido. Pirmasis bandymas – scenografija vaikystės draugo, režisieriaus Povilo Gaidžio statomai Vsevolodo Višnevskio pjesei „Optimistinė tragedija“. Antrasis – po dvylikos metų, 1975-aisiais, ir nuo tada kas porą metų, o kartais ir po kelissyk per metus vyko spektaklių, kuriems scenografiją kūrė Gibavičius, premjeros.

Povilas Gaidys po režisūros studijų Maskvoje 1963-iaisiais grįžo į Lietuvą, gavęs paskyrimą dirbti Klaipėdos dramos teatre. Tais metais uždarius teatrą Kapsuke (dabar Marijampolė), į Klaipėdą buvo perkelti jame dirbę aktoriai. Mikroklimatas sujungtoje trupėje buvo nekoks: reikėjo suvienyti kolektyvus todėl, kad jie skirtingi, vienas su kitu truputį pjovėsi, prieštaravo vieni kitiems.

Tokiomis aplinkybėmis jaunas režisierius ieškojo debiutui naujame kolektyve tinkamos pjesės: Sugalvojau paimti tarybinę klasiką – Vsevolodo Višnevskio „Optimistinę tragediją“. Tai buvo pjesė ohoho, su didele istorija: statyta Aleksandro Tairovo, garsiojo Vsevolodo Mejerholdo, Nikolajaus Ochlopkovo. Garsūs idėjiniai spektakliai apie jūreivius: su raudonom vėliavom, šautuvais ir patrankom. Spektaklyje vaidino vienintelė moteris – komisarė. Ji sutvarkė visą komandą, iš anarchistų subūrė kolektyvą. Bet man ne komunistinės idėjos buvo galvoj. Pjesė kalbėjo apie tai, kaip jaunas, silpnas žmogus, ten – moteris, sugeba suburt vientisą kolektyvą, branduolį vienai idėjai. Tai atrodė svarbu atsidūrus konfliktuojančioje trupėje.

Režisierius ieškojo bendraminčio dailininko, galinčio padėti įgyvendinti pastatymą. Nuo pat pirmojo spektaklio jis laikėsi nuostatos bendradarbiauti su dailininkais modernistais: Pažinojau nedaug scenografų. Tie, kuriuos pažinojau, buvo tradiciniai realistai, o norėjosi daugiau sąlygiškumo, paprastumo. Knietėjo laužyti taisykles. Jau tada galvojau, kad teatrams reikia ne scenografo, o kitų specialybių dailininkų. Reikia kviesti tapytojus, grafikus. Gibavičius – buvęs klasiokas, pažįstamas. Jam ir pasiūliau. Sutiko. 

Rimtautas Gibavičius. Scenovaizdžio eskizas Vsevolodo Višnevskio dramai „Optimistinė tragedija“. 1963 m. Povilo Gaidžio kolekcija. | Augustino Našlėno nuotr.

Jiedu pasirinko apibendrintą minimalistinę pastatymo versiją: nutarėm nedaryti kreiserių, patrankų, bet surasti paprastą sprendimą. Vienas iš jų – platėjantis pandusas. Jo viršuje – ant rato sukonstruota sukama aikštelė. Tai galėjo būti laivas, stepė, apkasai. Aštrūs kaip ledlaužio kampai – laužianti, išskaidyta, griežta geometrinė aštruma. Vienintelė lyriška detalė – šeši kabantys apvalaini debesėliai. Juos visą laiką keisdavom vietom: sugrūsdavom, išsklaidydavom, nuleisdavom žemyn. Truputį kaitaliodavom apšvietimą. Sunku buvo tokius sumanymus realizuoti, bet jie kūrė atmosferą, lyrinę nuotaiką, suteikė emocionalumo ir lėmė spektaklio įvertinimą.

Po debiuto Klaipėdoje į teatrą Gibavičius grįžo pakviestas Juozo Miltinio sukurti scenografiją jo režisuojamai Eugène’o Labiche’o pjesei „Šiaudinė skrybėlaitė“ Panevėžio dramos teatre. Menininkai rado bendrą kalbą. Apie tai liudija režisieriaus užrašas Gibavičiui dedikuotoje spektaklio programėlėje: „Džiaugiuos Tave, Rimtautai, išvydęs savo scenoje!“ Kitą sezoną jiedu jau ėmėsi Vytauto Petkevičiaus tragikomedijos „Penktas vežimo ratas“. Tuo pačiu metu Gibavičius kūrė scenografiją ir kostiumus Akademiniame dramos teatre statomai Aldonos Liobytės pasakai „Devyniabrolė“. Jiedu buvo pažįstami nuo dailininko studijų laikais
prasidėjusio bendradarbiavimo su LSSR valstybine grožinės literatūros leidykla. Liobytė dirbo Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja ir garsėjo kaip globojanti jaunus, modernių pažiūrų menininkus. Vėliau Gibavičius daugiausia bendradarbiavo su muzikinių spektaklių kūrėjais.

Aštuntojo dešimtmečio vidurys – intensyviausio darbo teatre laikas. 1976 metais baletmeisteris Elegijus Bukaitis pakvietė dailininką kurti scenografiją Eduardo Balsio baletui „Eglė žalčių karalienė“. Šis darbas tapo abiejų etapiniu kūriniu. Į Lietuvos teatro istoriją jis įėjo kaip ambicingas pastatymas. Deja, jo gyvenimas scenoje buvo trumpas. Sprendžiant iš išlikusių liudijimų, tokį likimą nulėmė kontroversiški vertinimai ir sudėtingas, teatro galimybių neatitikęs techninis atlikimas. Kad ir kaip būtų, pelnęs ir pagyrų, ir kritikos, jis tapo ryškiu to meto kultūrinio gyvenimo įvykiu. Puikiai visą šią situaciją atspindėjo ir žvilgsnį į ją iš šalies
pateikė Liucijos Baškauskaitės, 1977–1978 metais pagal kultūrinių JAV ir SSRS mainų programą atvykusios į Lietuvą, įspūdžiai. Pasak jos, spektaklyje mitologija, tautosaka, menai, archeologija, muzika, šokis, scenografija ir kostiumai pinte pynė mūsų tautos praeitį ir dabartį. Ją stebino, kad kritikai kvestionavo pastatymo lietuviškumą, tiksliau – jo neatpažino: Man atrodė keista ir [buvo] skaudu, kai recenzijose laikraščiuose, žiūrovų pokalbiuose buvo pareikšta kritika, kad šis pastatymas nebuvo „lietuviškas“. Vieniems trūko klumpių ir rūtų darželio, kitiems dekoracijos buvo per daug melsvai žydros, tretiems viskas buvo per daug moderniška, nes trūko „liaudiškų“ motyvų. <…> Gibavičiaus „Eglės žalčių karalienės“ scenografijoje ir kostiumuose figūravo akmens ir žalvario amžiaus papuošalai ir simboliai. <…> Jis sėmė iš seniausių autentiškų šaltinių savo tautos praeitį ir ją pristatė dabartinei savo tautai.

Rimtautas Gibavičius. Scenovaizdžių Eduardo Balsio operai „Eglė žalčių karalienė“ maketai. 1976 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. | Vytauto Širvinsko nuotr.

Jis nekentė saldaus liaudiško „kičo“, estradinių tautinių rūbų, nostalgijos atkurtiems romantiškiems kaimams ir sodyboms. Jo nuomone, kiekvieno lietuvio dailininko / dailininkės menas yra lietuviškas, nes patys jie yra lietuviai.

Gibavičiaus atsigręžimas į baltų genčių kultūras, sprendimas remtis archeologiniais radiniais, o ne XIX amžiaus liaudies meno palikimu simptominis aštuntojo dešimtmečio Lietuvos dailės kontekste. Susidarė įspūdis, kad į teatro aplinką perkeltas inovatyvus tarp dailininkų modernistų paplitęs požiūris į lietuvybę liko iki galo nesuprastas ir nepriimtas. Vis dėlto toks sprendimas pastūmėjo tąjį supratimą teatro modernėjimo link ir tapo pirmuoju žingsniu į ilgai trukusį choreografo ir dailininko bendrų darbų kelią.

Elegijui Bukaičiui Gibavičius imponavo kaip dailininkas, suprantantis muziką.

Jis turėjo ambicijų pastatyti nacionalinį baleto spektaklį taip, kad siužetas būtų matomas ir skaitomas judesių, muzikos garsų ir scenografijos vizualinio vaizdo vienovėje. Maža to, baletmeisteris siekė perteikti mitinę pasakojimo prigimtį susitelkdamas į jo kulminaciją – skirtingų kultūrų susidūrimo išprovokuotą brolžudybės tragediją.

Vizualinis spektaklio sprendimas inspiravo choreografiją. Baletmeisteriui darė įspūdį dailininko gebėjimas vizualizuoti simfoninės muzikos kūrimo principus: spektaklio plastinę improvizaciją sąlygojo jau sukurtas scenografinis variantas. <…> Visos spektaklio dekoracijos ritmiškai judėjo pagal muzikos partitūrą. <…> Atsižvelgdamas į scenografiją turėjau surasti plastiką, naudodamas savo išteklius – klasikinį šokį. <…> Kalbėjome kūno kalba. Tai padaryti padėjo ir Rimčio sukurti scenos drabužiai. Jis surado labai sudėtingą kostiumų formą su spalvinėmis dėmėmis ala Bakstas12. Visi rūbai iki mažiausių detalių buvo apgalvoti, kad būtų iš etnoso. Kai kuriose scenose aktoriai laikė lazdas. Ant jų – Saulės, Perkūno, Agnės – lietuviškų pagoniškų dievybių simboliai. Tokie simboliai ir ant scenoje naudojamų instrumentų, ant karūnų: ant Eglės, Žilvino, Drebulytės ir kitų Eglės vaikų galvų uždėtos karūnos žymėjo, kad tai yra proainiai, grįžtantys į Lietuvą. Panaudojom labai daug bižuterijos. Simboliškai ji buvo labai reikalinga.

Neįprastas ir net šokiruojantis buvo baleto finalas: Kulminacijai, kai miršta Eglė, Rimtis paleido iš dangaus milžinišką draperiją – ji plaukdama uždengė Eglę. Įvyko tragedija. Tada nusileido šalta žvyninė uždanga. Negalėjo būti jokių nusilenkimų. Žiūrovams atrodė nesuprantama, kodėl artistai negrįžta į sceną.

Spektaklio programėlėje Gibavičius įvardijo, kad jiedu su baletmeisteriu ieškojo tokio varianto, kuris <…> artimiausiai tiktų šiuolaikinio baleto principams ir mūsų teatro galimybėms. Šiuo požiūriu jie bendrame teatro kontekste buvo išsiskiriantys maksimalistai. Apie tai liudija Gibavičiaus rašytas raštas teatro direktoriui. Jame išvardyta daugybė su dekoracijų kokybe ir teatro personalo darbu susijusių trūkumų. Tą patvirtina ir spektaklio likimas. Jis rodytas tik vieną sezoną: penkis kartus Lietuvoje, dusyk gastrolėse Vokietijoje, Veimare, ir du spektakliai įvyko Rygoje. 1978 metais Bukaičiui išėjus iš teatro, spektaklis išbrauktas iš repertuaro.

„Eglė žalčių karalienė“ – vienas Gibavičiaus kūrinių, atspindinčių kompleksišką jo darbo pobūdį, prisiimant atsakomybę už visą vizualumo visumą, įskaitant smulkiausias detales. Dailininkas sukūrė ne tik scenografiją ir kostiumus, bet taip pat baleto plakatą, programėlę, premjerinį sveikinimą.

Reikia pasakyti, jog dailininkas sukūrė daugelio spektaklių, prie kurių darbavosi kaip scenografas, plakatus. Nors ši sritis ne itin traukė dėl prastų to meto poligrafijos galimybių, vizualios visumos poreikis dirbant teatre skatino jos imtis.

Gibavičius garsėjo muzikiniais spektakliais. Bukaičiui palikus Operos ir baleto teatrą, jųdviejų bendras darbas persikėlė į Kauno muzikinį teatrą. 1978 metais scenoje pasirodė Pedro Kalderono (Calderón de la Barca) muzikinė komedija „Meile nežaidžiama“. Kaune dailininkas darbavosi dar porą sezonų, kol 1983-iaisiais grįžo į Operos ir baleto teatrą kurti scenografijos Giacomo Puccini operai „Bohema“.

Devintojo dešimtmečio pabaiga – radikalių pokyčių metas Lietuvos valstybėje. Artėjimo link nepriklausomybės ir jos atkūrimo laikas – taip pat ir kardinalių pokyčių kultūroje bei mene pradžia. Valstybės istorijos posūkis palietė kiekvieną asmenį. Gibavičiui tai – paskutinysis gyvenimo etapas.

Vėlyvoji dailininko kūryba teatre susijusi su režisieriumi Jonu Jurašu. Jiedu bičiuliavosi nuo jaunystės, o dirbti kartu pradėjo 1991-aisiais, režisieriui grįžus į Kauno dramos teatrą. Pastatęs sėkmės sulaukusį spektaklį „Smėlio klavyrai“, Jurašas puoselėjo mintį jį pratęsti, sukurti spektaklių trilogiją, simboliškai susietą su trimis pagrindiniais gamtos elementais: žeme, ugnimi ir vandeniu. Antroji jos dalis, pastatyta pagal Haroldo Pinterio pjesę „Kalnų kalba“, asocijuota su ugnimi. Trečias gamtos elementas – vanduo – turėjo tapti spektaklio „Tautos priešas“ dominante. <…> Tai buvo vieni pirmųjų aplinkos teatro bandymų Lietuvoje. Norėjau, kad Rimtautas vizualiai padėtų meniškai suformuoti mano vizijas ir temos matymą. 

„Kalnų kalba“ buvo sugalvota kaip „Smėlio klavyrų“ epilogas ir tęsinys. Spektakliui pasibaigus išėję iš Ilgosios salės žiūrovai patekdavo į vidinį teatro kiemą. „Kalnų kalba“ vaidinta vėlyvą rudenį. Kuriant atšiaurią dramatišką atmosferą labai daug lėmė natūralios klimato sąlygos. Pjesė apie kalnuose gyvenančią tautą, kuriai draudžiama kalbėti savo kalba, suprasta kaip analogija tuometinei Lietuvos, sunkiai besivaduojančios iš SSRS, situacijai.

Įspūdis buvo labai atšiaurus ir grėsmingas. Rimčio kūrybos kelyje tai buvo itin nebūdinga, nieko panašaus nedaryta. Iš pradžių jis nelabai norėjo imtis šio projekto, tačiau pavyko įtikinti, tad įsitraukė ir įdomiai bendradarbiavo, ieškodamas geriausių sprendimų. Kaip talentingas kompozicijos meistras išradingai sudėliojo erdvę iš paprastų, po ranka pakliuvusių elementų: geležinkelio pabėgių, metalinių tvorų, nuolaužų. Atrodė labai autentiškai. Svarbu pabrėžti, kad tokia stilistika Rimčiui nebuvo artima, bet jis ėmėsi, ir puikiai pavyko. Gal todėl, kad kaip tikras patriotas skaudžiai išgyveno okupacijos ir istorinio tautos lūžio laikotarpį.

Baigę spektaklį „Kalnų kalba“, režisierius ir dailininkas pradėjo kurti trečiąją trilogijos dalį pagal Henriko Ibseno pjesę „Tautos priešas“, kurios inscenizaciją parašė Arthuras Milleris ir adaptavo Aušra Marija Sluckaitė. Pirmasis dar bo etapas vyko dailininkui 1991 metais lankantis pas Jurašą Miunchene: Buvo labai įdomu su juo dirbti ne tik kaip su teatro dailininku, bet ir architektu. <…> Spektaklio erdvę formavo graikiško amfiteatro principu. Amfiteatras suteikė beveik antikinės dramos mastą, nors spektaklio salė labai maža. Čia buvo Rimčio sugebėjimas mažoje erdvėje pagal proporcijas išgauti mastą ir monumentalumą. Tam reikėjo turėti architekto matymą. Dėl to jį ir kviečiau dirbti, nes supratau, kad šiam projektui Gibavičius yra tinkamiausias bendramintis.

Deja, nors dailininkas įdėjo daug pastangų ir darbo, spektaklis dėl konfliktinės aplinkos Kauno dramos teatre ir nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių liko nebaigtas.

Svarstant apie Gibavičiaus darbo teatre reikšmę visos jo kūrybos kontekste, matyti, kad scenografija – ypatingai palanki terpė atsiskleisti polifoniškam dailininko mąstymui: architektūriniam suvokimui formuojant erdves, parenkant mastelį, muzikaliam ritmo vizualizavimui, gebėjimui įsitraukti į kolektyvinės kūrybos procesus.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Ieva Pleikienė (2018 m., nr. 3)

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!